- Kaip susipažinote su dabartiniu vyru?
– Susipažinau su savo dabartiniu vyru 2011-ųjų pradžioje, kartu dirbome tame pačiame restorane – jis virtuvėje, aš už baro. Tuo metu turėjau lietuvį draugą, o į šį vyrą žvelgiau labai atsargiai – nieko išvis nežinojau apie musulmonus, o ir Britanijoje dar buvau buvusi tik apie pusę metų – tad buvau naujokė...
Jis vis klausinėjo, kada eisime į kiną, o aš atsakydavau, kad gali mano vaikino klausti (nes ir jis kartu dirbo to paties restorano virtuvėje).
Nebuvo labai įkyrus, vis pasisveikindavo, paklausdavo kaip sekasi. Atėjus vasarai, taip jau atsitiko, kad su lietuviu vaikinu mes išsiskyrėme – o dabartinis mano vyras nieko nelaukęs mane pakvietė į kiną... Tada jau turėjau gerą apie jį nuomonę – kiek bendravome darbe, atrodė pareigingas, geras žmogus – padedantis kolegoms, besišypsantis...
Pabendravus apie mėnesį – jis išvyko į Alžyrą – buvo Ramadanas, ir jis nusprendė jį praleisti savo šalyje. Per mėnesį nė karto nesikalbėjome (Ramadano metu musulmonams draudžiama bendrauti su ne žmonomis, reikia stengtis išvengti tokių santykių), ir man vis labiau ir labiau atrodė, kad pasiilgstu jo...
Jam grįžus, galima sakyti, patapome pora viešai (tiesa, jis beveik iškart grįžęs pakeitė darbą), apsigyvenome po kelių mėnesių, ir susituokėme religine santuoka (trumpa apeiga pas Imama namuose; mano vyrui tai buvo labai svarbu, nes jis nenorėjo gyventi su moterimi nesusituokęs – jautėsi nekaip...
O man atrodė, kad taip bus geriau mums abiem). Po pusės metų jau susituokėme ir oficialiai – šiais metais gegužės mėnesį bus 3 metai, kaip esu susituokusi su savo vyru.
- Ką prieš susipažindama su savo vyru manėte apie alžyriečius? O gal apie juos apskritai nieko nežinojote? Ar žinios, stereotipai, lūkesčiai pasitvirtino?
– Apie Alžyrą, kaip apie šalį, turbūt nebuvau net ką labai girdėjusi – tik tiek, kad tai – buvusi Prancūzijos kolonija Afrikoje, bet turbūt tik tiek. Ir gal dar tai, jog tai – musulmoniška šalis.
Didelių stereotipų apie musulmonus aš niekada neturėjau, nes, tiesą pasakius, nelabai ką ir žinojau – niekad nebuvau linkusi vertinti žmones pagal jų rasę, kūno spalvą ar religiją.
Kažkokių lūkesčių irgi nebuvo – kadangi dirbome tame pačiame darbe – gerą pusmetį aš jį pažinojau kaip bendradarbį – užteko susidaryti įspūdį, kad žmogus yra geras, padedantis, malonus bendrauti. Atrodo viskuo tada jis mane sužavėjo – toks yra išlikęs ir dabar.
- Ar ketinate likti Londone? O gal su vyru turite minčių apsigyventi Alžyre arba Lietuvoje?
– Daug esame kalbėję apie mūsų ateitį Londone – abiem atrodo labiau prie širdies būtų truputėlį ramesnis miestelis, gal ir Londono priemiestis – tačiau tai tik planai.
Apie Alžyrą mes ir pašnekame, tačiau žinome, kad turint 10 metų dukrą, tai būtų kur kas sudėtingiau nei galime įsivaizduoti – jos mokykla, draugai yra čia, Londone, – būtų labai ilgas ir sudėtingas procesas, norint apsigyventi Alžyre.
Dėl Lietuvos – mano vyras ten buvo dukart – žiemą jam pasirodė labai šalta ir tamsu, o vasarą – labai patiko. Deja, jokių planų aš ir pati su Lietuva jau senokai nebeturiu – tikrai negalvoju apie grįžimą atgal.
- Kokia buvo aplinkinių žmonių ir giminaičių reakcija, sužinojus apie vyrą užsienietį?
– Aplinkinių reakcija buvo labai įvairi – tiek draugų, tiek giminaičių. Kai kurie žmonės nusisuko, skelbdami tyliai, kad nelabai galės su manimi bendrauti, nes nesą tikri mano vyru...
Tai atrodė jau tada kvaila, o dabar – dar labiau įsitikinau – gal ir gerai, kad šie žmonės nuo manęs atsiskyrė – juk kad ir koks bebūtų mano vyras – aš išlikau tokia pati.
Iš tikrųjų, labai didelių skausmingų reakcijų nebuvo – bet iki šiol dar daug kas klausia, koks gi tas mano gyvenimas su musulmonu. Tik pabendravę žmonės pamato, kad aš iš tikrųjų esu, kokia esu, – nei linkusi labiau į kurią religiją, nei šiaip esanti kažkuo kitokia.
- Kaip į naują Jūsų vyrą reagavo dukra?
– Dukra priėmė mano vyrą labai šiltai, o dabar jie geriausi draugai – kartu eina į parką, baseiną, jis ją veža į šokių būrelį, kartu mėgsta pasisukti virtuvėje beruošiant vakarienę. Niekada per tris metus nėra iškilę jokių sunkumų. Mano dukra važiuoja į Lietuvą 2-4 kartus per metus, ten laiką leidžia su savo biologiniu tėvu, seneliais.
- Ar teko susidurti su islamofobija? Kaip pati į tai žiūrite?
– Taip, mano vyras išpažįsta islamą – tai jo religija. Kiek vyras yra religingas, aš nenoriu spręsti – nes tai kiekvieno asmeninis reikalas. Jis laikosi Ramadano, meldžiasi (ne visad 5 kartus per dieną), valgome namuose tik halal mėsą, o pati jau beveik du metus nevartoju kiaulienos – ir nei kiek šios mėsos nepasigendu.
Vyras nei prašė kada, nei ką – tiesiog supratau, kad skirtingų vakarienių aš neruošiu – tad kiauliena taip ir išnyko iš mūsų valgiaraščio.
Niekada per daug nesikišau į tai – bet neneigsiu, kad pasiskaityti apie šią religiją man pasidarė įdomu jau senokai. Man labai įdomu, ir todėl domiuosi – vyras tam nei prieštarauja, nei verčia mane tai daryti. Pasak jo, religija yra kiekvieno asmeninis dalykas. Jei aš kada panorėsiu priimti Islamą – tai tikrai darysiu ne vyro prašoma ar verčiama.
Neteko labai susidurti su islamofobija. Tiesiog nusigręžiu nuo žmonių, kurie piktai apie tai kalba, ir tiek – kadangi tik mokausi apie šią religiją – nenoriu nei ginčytis, nei kažką įrodinėti, ir tuo labiau skleisti savo nuomonę.
