Proto negalią turintys muzikantai žiba ir Lietuvos scenose

Suomija nustebino pasaulį į „Eurovizijos“ dainų konkursą išsiųsdama itin neįprastą grupę. Pankroko grupė „Pertti Kurikan Nimipäivät“ (PKN) sudaryta iš Downo sindromą ir autizmą turinčių muzikantų. Tačiau ir Lietuvoje atrastume šauniai muzikuojančių žmonių, turinčių tokių pat sutrikimų.

Daugiau nuotraukų (1)

Jurgita Noreikienė („Lietuvos rytas“)

Mar 8, 2015, 10:17 AM, atnaujinta Jan 11, 2018, 6:54 AM

Vilniuje 25 metus veikia Romualdo Brūzgos (56 m.) vadovaujamas Spalvų muzikos orkestras, sudarytas iš žmonių, turinčių proto negalią. Jie muzikuoja vadovaudamiesi spalvų ugdymo metodika, kurios esmė – vietoj įprastų natų naudoti spalvas, padedančias neįgaliajam greičiau išmokti groti.

Keletą kartų per metus panašūs orkestrai iš įvairių Lietuvos vietų susiburia į bendrą nacionalinį Spalvų muzikos orkestrą.

Tai unikalus, vienintelis tokio pobūdžio kolektyvas Lietuvoje ir Europoje. Nacionaliniame orkestre kasmet susirenka groti apie 60 neįgaliųjų.

Dalis orkestro 2005 metais net dalyvavo neįgaliųjų „Eurovizijoje“, apie kurią pas mus nelabai kas žino. Ji rengiama kas dvejus metus, konkursus organizuoja nugalėjusios šalys.

Tąkart lietuviai dalyvavo konkurse Austrijoje. Dėl solidarumo neįgaliųjų konkurse būna skelbiama tik pirmoji vieta, tačiau, R.Brūzgos žiniomis, mūsiškiai buvo pirmajame ketvertuke.

Spalvų orkestro vadovas neslėpė, kad kartu su žmona darbą su neįgaliaisiais pasirinko dėl asmeninės patirties – jų 26 metų sūnui Linui nuo gimimo diagnozuota mikrocefalija (smegenų neišsivystymas). Tiesa, pastaruoju metu Linas nebegroja – jam nepatinka, kai tėvai nurodinėja. „Suaugęs žmogus, ką padarysi“, – atlaidžiai juokėsi R.Brūzga.

Kaip žmonės, turintys Downo sindromą ir kitokių proto negalių, sugeba muzikuoti? Kokio lygio jų muzika? Kokių sugebėjimų reikia pedagogams, kad tokius žmones įtikintų laikytis tvarkos per pasirodymus?

Ar užlipę į „Eurovizijos“ sceną neįgalieji negali nuspręsti, kad tądien groti jiems nėra nuotaikos? Apie visa tai kalbėjomės su žmonių, turinčių proto negalią, orkestro vadovu.

– Kiek Spalvų orkestro narių turi Downo sindromą?

– Muzikantų yra apie 30, jų sutrikimai įvairūs – neturint protinio atsilikimo į orkestrą nepriimama. Downo sindromas diagnozuotas trims muzikantams.

– Su kokį sutrikimą turinčiais muzikantais dirbti sudėtingiausia?

– Sunkiau dirbti su autizmo sindromą turinčiais žmonėmis, nes jie nelabai mėgsta kolektyvinio darbo.

Orkestras – kolektyvinis darbas, o autistai norėtų daugiau individualaus dėmesio. Jų pasaulis labai individualus, prie jų reikia labai prisitaikyti.

Autistą privilioti į orkestrą nėra paprasta, nors turime kelis.

Vienas labai geras muzikantas, galima sakyti, pagrindinis. Su jais taip jau būna – sunkiai pritampantys, bet kai kuriose srityse turintys neblogų sugebėjimų.

– Kuo ypatingi žmonės, turintys Downo sindromą?

– Jie labai geros širdies, bet mokslai sekasi sunkiai. Taip pat jie turi visokių ligų, nėra atsparūs infekcijoms.

Šie žmonės ir sensta anksčiau – jų senėjimo procesai prasideda nuo 30 metų. Turinčiųjų Downo sindromą protiniai sugebėjimai riboti. Jie mokytini – kažkiek mokosi, bet turi savo ribas.

Pasiekus tam tikrą lygį su tokiu žmogumi gali dirbti, kiek nori, bet rezultatai negerėja.

– Ar jūsiškiai trys muzikantai, turintys Downo sindromą, jau pasiekę tas ribas?

– Du – taip, jiems jau 30 metų: vienas būgnininkas, kitas pučia „melodiką“. O mergaitė yra pradedančioji, ji dar tik taikosi prie kolektyvo.

– Ar sunku pasiekti, kad jie klausytų nurodymų, darytų, kaip mokomi?

– Per orkestro virtuvę yra perėję kur kas daugiau žmonių, nei jame groja. Žmonės atsirenka – arba jiems patinka ir jie pritampa, arba nepatinka – tada jie tiesiog išeina.

Tie, kuriems patinka muzika, vienaip ar kitaip derinasi. Svarbiausia – kad žmogus norėtų būti orkestre. Tada jau mūsų problema, kaip jiems padėti.

Pedagogų reikalas – įskiepyti jiems sugebėjimus, kad jie galėtų prisiderinti ir būti naudingi orkestrui. Neįgalūs žmonės – ne kaip minia, jeigu nepatinka – niekaip nepriversi jų ten būti.

– Ar žmonės, kuriems nustatytas Downo sindromas, gali turėti talentą muzikai, ar sugeba tik atlikti tam tikrus nesudėtingus veiksmus?

– Jie sudėtingų dalykų negali padaryti. Suomių grupės nariai – dideli muzikos mėgėjai ir entuziastai, įrašą išleidę, koncertuoja, bet jų muzika labai paprasta, nesudėtinga.

Jeigu atsirastų norinčių juos pamokyti, kaip „gražiau“ groti, tai juos tik sunervintų, nes jie negali daugiau. Reikia pedagoginio talento, kad iš elementarių dalykų būtų suklijuotas muzikinis kūrinys.

Suomiai tai sėkmingai padarė. Parinko stilistiką, nedaug natų, nesudėtingą muziką, tačiau viską sudėję gavo gerą vaizdą – to ir reikia.

– Įrašą iškarpius sudėlioti muziką nesudėtinga. O kaip vyksta gyvi pasirodymai?

– Ne apie įrašo, o apie paties muzikinio kūrinio sudėliojimą kalbame. Reikia pajusti stilistiką, kaip iš nedaug natų padaryti kūrinį. Paimama nesudėtinga melodija ir apipavidalinama muzikiniu stiliumi.

Gitara sunkiojo metalo stiliumi kriokia vos užgavus stygą. Tas kriokimas ir panaudojamas. Autistas dainuoja riaumojančiu balsu, panašiai kaip „Lordi“ – jis tai daro natūraliai.

Sudėjus gitarą, riaumojimą, nesudėtingą būgnų ritmą, kurį žmogus, turintis Downo sindromą, nesunkiai išmoksta, vieną kitą vargonų akordą, gaunama muzika. Taip jie ir groja.

Groti ką nors sudėtingesnio juos išmokyti būtų sunku. Bet ir kam to reikia, jeigu žmonėms nepatinka, yra vargas.

– O kaip dėl atsakomybės? Ar prieš pasirodymą jie negali sugalvoti, kad nėra nuotaikos ir į sceną nelips?

– Kartais tokių dalykų gali nutikti. Kaip ir visi žmonės, jie labai individualūs – vieni jautrūs dėmesiui, kiti ne, vieni užsispyrę siekia savo tikslo, kiti yra išlepę. Bet jie kažkaip sugebėjo vienas su kitu susiderinti, tapo grupe. Jie supranta, kad bus koncertas, kad reikia pasistengti.

Bet reikia elgtis diplomatiškai, jeigu perspausi – pasakys, kad nenori, ir tu nieko jiems nepadarysi. Todėl reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jie nepasakytų „nenoriu“.

Žmonės, turintys Downo sindromą, suvokia nesudėtingus emocijų mišinius – ir meilę, ir atsakomybę, jaučia įvairius jausmus. Reikia gražiai paaiškinti, kad bus koncertas, jo nekantriai laukia žmonės, viskas yra gražu, tada žmogus tai daro noriai.

– Su Spalvų orkestru esate daug kur koncertavę. Kokių nuotykių patyrėte?

– Iš nemuzikinių smagiausias nutiko oro uoste. Prieš lipant į lėktuvą buvo tikrinama, ar nesivežame draudžiamų daiktų.

Stovi Downo sindromą turintis būgnininkas, o darbuotojas krato jo kišenes.

Ir randa žirkles nagams karpyti – negalima neštis tokio įrankio. Darbuotojas mato, kad žmogus neįgalus, tas taip pat į jį žiūri, abu ilgai varsto vienas kitą žvilgsniais.

Tada oro uosto darbuotojas demonstratyviai šast žirkles į šiukšlių dėžę. Mūsų būgnininkas pakelia ranką ir lygiai su tokia pat energija numoja: „Na, ir nereikia.“ Jie – kaip amžini vaikai. Atviresni, juos galima lengviau prisišnekinti.

– Ar muzika jiems yra tiesiog saviraiška, maloni veikla, ar ir terapijos forma?

– Terapijos elementas yra, bet labiau tai saviraiška.

– Kuo paremtas mokymo procesas?

– Pavyzdžiu. Parodai – jis kartoja, parodai – kartoja.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.