Alkoholį pirkdavęs iš mamos duotų kišenpinigių pietums mokykloje, o kai jų neužtekdavo, pradėjo vagiliauti. Gyvendamas prie Tauro alaus gamyklos, įsibraudavo į alaus daryklą ir vogdavo alų. Vėliau pradėjo vogti viską, kas įmanoma, kad tik prasimanytų pinigų.
Gyvenimą, kurį gyveno vartodamas alkoholį Pavelas vadina siaubu: „Tėtį pražudė alkoholis, kai man buvo 13 metų. Vyresnis brolis prie degtinės butelio buvo nužudytas. Kitas brolis pasikorė. Sesuo nužudyta sugyventinio. Trečias brolis užduso begerdamas.“
Vaikystėje suformuota linksmo ir nerūpestingo gyvenimo nuostata sugriovė ir pirmąją Pavelo santuoką.
„Nevartojanti alkoholio žmona po penkerių bendro gyvenimo metų pradėjo gerti kartu su manimi. Ir gėrė ne tik alkoholį iš parduotuvės, bet taip pat ir iš vaistinės, parfumerijos parduotuvių. Mums išsiskyrus, ji keletą metų gyveno sandėliuke ir mirė nuo tuberkuliozes. Iš pirmosios santuokos liko dukra, kuri su manimi nenori bendrauti“, – atsiduso vyras. Nepadėjo jokios reabilitacinės programos
Sulaukęs 19 metų Pavelas buvo pripažintas alkoholiku. Būdamas dvidešimties jis atsidūrė gydymo įstaigoje ( Gydymo ir darbo profilaktoriumas, GDP), kurioje tais laikais buvo priverstinai gydomi alkoholikai ir narkomanai. Vieneri metai, praleisti šioje įstaigoje, ne tik nepagydė Pavelo nuo alkoholizmo, priešingai – sužalojo psichiką dar labiau: „Jeigu ką nors blogo padarydavau ir mane dėl to pagaudavo bei nubausdavo, tai kitą kartą darydavau tą patį, tik gudriau, kad nepagautų“.
Pavelas gėrė ir tęsė nusikalstamą veiklą. Jam vis norėjosi aštresnių pojūčių. Jį nuolat lydėjo išgertuvės, nusikaltimai, jis dažnai pakliūdavo į kalėjimą. Galiausiai vyras buvo nuteistas už žmogžudystę kalėti 15 metų. Tačiau atsidūręs už grotų vyras išmoko pasigaminti gėralo iš saldainių, uogienės, mielių, žirnių, cukraus.
„Gydymo įstaigos gydo vaistais, bet neduoda jokios informacijos. Anoniminių alkoholikų programa, reabilitacijos kursai – tai užsiėmimai, kuriuose žmonės dalinasi tomis pačioms istorijomis kiekvieną dieną. Jos man nedavė jokios naudos“, – prisipažino pašnekovas.
Diena, lėmusi lemtingus pokyčius gyvenime
Kalėjime ilgą laiką kabėjo skelbimas, kad organizuojami užsiėmimai, kurie padeda išsivaduoti iš alkoholio, tabako ar narkotikų priklausomybės.
Dažnai Pavelas jį praeidavo ir nereaguodavo. Tačiau vieną dieną jis nusprendė nueiti ir pasiklausyti.
Užsiėmimus vedė savanorė Tatjana Ščiurina. Remdamasi mokslininko G. Šičko gydymo metodu, moteris daug kalbėjo apie alkoholį, jo sudėtį, žalą organizmui, kam naudinga, kad kuo jaunesni žmonės pradėtų vartoti alkoholį. Ji taip pat pateikė daug filmuotos medžiagos ir literatūros.
Šis metodas yra ypatingas tuo, kad be vaistų ir kodavimo yra keičiamas žmogaus požiūris ir mąstymas. Metodo tikslas – žmogus turi nenorėti svaigintis ne todėl, kad jam tai liepiama, o dėl to, kad jis pats to trokšta.
T.Ščiurinos entuziazmas ir žinios paskatino Pavelą toliau lankyti šiuos užsiėmimus.
„Tatjanai pačiai teko praminti sunkius kelius, kad tik jai leistų kalėjime savanoriškai vesti užsiėmimus ir padėti kaliniams atsisakyti priklausomybių, integruotis į visuomenę.
Dabar kaliniai, kurie lanko šiuos užsiėmimus sako, kad penktadienis – jų laimingiausia diena, nes ateina Tatjana“, – sakė Pavelas.
Jis džiaugėsi lemtinga pažintimi su T.Ščiurina, padėjusia jam suprasti gėrimo priežastis. Ši moteris išmokė Pavelą atleisti ir nelaikyti susikaupusio pykčio. Apie metus trukę užsiėmimai ir bendravimas su T. Ščiurina padėjo Pavelui suvokti, kad jis nebenori mokėti už tai, kas žudo. Pasikeitęs požiūris į gyvenimą padėjo vyrui išeiti iš kalėjimo 1,4 metais anksčiau. Nėra lengva integruotis į visuomenę
Jau vieneri metai kaip Pavelas nerūko ir dveji, kaip nebevartoja alkoholio. Vyras dirba statybose, kur didžioji dalis darbininkų rūko ir vartoja alkoholinius gėrimus. Tačiau Pavelui nekyla net mintis grįžti prie žalingų įpročių.
Išėjus iš kalėjimo jam nebuvo paprasta integruotis į visuomenę ir susirasti nuolatinį darbą. Žiemą, kai nebūdavo darbo statybose, Pavelas dalyvavo integracijos projekte „Mano guru: naujos galimybės darbo rinkoje“.
Tai projektas, kuriame dalyvauja asmenys, priklausomi nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, išėję iš įkalinimo įstaigų, gyvenantys nakvynės namuose. Projekto dalyviai gauna nemokamą maitinimą, socialinių darbuotojų ir psichologų konsultacijas, jiems apmokamos viešojo transporto paslaugos.
Pavelas džiaugėi, kad dingo noras griebtis alkoholio, tabako ar narkotikų.
„Per Kalėdas ant stalo stovėjo šampano butelis, tačiau jis taip ir liko neatidarytas. Per Naujuosius metus į svečius atėjo draugas ir atsinešė butelį degtinės, kurios neparagavau.
Viskas keičiasi į gera. Palaikau ryšį su Tatjana, esu jai dėkingas už tai, kad atvėrė man akis ir padėjo atsikratyti priklausomybės svaigalams“, – kalbėjo pašnekovas, linkėdamas Tatjanai Ščiurinai sėkmės.
