Ukmergiškio širdies šilumos pakanka dukrai ir svetimiems vaikams

Vienturtę dukrą užauginęs ukmergiškis tikina, kad nuolatinis rūpinimasis likimo nuskriaustais vaikais jau tapo jo gyvenimo būdu.

„Pikti žmonės vadina mane „durnių karaliumi“. Tebūnie. Aš ant jų visai nepykstu – palinkiu gero kelio ir nusišypsau.

Noriu, kad visi žmonės būtų geri. Mano mama tokia buvo ir mane taip išauklėjo.

Nesavanaudiškai padedu tiems vaikams, niekada nesu jų atstūmęs – mano namų durys visada jiems atviros.

Visur su jais einu, visur juos vedu, nes jie yra mūsų visuomenės dalis ir turi joje būti.

Labai gaila ir skaudu, kad tie „kitokie“ žmonės mažai kam rūpi, visuomenei lengviausia juos nurašyti – svetimo skausmo juk nebūna.

Norint suvokti jų problemas, skaudulius, reikia pirmiausia pačiam visa tai išgyventi, patirti. Aš turėjau suluošintą vyresnę seserį ir ja rūpinausi iki pat mirties.

Tad visiems, kurie atstumia, iš tolo purtosi neįgaliųjų, mėgstu kartoti: mes nežinome, kas mūsų pačių laukia rytoj, gyvenimas labai trapus – šiandien esi sveikas ir visiems reikalingas, o kitą dieną gali ir sunkios ligos patale atsidurti, ir mirties nuosprendį išgirsti“, – sakė A.Strelčiūnas.

Įvaldęs gestų kalbą ir Brailio raštą, sovietmečiu defektologijos (nagrinėjo žmonių nukrypimus nuo normos) mokslą studijavęs A.Strelčiūnas save vadina aklųjų bei protiškai atsilikusių vaikų psichologu ir pedagogu.

Darbui su neįgaliaisiais jis paskyrė visus keturis dešimtmečius savo darbingo amžiaus. Iš jų net 35 metus A.Strelčiūnas išdirbo Ukmergės specialiojoje internatinėje mokykloje, o 25 metus vadovauja viešosios įstaigos „Lietuvos vaikai“ („SOS vaikai“) Ukmergės skyriui.

Ukmergiškiui taip pat teko padirbėti su neįgaliaisiais ir JAV, Norvegijoje, Švedijoje.

Pedagogo apskaičiavimais, per tą laiką jis pažino beveik 10 tūkstančių protinės ar kitos negalios paženklintų vaikų.

Nors A.Strelčiūnas dabar yra oficialus pensininkas, buvę auklėtiniai jo niekada nepamiršta – dažnai paskambina ir aplanko.

Į Ukmergėje, A.Vienuolio-Žukausko gatvėje, esančius mokytojo namus beveik kasdien užsuka ir po 6–10 vaikų bei suaugusiųjų, kurie niekur nepritampa, yra protiškai atsilikę ar sunkiai auklėjami.

„Jie neturi kur daugiau Ukmergėje eiti, jiems, kaip ir kiekvienam mūsų, reikia bendravimo, šilumos.

Ne vienas jų gyvena asocialiose šeimose, tad čia atėję pirmiausia nori pavalgyti.

Nors ir skaudu pripažinti, tačiau kai kurie jų į mokyklą neina, tačiau čia ateina“, – kalbėjo nuosavo namo kieme esančioje pavėsinėje prisėsti pakvietęs A.Strelčiūnas.

Kur buvęs kur nebuvęs, nešinas padėklu su garuojančios kavos ir arbatos puodeliais, atskubėjo ir 18-metis Sergejus.

Nuo gimimo sunkią protinę negalią turintis vaikinas plačiai nusišypso, pasisveikina ir, ant stalo išdėliojęs puodelius, lyg koks katinas priglaudžia savo galvą man prie peties, kad paglostyčiau.

„Jūs labai graži“, – išgirstu jo komplimentą.

„Sergejau, būk geras, palik mus su teta vienus pasikalbėti“, – švelniai ištaria A.Strelčiūnas.

„Gerai, mokytojau“, – Sergejus pakyla ir pradingsta už ūkinio pastato.

„Sergejų pažįstu nuo 7 metų. Kai pateko į mano grupę mokykloje, buvo labai baikštus, kaip laukinis – vis slėpdavosi po lova.

Kai paaugo, neleidau, kad išvežtų jį į Pabradę. Ten juk galioja viena taisyklė – kas stipresnis, tas teisus ir silpnesnį visada užkapos. Tad tapau jo globėju ir jis dabar jau dvejus metus gyvena pas mane“, – teigė pašnekovas. Be Sergejaus, tą dieną A.Strelčiūno kieme prie šiltnamio darbavosi ir 31 metų Aurimas. Sutrikusio intelekto jaunam vyrui čia laiką leisti labiau patinka nei pas motiną, kuri, pasak A.Strelčiūno, žiemą po mišką vaikšto basa ir grybų ieško.

„Aurimas bandė pasikarti, išgelbėjau jo gyvybę. Jam reikia žmogaus, kuris išklausytų ir suprastų.

Šiais laikais labai daug ką žmoguje galima pakeisti, bet genų ir smegenų – ne. Būčiau pats turtingiausias pasaulyje žmogus, jei tai sugebėčiau padaryti“, – nusišypso A.Strelčiūnas.

– Alfonsai, ar turite atsakymą, kodėl tuos vaikus pas jus taip traukia? Ką jie čia veikia?

– Aš žinau pagrindines bendravimo su jais taisykles. Kad jie su tavimi bendrautų ir pasitikėtų, reikia nuoširdumo ir dvasingumo, turi sugebėti nusileisti iki jų lygio – kalbėtis kaip jie, jiems suprantama kalba ir jokiu būdu negalima ant jų šaukti, kaukti.

Taigi mes kasdien daug šnekamės, turime ką veikti, kiekvieną jų bandau ruošti gyvenimui ir vis mokau, kad reikia dirbti ir užsidirbti. Taip pat ieškau jiems panašių į save globėjų.

Jie į mane kreipiasi „mokytojau“, man papasakoja tai, ko nepasako tėvams ar policijos tyrėjui.

Apie tai, kad valstybės globojami vaikai turi gyventi ne internatinėse mokyklose, kurias vadinu tiesiog fermomis, o nedidelėse šeimynose, dabar vis garsiau kalba ir mūsų valdininkai.

Aš šį „modelį“ įgyvendinu jau seniai, daugiau nei 20 metų, tik niekur nesiskelbiu ir jokių pinigų už tai negaunu.

Tie vaikai turi po 5–6 gyventi šeimynose, kad bet kada galėtų sugrįžti kaip į savo namus. Ir būtinai pas gerus žmones, kurie jais pasirūpins, paruoš gyvenimui ir integruos į visuomenę – juos būtina užimti ir išmokyti dirbti, kad galėtų užsidirbti ir pragyventų.

Juk kai kurie, užaugę „fermoje“, neturi jokio suvokimo – pavyzdžiui, numeta ant grindų drabužius ir palieka, kiti atėję daužo galvą į sieną ar ranka iškulia lango stiklą.

Nereikia jų bijoti, reikia jiems padėti. Jei galvoje uraganas, „Espumisan“ nepadės. Aš duodu jiems „Zyprexa“ arba valerijono, o jei matau, kad vaistai bejėgiai, atvedu ir palieku pabūti tarp šunų, papūgų arba balandžių. Tai puiki terapija, galinti atstoti medikamentus.

Ūkiniame pastate laikau apie 100 balandžių, namų miegamajame turiu per 20 papūgų, o po kiemą laksto 3 šunys: dalmantinas Jaras, italų korsa Kiera ir taksė Bona. Kai sunku, reikia kalbėtis su šunimis – jie suteikia stiprybės, pasitikėjimo, o kai labai sunku – padeda papūgos. Išleistos iš savo narvų ir skraidydamos virš galvos jos puikiai atpalaiduoja nervų sistemą. Ramybę, pusiausvyrą atgauni pabuvęs tarp balandžių.

– Sutrikusio intelekto vaikai ir suaugusieji, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę, dažniausiai apibūdinami kaip neprognozuojami, jų visuomenė vengia, prisibijo. Ar tos baimės pagrįstos?

– Anksčiau nebuvo tiek daug vaikų, turinčių sunkią ir labai sunkią protinę negalią. Kuo toliau, tuo labiau jų daugėja. Mano buvusių auklėtinių vaikai jau gimdo savo vaikus, kuriems tos problemos aštrėja.

Reikėtų kuo skubiau imtis kokių nors veiksmų, manau, į tai turėtų įsikišti medikai.

Tie žmonės dabar palikti likimo valiai. Kol jie dar mokosi mokykloje, pedagogai jais rūpinasi, nes mokinio krepšelis už tai gaunamas. O baigę mokyklą jie tampa niekam nereikalingi – kur nori, ten dėkis. Tiesa, kai kurie jų pasinaudoja jiems sudarytomis sąlygomis pagal sugebėjimus, negalios sunkumo laipsnį įgyti profesiją: vytelių pynėjo, staliaus, tekintojo, dažytojo ir kt.

Trejus metus pasimoko, gauna iš valstybės nedidelę vienkartinę piniginę išmoką, ir viskas. Būna išspjauti, visų mūsų rūpinimasis jais tuo pasibaigia.

– Kaip toliau susiklosto jų likimai?

– Jei atsiranda jiems padedančių, jei pakliūva į gerą aplinką, visuomenėje adaptuojasi ir sukuria šeimas, normaliai gyvena gal tik apie 30 procentų protinę negalią turinčių asmenų.

Kiti 20 procentų, dažniausiai kilę iš asocialių šeimų, išvežami vergauti į užsienį, kur vagia, platina narkotikus.

O dauguma užpildo kalinimo įstaigas, nes būdami naivūs, geri ir patiklūs greitai pasiduoda stipresnių ir gudresnių įtakai.

Nors daug kas ir keikia sovietmetį, toje santvarkoje šiais žmonėmis buvo rūpinamasi. Jie turėjo svarbiausius dalykus gyvenime – darbą ir stogą virš galvos, valstybė įdarbindavo ir suteikdavo bendrabutį. O mokykla už buvusį savo auklėtinį būdavo atsakinga mažiausiai dvejus metus – turėjo žinoti, kur jis yra, ką veikia.

– Kodėl jūs pasirinkote šį sunkų pedagogo darbą?

– Yra trys profesijos – gydytojo, kunigo ir mokytojo, kurioms reikia gimti, o ne tapti. Taigi manau, kad tai mano tikrasis pašaukimas.

Pirmoji mano profesija buvo veterinarijos gydytojas, tačiau šio darbo dirbti negalėjau – buvo sunku žvelgti mirčiai į akis. Būdavo, sėdi moterėlė „šūduose“ ir verkia dėl nugaišusio veršiuko ar paršelio – ir aš su ja.

Vėliau įsidarbinau aklųjų mokykloje – buvau atsakingas už tiekimą, po kiek laiko ir mokinių grupę man globoti paskyrė. Taigi pirmiausia pradėjau dirbti, o dirbdamas ir pedagogikos mokslus baigiau.

Aš Lietuvoje pripažįstu tik vieną – vaikų ir gyvūnų partiją. Todėl, kad jie niekada neišduos, neparduos ir neišmainys.

– Kaip į jūsų atsidavimą neįgaliems vaikams reaguoja šeima – 57 metų žmona Aldona ir 37 metų dukra Eglė?

– Turiu pripažinti, kad saviems žmonėms esu negeras. Per mane jos neturi poilsio nei savaitgaliais, nei per atostogas.

Kadangi mes vis dar kartu, manau, kad vieni prie kitų jau seniai prisitaikėme.

Kai dar dirbau mokykloje, savaitgaliais ar per atostogas visada pas save į namus pasiimdavau po kelis savo grupės vaikus, kurie niekam nebūdavo reikalingi. Kai dar buvo gyvi mano tėvai, veždavausi tuos vaikus pas juos į kaimą, vėliau – į savo trijų kambarių butą, o kai prieš dešimt metų įsikėliau į namą, jie laukiami ir čia.

– Sutikite, turite tikrai nemažą šeimyną. Ar pedagogo gaunamos pensijos užtenka ją išlaikyti? – Mano gaunamos pensijos pakanka tik vienam šuniui išlaikyti, o mokytojo algą dažniausiai išleisdavau vaikams pirkdamas saldainius.

Kad gerai gyvenčiau, visada turėjau dirbti papildomai – teko viename tarybiniame ūkyje naktimis budėti, Gariūnuose naudotais automobiliais prekiauti ir kt.

Dabar gyvenu tarp gerų žmonių, kurie mato, ką veikiu, ir man padeda. Pažįstu ne tik silpnuosius, bet ir labai stiprių žmonių. Mane gerbia kaimynai, kitaip nepatikėtų savo namų ir jų raktų.

Žmonės, perskaitę šį straipsnį, sakys, kad aš kvailys. O man nusispjauti. Daugelis tik žada, bet nieko nedaro, o aš stengiuosi padaryti tai, ką pažadu.

Dabar Lietuvoje liko tik trys žmonių rūšys: pensininkai, patriotai ir idiotai. Visi kiti išvyko laimės ieškoti kitur.

Mūsų visuomenė nužmogėjo, prarado dvasingumą. Mylime tik pinigus. Aš kaime ant aslos buvau laimingesnis negu kiti dabar ant parketo.

Kad Lietuva gerai gyventų, reikia nedaug: kad tėvai nepaliktų savo vaikų, kad vaikai gerbtų tėvus ir vieni kitus mylėtų.

Aš tikiuosi, kad gyvenimas čia pagerės po 30–40 metų, kai išmirs ta karta, kuri skirsto žmones į baltus, juodus ir raudonus.