Geriau už pirtį gali būti tiktai pirtis – tuo įsitikinę sutuoktiniai, kaip nugalėtojai grįžę iš Maskvoje neseniai vykusio tarptautinio vanojimo čempionato.
Išskirtinėje vietoje prie Ungurio ežero įsikūrusiame viešbutyje „IDW Esperanza Resort“ dirbantys sutuoktiniai Michailovai taiko pirties procedūras, po kurių žmonės jaučiasi kaip antrą kartą gimę.
O kai kuriems pirties mėgėjams jau nuo vantos kvapo ima rasoti kakta, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
I.Michailovo vantos – ypatingos. Vyras jas riša iš beržų, ąžuolų, liepų, ievų šakų, iš kadagių, taip pat kėnių.
Šio meno vyras išmoko iš savo senelių, Trakų rajone gyvenusių sentikių, kuriems šventa pareiga buvo bent kartą per savaitę eiti į pirtį, nes ji atgaivindavo ne tik kūną, bet ir sielą.
„Pirtis taip suvienija žmones, kad jie užmiršta nesutarimus ir visus nesklandumus. Pirtis padeda net išsaugoti santuoką.
Žmonės iš pirties išeina apsikabinę, ramūs, susitaikę ir laimingi“, – pasakojo I.Michailovas.
Vyras nė karto nesigailėjo tapęs pirtininku. Tačiau prireikė nemažai laiko, kol suprato, kad tai jo pašaukimas.
Iki tol I.Michailovui teko ragauti jūreivio duonos, verstis kitokiais darbais.
Tik Maskvoje baigęs tarptautinę SPA mokyklą vilnietis įsitikino, kad gali savo gebėjimus pademonstruoti ir kitiems.
Ne vienos gudrybės Igoris išmoko iš Latvijos universiteto profesoriaus psichoterapeuto Jurio Batnos, kuris pirties procedūras sieja su psichologine pagalba.
„Jei šeima pradeda byrėti, ir vyrą, ir žmoną reikia pakviesti į pirtį. Tačiau nė vienas neturi iš anksto žinoti, kas jų laukia.
Po kelių valandų įvyksta stebuklas – išmokę vienas kitą vanoti, masažuoti, sutuoktiniai iš pirties išeina susikibę už rankų“, – pasakojo vyras.
Šiemet sausio 19 dieną garbingą apdovanojimą Maskvoje pelnę sutuoktiniai Michailovai buvo maloniai nustebinti.
Lietuvai atstovavusi pora nurungė Rusijos, Baltarusijos, Totorijos ir Ukrainos pirties meistrus. Tačiau tai – ne pirmas kartas, kai Igoriui ir Tatjanai nusišypso sėkmė.
– Kada pajutote, kad pirtis – jūsų pašaukimas?
Igoris: Būti pirtininku duota ne kiekvienam žmogui. Reikia turėti ne tik daug žinių, bet ir intuityviai jausti, kaip valdyti garus. Taip pat reikia didelės fizinės ištvermės, nes vanojama pirtyje, kur būna karšta ir drėgna.
Mano kelias šios profesijos link – ilgas. Esu gimęs Trakų rajone, sentikių šeimoje. Pirtis mano protėviams buvo kaip šventovė.
Tatjanos šeimos istorija taip pat panaši. Ji vasaras praleisdavo Vilniaus rajone, Žemaitėliuose, kur kiekvieną savaitgalį būdavo kuriama pirtis.
Prieš 13 metų ėmiau domėtis SPA industrija, nes to, ko išmokau iš savo senelių, nepakako.
Maskvoje baigiau tarptautinę SPA mokyklą – sužinojau daug svarbių dalykų.
– Kaip pajutote, kad galite vanoti kitus žmones?
Igoris: Žmonės, kuriuos pėriau vantomis, ėmė sakyti: „Igori, tu neįsivaizduoji, ką sugebi.“
Kai Lietuvoje prasidėjo pirmieji vanojimo čempionatai, norėjau išbandyti jėgas.
Mūsų su Tatjana darbo stilius labiau susijęs su slaviškos pirties tradicijomis, nes tai mums buvo duota su motinos pienu.
– Kokia yra rusiška pirtis?
Igoris: Nuo saunos ji skiriasi drėgnumu. Rusiškoje pirtyje, jei oras įkaista iki 65 laipsnių Celsijaus, oro drėgnumas turi siekti 55–60 proc.
Tuomet žmogui pakanka deguonies, todėl jis jaučiasi žvaliau, gali ilgiau kaitintis nei saunoje.
Vanojimasis pirtyje gerina ne tik odos būklę, bet ir vidaus organų kraujo apytaką, didina prakaitavimą, šalina šlakus. O apsitrynimas, masažas pirtyje mažina sąnarių, stuburo, reumato sukeliamus skausmus.
Pirtis stiprina imuninę sistemą, gerina medžiagų apykaitą, atpalaiduoja raumenis, ramina nervus, degina riebalus, padeda išvengti ne tik peršalimo, bet ir kitokių negalavimų.
– Jūsų sūnui Ivanui – ketveri metai. Ar dar prisimenate tą dieną, kai susipažinote?
Tatjana: Mes ilgai vienas kito ieškojome – tai mūsų antroji santuoka.
Kai susipažinome, abu jau buvome išsiskyrę – mūsų susitikimas buvo nulemtas.
Mano seneliai, kaip ir Igorio, dažnai kurdavo pirtį. Kai Igoris pirmą kartą atvyko pas mus į kaimą, taip pat užkūrėme pirtį. Tuomet supratome, kad pirtis – mūsų abiejų pomėgis.
Kai pradėjau domėtis pirtimi, mano gyvenimas pasikeitė. Aš jau buvau baigusi verslo vadybos mokslus vienoje kolegijoje, o šiuo metu studijuoju Vilniaus kolegijoje, Sveikatos priežiūros fakultete, esu antro kurso studentė.
Igoris: Kai susipažinau su Tatjana, ėmėme kartu kūrenti pirtį. Tai darome iki šiol. Mūsų požiūris į gyvenimą sutapo, tad po dviejų mėnesių draugystės nunešėme prašymą tuoktis.
– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Tatjana: Igoris atsirado, kai dirbau juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, o jis buvo šios parduotuvės apsaugos darbuotojas. Jis suprato, kad reikia kuo greičiau mane griebti. Jeigu vyras randa tai, ko jam reikia, niekas negali jo sustabdyti.
Man tuo metu buvo labai sunku, nes buvo neseniai miręs tėvas. Kas tai patyrė, puikiai žino, kaip tai sunku, – prislegia liūdesys, sielvartas.
Igoris: Iš tikrųjų sprendimas tuoktis su Tatjana buvo staigmena mano seserims.
Jos stengėsi mane įspėti, kad nenusvilčiau antrą kartą, nes mano pirmoji santuoka nebuvo laiminga: „Vos susipažinai ir vėl nori eiti prie altoriaus.“ Bet aš jų neklausiau.
– Ar pastebėjote, kaip žmonės reaguoja, kai pasirodote pirtyje su vanta? Ar būna tokių, kurie bijo svetimo žmogaus prisilietimo?
Igoris: Nėra lengva įgyti pasitikėjimą žmogaus, kuris pirmą kartą mane mato.
Yra žmonių, kurie vengia pirties. Daug ką lemia psichologija. Turi sugebėti įtikinti, kad pirtis teikia daug malonumų.
Neretai pasivanojęs ir išsimaudęs ežere žmogus jaučiasi tarsi antrąsyk gimęs ir savo nuotaika užkrečia kitus.
– Pirties specialistui tenka didelis fizinis krūvis. Ar dėl to dirbate dviese?
Tatjana: Mes su Igoriu esame įpratę dirbti su keturiomis vantomis. Tai kaip grojimas keturiomis rankomis.
Kartu būdami galime kur kas daugiau dėmesio skirti klientui. Iš pradžių darau nedidelį apšilimą, žmogus pasijunta lyg apsuptas šiltų bangų.
– Yra žmonių, kurie neįsivaizduoja pirties be alkoholinių gėrimų. Kodėl pirtis ir svaigalai – nesuderinamas dalykas?
Tatjana: Įkaušusio žmogaus negalima leisti į pirtį. Pirtyje jis nieko nepajus – jo receptoriai kitaip reaguoja nei blaivaus žmogaus. Gaila savo laiko ir širdies, kurią jam atiduodi.
– Kai į pirtį ateina dviese, ar jaučiate, koks ryšys sieja porą?
Tatjana: Daug ką pasako kūno kalba. O iš tikrųjų poros dažniau žiūri į mus, kaip mes bendraujame tarpusavyje.
– Kartu gyvenate, kartu dirbate – kai kurioms poroms tai tampa konfliktų priežastimi. Ar dažnai susipykstate?
Tatjana: Mes laikomės paprasto įstatymo – moteris neturi atlikti vyriškų darbų, o vyras – moteriškų darbų. Tada šeimoje bus harmonija.
Igoris: Manau, būtų kur kas daugiau nesusipratimų, jei dirbtume skirtingą darbą. Namuose tikrai kiltų pavydo scenų, nes dirbu pirtyje, kur moterys būna nusirengusios.
Tatjana: Mūsų darbas susijęs su geromis emocijomis. Pardavėjo darbas kur kas paprastesnis, nes jis parduoda daiktus ir už tai gauna pinigų.
Pirtyje nėra daiktų – čia žmonės įsikrauna gerų emocijų, o aš atiduodu dalelę savęs.
Tai turiu daryti nuoširdžiai, nes žmogus jaučia netikrumą.
Igoris: Aš vanoju, nes man tai malonu. Būna, pavargstu, bet matydamas, kaip išpertas žmogus atsigavo, kaip jam smagu, pats pamirštu nuovargį, esu laimingas, kad kitam žmogui gera.