Kalifornijoje (JAV) dabar gyvenantis Nickas laimingas. Bet kad toks taptų, neįgaliam vyrui teko nueiti tokį kelią, kuris kartais per sunkus net ir sveikam.
Nickas gimė 1982 metų gruodžio 4-ąją Melburne (Australija). Jo seneliai po Antrojo pasaulinio karo emigravo iš Serbijos į Australiją, o tėvai – Borisas ir Dushka – susipažino Melburne, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
Tėvas dirbo biure buhalteriu, vėliau informacinių technologijų mokytoju Brisbano koledže ir pastoriumi.
Kai tėvas pamatė pirmagimį Nicką, patyrė didžiulį stresą: puolė iš palatos, kad galėtų išsivemti. Vaikas gimė be rankų ir kojų. Su viena atauga – trumpute išsigimusia koja. Daugiau nieko: tik kūnas ir galva.
Tėvams prireikė daug pastangų, kad nugalėtų pasišlykštėjimą. Tik po keturių mėnesių Dushka galėjo ramiai laikyti savo pirmagimį ant rankų.
Nickui nustatytas itin retas įgimtas sindromas, kurį sukelia tam tikra genetinė mutacija. Visame pasaulyje aprašyti vos keli atvejai, kai vaikas gimė be visų keturių galūnių.
„Nors mano mama, medicinos sesuo, nėštumo metu elgėsi tinkamai ir nėra kalta dėl to, koks gimiau, ji vis dar graužiasi dariusi kažką ne taip“, – sakė N.Vujicicas, turintis ir du jaunesnius brolius bei seserį. Visi jie sveiki.
Tėvai netrukus pamilo neįgalų sūnų. Jie dėjo visas pastangas, kad iš bejėgio vaiko išaugtų savarankiškas vaikinas. Nickui buvo 18 mėnesių, kai tėvas išmokė jį plaukti.
Pamažu N.Vujicicas ėmė mokytis paprastų kasdienių dalykų: dviem pėdos pirštais valytis dantis, skustis, šukuotis, atsiliepti telefonu.
Paskui priėjo prie sudėtingesnių – išmoko mėtyti teniso kamuoliuką, spausti būgno pedalą, atsinešti vandens, rašyti, spausdinti kompiuteriu.
Kompiuterį jis valdė dviem pėdos pirštais ir kulnu.
Mokykloje praleisti metai buvo labai sunkūs. Vaikai nuolat tyčiojosi iš neįgalaus bendraamžio, bet tai tiktai dar labiau sutvirtino Nicko ryžtą nepasiduoti. Tuo labiau kad jį labai mylėjo ir palaikė šeima.
Vaikinas baigė mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą, tačiau vis labiau ėmė atrasti savyje talentą įkvėpti žmones. N.Vujicicas pradėjo skaityti viešas paskaitas, kalbėti su žmonėmis, savo pavyzdžiu rodyti, jog galima nugalėti visas negandas.
„Ir net parkritus, kai atsistoti nebėra jėgų, privalu suvokti, jog nesėkmė nėra gyvenimo pabaiga“, – teigė N.Vujicicas.
2010-aisiais jis išleido knygą „Gyvenimas be ribų“. Ji tapo bestseleriu ir buvo išversta į 30 pasaulio kalbų.
Knygoje Nickas papasakojo, ką reiškia gyventi ir dirbti neturint rankų ir kojų. Jis ragino ir kitus niekada nepulti į neviltį, o atrasti savo kelią ir jį įveikti. „O tai įveikiama tik tuomet, jeigu žengi tvirtai ir nesidairai į šalis“, – teigė neįgalus vyras.
N.Vujicicas savo pavyzdžiu įrodė: pats žmogus yra savo laimės kalvis. Nors gamta jį nuskriaudė, tai jo nepalaužė.
„Vaikystėje nesupratau, kodėl Dievas atvedė mane į šį pasaulį be galūnių. Patyriau, ką reiškia jaustis atstumtam ir atskirtam nuo aplinkinių.
Labai kentėjau dėl to, kad neturiu rankų ir kojų, kankinausi, kad esu prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Buvau įsitikinęs, kad daugelis manęs šalinasi ir laiko keistu.
O vėliau supratau, kodėl Dievas mus tokius sukūrė: mes turime suteikti vilties kitiems“, – įsitikinęs Nickas.
Artimieji seniai neabejoja Nicku – jie mato, kad net ir neturėdamas kojų jis tvirtai žengia pasirinktu gyvenimo keliu. Tačiau niekas netikėjo, kad neįgalus vyras kada nors galės patirti meilės jausmą.
Dar sunkiau buvo tikėtis, kad jis taps ne tik vyru, bet ir tėvu.
Dar būdamas paauglys Nickas svajojo apie šilumos kupinus meilės santykius.
Tačiau šioms svajonėms nebuvo lengva išsipildyti. Nickas jautėsi taip, tarsi širdyje žiojėtų tuštuma.
Nors ir suprato nesąs panašus į sveiką žmogų, jis jautė tokius pat jausmus kaip ir kiti.
Ir tikėjo, kad Dievas jam būtinai padovanos žmoną.
Kai Nicko gyvenime atsirado mylimoji Kanae, jis suprato, kad likimas tarsi rengė jį šiam lemtingam susitikimui.
Vestuvės įvyko 2012-ųjų vasarį, o po metų jiems gimė sūnus Kiyoshi Jamesas. Tai Nicko gyvenimą nuspalvino dar ryškesnėmis spalvomis.
Kalifornijoje su šeima gyvenantis N.Vujicicas atvirai rašė: „Įpratau būti vaikinu, neturinčiu rankų ir kojų, bet dar tik pratinuosi būti vedusiu vyru, neturinčiu rankų ir kojų! Mane slėgė, kad negalėjau pakelti suknelės šleifo, paimti ant rankų vaiko, kai jis verkė, paruošti vakarienės ar išnešti šiukšlių.
Bet Kanae pasakė, kad niekuomet neprivalau atsiprašinėti dėl savo prašymų.
Ji – viena labiausiai nesavanaudiškų ir jautrių žmonių.
Būtina išmokti prisitaikyti vienam prie kito, kitaip šeiminis gyvenimas gali pavirsti visai nešventu karu.“
Nickas neslėpė, kad jo gyvenime būta ir labai juodų dienų. 1990-aisiais, kai jam buvo aštuoneri, išgyvendamas dėl fizinių trūkumų Nickas norėjo nusižudyti – bandė nusiskandinti vonioje.
Bet kelis kartus apsivertęs vandenyje suvokė, kad nenori skaudinti tėvų.
Apie tai jis prabilo viešai. Visiems suklydusiems, sutrikusiems, susirgusiems ar nerandantiems savo kelio jis primena, kaip svarbu pasitikėti Aukščiausiuoju.
Nuo 1999 metų australas yra atsidavęs krikščionybei – jis daug keliauja ir per metus surengia 250 susitikimų įvairiose mokyklose, universitetuose ir organizacijose. 54 šalis aplankiusio vyro auditorija kasmet būna milijoninė.
2005-aisiais N.Vujicicas buvo nominuotas jauniausiu Australijos metų žmogumi – tuo metu jam buvo 23-eji. Po ketverių metų apie jį buvo sukurtas trumpojo metražo filmas.