Vaistai danties skausmo nenumalšino
Energingas, sveikata niekada nesiskundęs vyriškis vos išvykęs pajuto maudžiant dantį, tačiau didelio dėmesio nekreipė, nusipirko vaistų. Skausmas vis stiprėjo, ištino žandas. Pasiekęs Prancūziją Algimantas pajuto negerą jausmą krūtinėje, ėmė trūkti oro. Jis kreipėsi pagalbos į medikus. Atvykęs ekipažas sunegalavusį lietuvį skubiai išvežė į ligoninę.
„Su broliu aš visuomet palaikau ryšį. Žinia, kad Algimantas ligoninėje, pribloškė. Liūdino ir tai, kad jo bendrovė rūpinosi tik savo daiktais, o ne darbuotoju. Patys ieškojome ryšio su brolį prižiūrinčiais medikais. Algimanto žmona Loreta pati tuomet turėjo sveikatos bėdų, trys jų vaikai dar per jauni pasirūpinti. Tu, sako jie, dirbi ligoninėje, suvoki situaciją, tau geriausiai pasiseks. Loretos pusbrolis Ramūnas Šaučikovas, mokantis prancūzų kalbą, padėjo ieškoti informacijos. Prancūzai labai gerbia savo kalbą ir nevargina savęs kitomis.
Jau dvi savaitės nežinios buvo praėjusios: mama iš sielvarto verkia, silpnos sveikatos žmona nerimauja, o informacijos apie Algimantą beveik jokios. Lietuvos ambasados Prancūzijoje darbuotojai, į kuriuos kreipėmės, mus tik abstrakčiai informavo apie brolio būklę. Aš tuomet ryžausi ir, susiradusi Prancūzijoje veikiančią lietuvių bendruomenę, parašiau jai žinutę, kad turime didelę bėdą, gal ji gali mums kaip nors padėti. Bendruomenė skubiai išplatino mano žinutę, ir netrukus mus pasiekė ten gyvenančios alytiškės Raimondos Lanauskaitės skambutis.
Sunku žodžiais nusakyti tuomet mūsų patirtus jausmus. Raimonda rašė: „Aš gyvenu Bordo mieste, netoli ligoninės, kurioje gydomas jūsų brolis. Aš tuoj pat nueisiu ir pasidomėsiu jo savijauta.“ Ji duotą pažadą įvykdė. Netrukus gavome žinutę, kad Algimanto būklė labai sunki, telieka melstis. Ji dar rašė, kad turiu kuo skubiau atvažiuoti, patikino, kad rūpesčių, kur apsistoti, neturėsiu, apgyvendins pas save. Trisdešimtmetė mergina jau buvo pažiūrėjusi ir lėktuvų reisų iki Bordo.
Pagal jos rekomendavimą nuvažiavome į Panarą, pas kunigą Valerijų Rudzinską, nuvežėme brolio nuotrauką. Dvasininkas pažadėjo su vienuoliais visą mėnesį už ligonį melstis“, – sunkius išgyvenimus mena Algimanto sesuo Ingrida Vilčinskienė.
Ji teigia sulaukusi pagalbos ir iš daugiau žmonių, bet jie gyveno tolėliau, ne Bordo.
Gydytojai nedavė jokių vilčių
Netrukus jai paskambino ir Alytuje gyvenantis Raimondos tėtis Algimantas Lanauskas. Jis Ingridai, nemokančiai prancūziškai, sudarė smulkų kelionės planą, nes moteris lėktuvu skristi rengėsi pirmą kartą.
„Galima sakyti, keliavau pas brolį su nematomais, bet visa širdimi, visa siela palaikančiais palydovais. Raimonda ir jos tėtis buvo mano akys, ausys ir net liežuvis. Su Algimanto sudarytu juodraščiu man buvo net smagu vykti. Aš šiandien bėgčiau per aukščiausius kalnus, jei mano pagalbos prireiktų šiems padoriems ir be galo atjaučiantiems žmonėms“, – tikina Ingrida.
Ji Bordo pasiekė vasario 27 dieną. Į Pelegrino ligoninių grupės Žandikaulių ir veido chirurgijos padalinį, kuriame gulėjo brolis, nuvyko tuoj pat. Ingrida pati yra medicinos darbuotoja, dirba Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, mato sunkių ligonių, bet brolio būklė ją sukrėtė, jis labai blogai atrodė. Gydantis gydytojas rimtu veidu ilgai kažką kalbėjo, tačiau Raimonda tądien išvertė trumpai – Algimanto situacija sunki. Tik broliui pabudus iš komos ji prisipažino, kad gydytojas jokios vilties jau neįžiūrėjo.
Po vizito į ligoninę Raimonda Ingridą supažindino su vienuoliu dominikonu, kunigu Pavelu, turėjusiu ryšių su Lietuva. Pasak Ingridos, šiltas, mielas dvasininkas pažadėjo aplankyti jau antrą mėnesį komos ištiktą brolį. Namie laukė Raimondos draugė Saba Lacroix. Visos trys nuoširdžiai meldėsi. Visi Prancūzijoje sutikti žmonės man linkėjo stiprybės.
Brolį lankiau kasdien. Daug meldžiausi, tepiau jo kūną šventu aliejumi, kurio buvo parūpinusi Saba. Jis vis dar buvo kritinės būklės, pats nekvėpavo. Kartą tarsi pajutau jo reakciją į skausmą ir tai mane pradžiugino. O dar po dienos daktarai pranešė – Algimanto būklė pakrypo į gerąją pusę, bet dar koma. Kovo 4 dieną privalėjau išvykti. Atėjusi atsisveikinti, kaip ir visuomet, jį daug kalbinau, jau atsisveikindama matau: juda vokai. Supratau, kad jis mane girdi. Jaudinausi, kad tokiu momentu turiu išvažiuoti.
Labai greitai, po savaitės nuo mano išvykimo, brolis pats pradėjo kvėpuoti. Jau ir šnekėtis telefonu pradėjome. Visą laiką jį lankė Raimonda. Ji – meno žmogus, Bordo yra įkūrusi muzikos namus, pati groja ir vaikus moko skambinti pianinu. Žada vasarą į Alytų sugrįžti su festivaliu.
Aš irgi tikinti, bet ne tiek, kiek Raimonda. Tikėjimas manyje niekada nebuvo prapuolęs. Visada su Dievu gyvenu ir tikiu, kad visų mūsų bendra malda padarė stebuklą, aišku, ir gydytojų atsidavimas. Dėkoju ir dėkoju aš jiems. Turbūt su savo dėkojimu jau atsibodau ir tai nuostabiai Bordo miesto lietuvei Raimondai“, – kalba Ingrida, šiandien jau beišsivaduojanti iš sielvarto gniaužtų.
Kai susitikome pokalbio, pirmiausia ji paprašė pagarsinti 75-erių mamos nuoširdžią padėką alytiškiams Algimantui ir Bernardai Lanauskams, užauginusiems tokią nuostabią dukrą, kuri gyvendama svetur ir turėdama savų darbų skubėjo į pagalbą visai nepažįstamiems žmonėms ir jiems skyrė laiko ir lėšų.
Pūliai nukeliavo į plaučius
A.Levkovičius, kuriam balandžio 28 dieną sukaks 51-eri, jau savo namuose Pupasodyje.
„Dar nesu stiprus. Ką tik parskridau, su skrydžių laukimu netrumpa kelionė buvo. Ne kažin ką ir pasakyti galiu. Skaudėjo dantį, ištino žandas, susikaupę pūliai ne į išorę išsiveržė, o į plaučius nukeliavo, ėmiau dusti, nuvežė į ligoninę ir panirau į komą. Jokio tunelio ir šviesos jo gale nemačiau, tik paskutinę savaitę, kai buvau budinamas iš komos, labai nemalonūs sapnai kamavo“, – dabar juokauja Algimantas.
Jis atvirai sako, kad daug pasakoti neturi ko, nes prancūzų kalbą moka tiek, kiek reikėjo darbe. Niekada nė blogiausiame sapne nesapnavo, kad jam teks atsidurti ligoninėje ir dar tiek daug laiko praleisti, iš tokios ligos pakilti. Algimantas įveikė labai sunkią ligą – tromboemboliją. „Po laiminga žvaigžde, matyt, esu gimęs“, – linkęs manyti sveikstantis tolimųjų reisų vairuotojas.
„Geroji mano vertėja buvo Raimonda. Ačiū jai. Ten mano priežiūra, kurią patyriau pabudintas iš komos, buvo labai gera“, – tikina pupasodiškis.
Paprašytas pakalbėti apie darbdavių rūpestį, teištarė: „Darbdaviams esi reikalingas sveikas ir darbingas. Šiandien pats darbdaviams pasiskambinau. Ir ką aš jums galiu pasakyti…“
Algimanto laukia reabilitacija, po kurios jis tikisi sustiprėti ir vėl sėsti prie vilkiko vairo.
UAB „Elbingos transportas“ vadovas Virgilijus Lencevičius „Alytaus naujienoms“ sakė, kad darbo vietą Algimantui tikrai išlaikys, tai daryti įpareigoja ir įstatymai: „Mes pasirūpinome, kad mūsų darbuotojas būtų gydomas aukšto lygio medikų. Jis pateko į geras rankas. Jam sugrįžus dar neturėjome galimybės susitikti. Manome, kad ir ne metas, – žmogus turi atgauti jėgas. Tik tada kalbėsime apie tolesnius planus.“
Pupasodis – Miroslavo seniūnijos valdose. Miroslavo seniūnas Vytautas Sinkevičius sakė, kad pagal galimybes padeda Levkovičių šeimai: skyrė vienkartinę piniginę paramą, kelią į jų vienkiemį palygino greideriu.
Šeimai parama šiuo metu reikalinga. Ji bus dėkinga visiems, kurie ras galimybę finansiškai paremti kad ir kuklia suma.
Prilygsta Velykų stebuklui
Pavyko susisiekti ir su pačia Raimonda, Bordo nuo 2002-ųjų gyvenančia alytiške. Ji tiek papasakojo apie save: „Baigusi Putinų vidurinę mokyklą į Prancūziją, prancūzų kalbos mokytojos Eglės Vedlugaitės paskatinta, atvykau studijuoti ekonomikos. Bordo sėkmingai įgijau finansų ir valdymo magistro diplomą.
Šiuo metu užsiimu dviem veiklomis, kuri viena kitą sėkmingai papildo. Viena susijusi su studijomis, mano išsilavinimu, kita – su mano aistra menui, muzikai ir šokiui. Padedu kurti savo verslą jauniems Lietuvos verslininkams Prancūzijoje. Taip pat siūlau Lietuvos įmonėms plėsti veiklą (importas, eksportas, investicijos) Prancūzijoje, Afrikos šalyse (Etiopijoje, Džibutyje, Nigerijoje, Dramblio Kaulo Krante, Senegale, Kamerūne, Maroke…). Atstovauju Lietuvos įmonėms Prancūzijos rinkoje kaip verslo partnerė ir pardavimo atstovė.
Vadovauju meno plėtros centrui „Abysaba“. Kartu su drauge Saba Lacroix organizuojame įvairius meno pasirodymus, šokių šou ir parodas. Vedame atsipalaidavimo, meditacijos, pasitikėjimo savimi sesijas.“
Ši istorija, pasak jos dalyvių, prilygsta Velykų stebuklui, kurį sukūrė meilė artimui ir visai svetimam žmogui. Džiugina tai, kad nepaprastą geranoriškumą, atjautą parodė jauni žmonės. Kalbėdama su Raimondos tėčiu A.Lanausku išgirdau ir atsakymą į klausimą, kaip užauginti tokius atjaučius vaikus: „Patys buvome ir esame tokie.“
Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Irena Stanevičienė: “Plaučių arterijos tromboembolija – tai kitų ligų komplikacija, plaučių arterijos užsikimšimas trombu, atkeliavusiu riebalais, oru, kraujo krešuliu, navikiniu ar kitokiu audiniu.
Užsikimšus plaučių arterijai išsivysto ūmi ir labai sunki būklė, reikalaujanti didžiulių gydytojų pastangų norint išgelbėti pacientą.
Dažniausia plaučių arterijos tromboembolijos priežastis – kraujagyslės užkimšimas trombu, susidariusiu giliosiose kojų arba dubens venose.
Per metus ši kitų ligų komplikacija Lietuvoje nusineša iki 5 tūkstančių žmonių gyvybę, viena iš dešimties mirčių šalies ligoninėse įvyksta dėl tromboembolijos. Mirštamumo skalėje mirtys nuo šios kitų ligų komplikacijos užima trečiąją vietą pasaulyje.
Pacientai, kuriems įtariama plaučių arterijos tromboembolija, būtinai turi būti gydomi ligoninėje, jokiu būdu ne namie. Įvykus masyviai embolijai paprastai ligonio būklė būna sunki, dažnai net kritiška. Tokie pacientai pirmiausia gydomi intensyviosios terapijos skyriuje, kol būklė stabilizuojasi. Gydymas specifinis – deguonies terapija, trombolizinis gydymas, kada aptirpdomas krešulys, pagerėja plaučių kraujotaka ir ligonio būklė.“