Vilniuje gyvenanti Severija garsėja gebėjimu išsirinkti įsimintinus vaidmenis. Margaritos vaidmuo filme „Žvaigždė“ lietuvei pelnė geriausios aktorės vardą kino apdovanojimuose „Kinotauras“ Sočyje bei Auksinį erelį Maskvoje.
Neseniai Vilniuje praūžusiame tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ S.Janušauskaitė taip pat pretendavo tapti geriausia Lietuvos kino aktore, bet lietuviai jos vaidmenį juostoje „Žvaigždė“ įvertino kaip blankoką.
Severija iš to nedaro tragedijos ir mano, kad savame krašte pranašu būti nelengva.
„Manęs Lietuvoje beveik niekas nežino“, – tikino S.Janušauskaitė, pastaraisiais metais sėkmingai besifilmuojanti Rusijoje.
Aktorė po „Žvaigždės“ suvaidino dar keturiuose filmuose, neseniai jai skirtas pagrindinis vaidmuo tarptautiniuose festivaliuose pripažinto režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio filme.
– Esate nepriklausoma kino ir teatro aktorė. Laisvės pojūtis vilioja, tačiau neapibrėžtumas gali būti finansiškai pavojingas.
– Kai kada atsiimdama „auksinius“ prizus galvoju: „Kad jūs žinotumėte, kad kartais aš neturiu už ką kavos nusipirkti, nes nepriklausomo menininko darbas nenuspėjamas – vienais metais gali uždirbti vos ne milijoną, o kitus metus prasėdėti be nieko.“
Tačiau aš pati nusprendžiau būti nepriklausoma aktore. Išmokau išgyventi net kai labai sunku, truputį racionaliau elgiuosi su pinigais.
– O kam negailite išleisti pinigų?
– Esu tikra moteris, priklausoma nuo gerų kvepalų, vintažinių daiktų.
Nemažai keliauju ir jei pamatau ką nors unikalaus, būtinai įsigyju.
Geriau nepavalgysiu, bet nusipirksiu ką nors išskirtinio.
– Ar intensyvus jūsų kelionių grafikas?
– Prieš trejus metus išvažiavau filmuotis į Rusiją, po to grįžau į Lietuvą. Tačiau iki šiol visi klausinėja, kaip man sekasi užsienyje? O juk gyvenu Lietuvoje ir niekur nesiruošiu kraustytis. Rusija nėra mano svajonių šalis. Jeigu vyksta filmavimai, aš į juos važiuoju. Pastaruoju metu dažnokai, nes atsirado įvairių projektų.
– O kokia jūsų moteriška laimė? Ar daug buvo palaimingų akimirkų, ar aplenkė nusivylimai meilėje?
– Esu aistringas žmogus, todėl mano gyvenime daug visko buvo. Neretai kenčiu nuo savo aistringumo, emocionalumo, degimo. Buvo visokių santykių: skyrybų, įsimylėjimų. Esu atlapaširdė, įsimylinti, perdeganti. Gal tai ir yra mano bėda.
Jei pajuntu ramybę, provokuoju situacijas, kad vėl viskas užsikurtų. Esu romantikė, man reikia meilės. Man svarbiausia pačiai mylėti. Galiu kentėti, ilgėtis – tai man užaugina kūrybinius sparnus.
– Kaip žiūrite į santuoką?
– Santuoka yra siaubinga, ir tai yra gražu. (Šypsosi.) Mano santuoka trunka penkerius metus. Kartais su vyru sunkiai išsitenkame po vienu stogu.
Tačiau aš didžiuojuosi, kad tiek ilgai gyvenu partnerystėje. Šiais laikais moteris mano galinti gyventi viena, išlaikyti vaikus.
Prieš kokius šešerius metus ir aš irgi taip maniau. Bet supratau, kad tai didelė apgaulė.
Galėčiau viena auginti vaiką ir būti nepriklausoma. Bet daug smagiau, nors ir sunkiau, paminti savo egoizmą dėl kito žmogaus, kurį myli. Lengva būti vienam, bet įdomiau jausti santykių skonį.
Turiu per daug gaivališkumo, moteriškumo, jausmingumo, tad man reikia vyro. Tik nesu pamišusi dėl santuokos, nes nežinau, kiek ilgai ji gali egzistuoti.
Mano tėvų pavyzdys rodo, kad ilgaamžės santuokos įmanomos. Mano tėvai – ryškios asmenybės. Kuris nors turi aukotis. Mama – tarsi vanduo, moka nuraminti tėtį, kuris yra ugningas.
Visą pokalbį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.