Sulaužė standartus
Prasibrauti į Silicio slėnį vyresnio amžiaus žmogui nėra taip paprasta. Kaip taisyklė, ten laukiami jaunesni, nes esą jie turi daugiausia naujų idėjų. Be to, Silicio slėnyje rečiau laukiamos ir moterys. Barbara tikina norėjusi atsidurti šioje prestižine laikomoje vietoje, kad įrodytų, jog ir seksizmu bei diskriminacija dėl amžiaus kaltinamojo vietoje, galima laužyti standartus.
Tiesa, didžioji dalis jos kolegų vis tiek yra jauni, neretai ką tik studijas baigę vaikinai. Nepaisant to, IDEO ji labai mylima. Švęsdama savo devyniasdešimt pirmąjį gimtadienį ji sulaukė lygiai tiek pat keksiukų ant savo stalo. O kas kartą jai įžengus į biurą visi nuščiūva.
„Įprastai jaučiuosi esanti bent dvidešimt metų jaunesnė nei esu iš tikro. Tačiau nuėjusi į darbą pajaunėju dar bent dešimtmečiu, – sakė Barbara – „šiandien kas aštuntas amerikietis yra vyresnis nei 65 metų. Po mažiau nei dviejų dešimtmečių tokių bus kas penktas. Negalime pakeisti šito, tai darys įtaką kiekvienai mūsų gyvenimo sričiai“.
Pagrindinė Barbaros užduotis IDEO kompanijoje – sukurti prietaisus bei įrankius, padedančius vyresniems žmonėms kasdieniame gyvenime – akinius, į kuriuos įmontuotos kameros ir garsiakalbiai padedantys geriau įsiminti žmonių vardus. Tarp jos išradimų ir specialus vaikščiojimo prietaisas, leidžiantis pagyvenusiems žmonėms geriau išlaikyti pusiausvyrą.
Išsiuntė gyvenimo aprašymą
Barbara galbūt taip ir negautų savo svajonių darbo, jei prieš porą metų nepersikraustytų iš Rytų pakrantės į Kaliforniją. Po vyro mirties moteris norėjo būti arčiau sūnaus ir anūkų. Tuomet kartą su drauge žiūrėdama pokalbių laidą pamatę Davido Kelley – IDEO kompanijos vieną iš įkūrėjų.
Vyras pasakojo apie tuo metu vykdytą konkursą studentams. Kompanija skelbėsi priimsianti į darbą žmogų, kurio darbai bus tinkamiausi pagerinti pagyvenusių žmonių kasdienybę bei buitį, paskatints jų domėjimąsi išmaniomis technologijomis.
Davidas tikino: „visuomenė sensta, todėl netrūkus nemaža dalis žmonių, besinaudojančių aukštosiomis technologijomis perkops šeštąją dešimtį. Tai didelis iššūkis. Kaip pasiekti, kad pagyvenęs Parkinsono liga sergantis žmogus galėtų naudotis planšetiniu kompiuteriu? Kaip pritaikyti bankomatą šimto metų sulaukusiam senukui?“
Išgirdusi tai Barbara sukluso. Patikrino, kur yra Davido įmonė – o gi vos už kelių stotelių nuo jos namų. Tuomet nusprendė išsiųsti verslininkui savo gyvenimo aprašymą. Barbaros draugė tik juokėsi: „Jie su tavimi niekada nesusisieks“. Susisiekė. Praėjus vos savaitei nuo gyvenimo aprašymo išsiuntimo.
Tiesa, pastarąjį Barbara rašė net du mėnesius, nes niekaip negalėjo sugalvoti kaip sutrumpinti jį nuo devynių iki vos poros puslapių. Mat girdėjo, jog ilgesnių gyvenimo aprašymų darbdaviai tiesiog neskaito. Darbą ji gavo po pirmo susitikimo.
Kūrybiškumą paskatino nepriteklius
Barbara užaugo Didžiosios depresijos metais. Jos tėvai vos sudūrė galą su galu, gyveno močiutės namo palėpėje netoli Niujorko. Apie žaislų pirkimą vaikui negalėjo būti nė kalbos, todėl Barbara visus pasidarė pati.
Ji nusižiūrėdavo patikusį žaislą pas kitus vaikus, o vėliau stengėsi jį pasigaminti, panaudojusi kokias nors nereikalingas medžiagas. Šiandien Stanfordo universiteto studentai, klausydami jo pasakojimų, negali tuo patikėti.
Nūdienos jaunoji karta užaugo pritekliuje, varžydamiesi, kuris turi daugiau žaislų. Pasidaryti ką nors pačiam yra mažų mažiausiai keista, nebent tai susiję su mada, tinklaraščiais, kuriuose demontruojami rankų darbo daiktai.
Barbara visuomet buvo veikli. Daugiau nei keturiasdešimt metų moteris dirbo ergoterapeute ir savo srityje buvo tikra legenda. Pirmiausia dar dirbdama Jungtinių valstijų kariuomenėje, sukūrė ergoterapijos programą sužeistiems kariams.
Iš kariuomenės ji pasitraukė po dvidešimties metų, turėdama majoro laipsnį. 1966 metais įkūrė pirmąją privačią ergoterapijos kliniką. Be to, ji yra šešių patentuotų išradimų, padedančių vaikams vaikščioti, autorė. Išleido kelias knygas apie reabilitaciją. Tačiau deja, tarp pasiekimų inžinerijos diplomo nėra.
Skirtingai nei jaunieji projektuotojai, kūrėjai, Barbara neturėjo galimybės gauti gerą išsilavinimą. Kuomet vidurinėje mokykloje mokytojui pasakė norinti tapti išradėja, jis neteko žado. Barbara išgirdo esą tam reikia gauti inžinieriaus išsilavinimą, o į tokias vietas moterų nepriima.
Jai pasiūlė studijuoti namų ūkio ekonomiką. „Niekada nepasidaviau ir galų gale man pavyko gauti svajonių darbą. Užtrukau vos aštuoniasdešimt metų. Tačiau geriau vėliau, nei niekada“, – neseniai sakė Barbara.
Neketina sustoti
Apie projektus, prie kurių dirba, Barbara pasakoja su didžiausiu užsidegimu. Daugiausia džiaugsmo jai teikia naujos vaikštynės projektavimas. „Tos, kurios šiuo metu yra rinkoje, tiesiog niekam tikusios. Jos ne tik baisios, bet ir visiškai nepraktiškos. Net ir patys gamintojai prisipažįsta, jog juos reikia tobulinti.
Gyvename amžiuje, kai nešiojami kompiuteriai atrodo lyg meno kūrinys, o dviračiai pagaminami iš NASA naudojamų medžiagų. Todėl toks nesirūpinimas pagyvenusiais žmonėmis yra nepateisinama. Naujoji vaikštynė ne tik geriau atrodys, bet ir bus pritaikyta prie žmogaus taip, kad jis galėtų vaikščioti išsitiesęs. Užtenka susikuprinusių senukų“, – kalbėjo Barbara.
Kodėl gamintojai apie tai pradėjo galvoti tik šiandien, moteriai sunku pasakyti. Anot jos, ko gero šiuo metu yra pats laikas tai pakeisti. Įvairios kompanijos šiandien stengiasi orientuotis į visas amžiaus grupes. Be to, keičiasi ir vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo būdas.
„Jie keliauja, žaidžia kompiuterinius žaidimus, daro „asmenukes“. Gyvenimo trukmė ilgėja. Žmonės, kuriems yra penkiasdešimt gali tikėtis nugyventi antra tiek. Kodėl jie turėtų gyventi apsikrovę blogai sukurtais daiktais?“, – klausė Barbara.
Moteris negali atsistebėti, kodėl mikrobangų krosnelių gamintojai nesuvokia, jog vyresnio amžiaus žmonėms plokščio paviršiaus mygtukai yra visai nepatogūs. Silpnėjant regėjimui juos tampa vis sunkiau įžiūrėti. Barbarą stebina ir tai, jog nėra geresnių būdų kovoti su skleroze. Esą įvairios programos jau seniai geba atpažinti veidus ir daiktus nuotraukose. Ji ir pati šiuo metu dirba ties naujais akiniais, į kuriuos įmontuotas mikrokompiuteris padės atpažinti veidus, vardus, daiktų pavadinimus.
Barbara tikina norinti dirbti dar bent dešimtmetį. Jai visiškai nesuvokiama, kodėl žmonės siekia išeiti į pensiją. Savo gyvenime į pensiją ji pasitraukė tik porą kartų ir tai tik tam, kad pradėtų ką nors naujo. „Tai ir yra mano jaunystės eliksyras“, – įsitikinusi moteris.
Parengė Ana Daukševič
