Aktorius R.Urvinis liko ištikimas žiauraus mokytojo sadizmui

J.Miltinio dramos teatro aktorius 78-erių Romualdas Urvinis scenai atidavė 62 savo gyvenimo metus, scenoje ir kine sukūrė per pusantro šimto vaidmenų. Ragavo visko: šlovės ir pažeminimų, bet nė karto gyvenime nesigailėjo, kad tarnavo dramos ir komedijos mūzoms.

Naujausią R.Urvinio vaidmenį A.Čechovo pjesėje „Rotšildo smuikas“ kolegos teatralai įvardija kaip scenos veterano gulbės giesmę.

Pats aktorius paslaptingai šypteli: kas čia žino, giesmė tai ar ne? Juk dar nėra pasakęs, kad eina poilsio. Scenos mohikaną rampų šviesos tebevilioja, vaidins tol, kol sveikata leis, bet jau nebevaidins bet ko.

Apie tai R.Urvinis yra kalbėjęs ir su meno vadovu.

„Sakiau, kad nebe viską vaidinsiu, žiūrėsiu, kas ir kaip stato. Žinau, kad ir kino studijos manimi domisi, sako, su tokiu veidu būtinai reikia filmuotis, bet aš jau nebesifilmuoju, nuo kino, o ir nuo teatro esu atitolęs. Dabartiniame teatre jau nebe J.Miltinio mokykla, o komercija, kitokie režisieriai, kitokie ir spektakliai, daugiausia be gilumos, tik pramoginiai. Man tai svetima, nebepatinka. Tačiau jei bus įdomus režisierius, patrauklus kūrinys, normaliai statoma, o ne „ant ausų“ ir su bepročiavimais, tada dar imsiuosi vaidmens“, – sako jis.

Su R.Urviniu susitinkame teatre. Į namus negalįs pakviesti, ten sunkus ligonis. Ištikimiausioji ir mylimiausioji gyvenimo draugė, jo žmona Angelė jau kuris laikas guli patale. Taip nutiko po kelių nesėkmingų klubo sąnario operacijų.

Ant aktoriaus pečių dabar visa buitis: skalbimas, virimas, kambarių valymas, dulkių šluostymas ir ligonės aptarnavimas.

„Kartais ir pats stebiuosi, kaip viską sugebu ir į teatrą dar spėju. Bet darbas, tai yra teatras – šventas dalykas“, – atsidūsta pašnekovas.

Tokios nuostatos, kad nieko šventesnio už teatrą nėra, jis laikėsi visą gyvenimą, nuo pat pirmos akimirkos, kai peržengė šios šventovės slenkstį.

Teatrą dabar jau galima vadinti nebe šventove, o įstaiga, toks pavadinimas nebeiškreipia jos šiandieninio turinio. Anuomet, J.Miltinio laikais, teatras šiukštu nebuvęs įstaiga.

Įsiutintas maestro artistams šaukdavęs: „Čia jums ne „učreždenije“, čia teatras, visai kas kita.“

Jakovo vaidmuo „Rotšildo smuike“ buvęs toks kūrinys, kuris veteranui priminė senojo, stipriojo teatro pastatymus, nors jį režisavo jauniausios kartos aktorius ir režisierius Marius Cemnickas, o scenarijų pagal A.Čechovo novelę parašė pats R.Urvinis.

Tai jautri, gili ir dvasinga novelė, žmogaus išpažintis pačiam sau apie gyvenimą, mirtį, likimą, primirštus ir nepastebėtus dalykus.

R.Urvinis vardija panašaus lygmens, tik kitokio profilio turėtus vaidmenis, tuos, kurie jam brangūs: Ž.Dandenas J.Miltinio režisuotoje Ž.B.Moljero komedijoje „Žoržas Dandenas“, Kurys J.Dautarto pjesėje „Senojo gluosnio pasakojimai“, Doveikos vaidmuo R.Rimeikio režisuotoje M.Katiliškio dramoje „Miškais ateina ruduo“.

„Man taip pat brangūs ir maži epizodiniai vaidmenys. Į trumpą laiką reikia sudėti visą personažo biografiją, tai pakankamai sudėtinga, bet įdomu“, – sakė patyręs aktorius.

Anot R.Urvinio, aktorius scenoje privalo tapti neatpažįstamas. Pagal senąją J.Miltinio mokyklą, jis turi ne vaidinti, o scenoje gyventi personažo gyvenimą.

Klausimo, ar visad aktoriui patinka jo vaidmuo, neturėtų kilti.

„Blogo vaidmens nėra, yra blogas aktorius“, – miltiniškosios mokyklos pamokas primena R.Urvinis.

Legendinis maestro ir iš beviltiškai nevykusių pjesių padarydavo šį bei tą.

„Sovietiniais laikais reikėjo statyt ir sovietines pjeses. Atneša koks lietuvių dramaturgas savo kūrinį, kurį reikia žūtbūt prakišti, ir J.Miltinis iš prievolės stato. Buvo planai, reikėjo pataikauti valdžiai. O po to jau stato ką nori, iš savo pasirinkimo, klasiką, V.Šekspyrą, H.Ibseną. Paskui jis pats yra sakęs: „Jėzus, kiek aš šūdo esu pristatęs.“ Buvo menkavertės pjesės, bet ir iš jų padarydavo kažką“, – prisiminimais dalijasi R.Urvinis.

Jis prisipažįsta, kad iki šiol tebegarbinamam savo mokytojui J.Miltiniui nebūtų išdrįsęs į akis pasakyti, jog nepatinka viena ar kita pjesė, skirtas vaidmuo.

„Jis buvo ne tik režisierius, bet ir pedagogas, kokių dabar teatre nėr. Mus mokė ne tik vaidybos, o visko. Pusę dienos prašnekėdavo apie aktoriaus darbą, elgesį, kas tai yra disciplina, kas yra Dievulis ir pragaras. Čia pat tą pragarą ir surengdavo. Mane patį yra ne kartą užsipuolęs nei iš šio, nei iš to. Repetuojam, neblogai sekasi, o staiga kad pradeda šaukti, dėti į šuns dienas. Jautiesi sutrikęs, pažemintas, nes nesuvoki, už ką gauni pylos. Teisybė, buvo despotas, mus engė, žemino, bet kartu savaip mylėjo ir globojo, kaip mokytojas neturėjo sau lygių“, – kalba R.Urvinis.

Paaiškinti, kuo skiriasi anų laikų teatras nuo šiandieninio, o J.Miltinis nuo dabartinių režisierių, R.Urvinis pritrūksta žodžių.

„O, tai yra kaip dangus ir žemė. Na, nebent keli jo mokiniai – Gediminas Karka, Donatas Banionis režisūroje dar buvo pakenčiami, gebėjo panašiai dirbti. Vaclovui Blėdžiui, nors jis buvo J.Miltinio parankinis, visad šalia, kartu daug spektaklių statė, irgi buvo toli iki jo. Prisimenu, kažkas J.Miltinio klausė: „O kam jūs čia viską paliksit?“ Tas juokdamasis atkirto: „Aš negaliu palikt, nes nėra ko.“

R.Urvinis prisipažįsta, kad jį iki šiol laiko užbūręs pirmas įspūdis, patirtas atsitiktinai peržengus teatro slenkstį.

Jis buvo penkiolikmetis moksleivis, žvalgėsi kokio nesunkaus darbelio, gal laikraščius nešioti ar ko panašaus. Kažkas šnipštelėjo, kad teatre reikia vaikinų. Tada dar teatras buvo senosiose patalpose, Respublikos gatvėje. Dėl darbo nuėjo ten su mama.

Senojo teatro fojė ratu sėdėjo to meto garbiausi aktoriai – B.Babkauskas, D.Banionis, S.Petronaitis, A.Masiulis, R.Klasčius, J.Alekna ir žaviosios scenos moterys: R.Zdanavičiūtė, R.Mikalauskaitė, E.Šulgaitė, L.Liesytė, D.Juronytė, J.Blėdytė, L.Adomavičiūtė, o centre – J.Miltinis su V.Blėdžiu.

„Nuo to momento man teatras atrodė lyg kažkokia bažnyčia ar vienuolynas, o aktoriai pakylėti aukščiau už paprastus žmones“, – potyrius apibūdino R.Urvinis.

Taip vietoj darbo paauglys atsidūrė J.Miltinio studijoje. Iš tikėto uždarbio išėjo šnipštas, tad išsikraustė miegoti į virtuvę, o savo kambarį užleido nuomininkams, – bent taip įsivaizdavo atsipirksiąs prieš tėvus.

Po poros metų R.Urvinis buvo oficialiai priimtas dirbti aktoriumi ir pradėjo gauti atlyginimą.

Iki tol svajose aktorystės nebuvo, bet kartą atsidūręs rampų šviesoje kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizdavo, nors teatras nebuvo šiltnamis, glemžėsi asmeninį gyvenimą ir laužė likimus.

Ne vienas aktorius neatlaikė sunkaus ir dvilypio J.Miltinio būdo.

„B.Babkauskas pasikorė. Konkrečiai negali sakyt, kad J.Miltinis kaltas, bet prisidėjo ir tas. Sugalvojo atnaujinti spektaklį, kurio B.Babkauskas nekentė, J.Grušo pjesė „Adomo Brunzos paslaptis“ jam buvo kaip prakeiksmas. B.Babkauskas tuo metu jau buvo pagrobtas kino, filmavosi vienu metu keliose kino studijose, darbo krūvį turėjo milžinišką, o čia dar ta nekenčiama pjesė...“ – prisiminė pašnekovas.

J.Miltinio priespaudą jautė visi. Griežtasis režisierius draudė aktorėms tekėti, o aktoriams vesti.

„Tuo klausimu buvo kategoriškas: jokių šeimų čia nebus, vienas kitą gadinsit, rūpės namai, o ne darbas. Betgi vis tiek visi vedėm“, – šyptelėjo R.Urvinis. Taip, meilė buvo vienintelė sritis, kur mokiniai išdrįso nepaklausyti mokytojo.

Pats dėl vedybų priekaištų iš dievinamo mokytojo nesulaukė, net atvirkščiai, gavo pagyrimą, kad pasirinko protingą moterį, gal iš šio dar žmogų padarys.

Moterims aktorėms nuo J.Miltinio kliūdavo labiau nei vyrams, šias skaudžiau barė ir dažnai ignoravo.

„Tai buvo vyrų teatras“, – pasakoja R.Urvinis.

Anot R.Urvinio, visi anuomečiai Panevėžio aktoriai buvę išskirtinio stoto, liekni ir gražūs, pasitempę lyg Smetonos laikų karininkai.

„Būdavo, eina K.Vitkus, A.Masiulis, S.Petronaitis, B.Babkauskas, S.Kosmauskas Respublikos gatve, tai mergaitės gimnazistės alpėja“, – gražūs prisiminimai spaudė šypseną.

Tiesa, kad gražiausiais teatro gyvavimo metais žiūrovai aktorius laikė pusdieviais, po spektaklių į sceną tempdavo glėbius gėlių, išbučiuodavo ir kyštelėdavo ne vieną į pasimatymą kviečiantį raštelį.

„Tekdavo ir romanų užmegzti, bet J.Miltinis tuoj sužinodavo ir paskui atsiimdavai už tuos paišdykavimus“, – krizena pasakotojas.

Teatro vadas aktoriams kalė į galvas, kad gatvėje šie privalo ištirpti minioje, būti pilki ir nepastebimi, jokių puikavimųsi, jokių reklamų, artistas turi būti matomas ir atpažįstamas tik scenoje. Pyko, jei koks aktorius sutikdavo nueiti į mokyklą susitikti su moksleiviais. Tuoj skriejo priekaištas: „O kas leido?“

Dabar režisieriai eina lengvesniu keliu, ieško personažui atitikmens, taip daroma kine. J.Miltinio laikais aktorius persikūnydavo į bet ką, galėjo tapti ir tragiku, ir komiku.

Su žmona Angele R.Urvinį suvedė ne teatras, bet pirmas pasimatymas įvyko po spektaklio.

Apie šeimos kūrimą aktorius negalvojo, neturėjo tam laiko, baigė trečią dešimtį, o vis dar buvo vienas.

Problemą išsprendė R.Urvinio penktokė sesuo.

Vasaros gale, kai teatras dar buvo gastrolėse, rašydama broliui laišką pridėjo kelis sakinius: „Pasikeitė mūsų auklėtoja. Naujoji juoda, bjauri, su ūsais. Tau patiks.“

Tą auklėtoją mergaičiukė atsitempė į spektaklį, o po jo, pasakiusi „labanakt“, paliko R.Urviniui. Aktoriui nieko kito neliko, kaip panelę mokytoją pakviesti į restoraną vakarienės. Iš pirmojo pasimatymo R.Urvinis grįžo paryčiais.

A.Urvinienė buvo rusų kalbos mokytoja, vėliau ilgus metus dirbo teatre vertėja. Anais laikais į Panevėžio teatrą ištisai važiavo žiūrovų pilni turistiniai autobusai iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių, tuomet reikėjo sinchroninio spektaklių vertimo.

R.Urvinis ragavo ir kino aktoriaus duonos, filmavosi lietuviškose juostose „Birželis – vasaros pradžia“, „Akmuo ant akmens“, „Vyrų vasara“. Ta duona jam nelabai patiko, bet neseniai jis ir vėl pasidavė kino traukai, lietuviškoje juostoje „Ekskursantė“ suvaidino zakristijoną ir įgarsino kelis personažus.

„Teatras yra teatras, išėjai į sceną – ir viskas tikra, tiesiai žiūrovui, o ten neretai filmo sukimas prasideda nuo galo, kita technika ir specifika“, – sako jis.

Gaila tik, kad teatriniai vaidmenys vienkartiniai, nulipai nuo scenos – ir tavo darbas išnyko.

Dabar jau spektakliai filmuojami, kaupiamas įrašų archyvas.

Tikslaus atsakymo, kaip atrodo aktorinio darbo virtuvė, R.Urvinis nežino. Kiekvienas kūrėjas prie vaidmens eina savaip, individualiai.

„Aš ilgai mokausi tekstą, negaliu paprastai iškalti, man reikia, kad veiksmas galvoje susigulėtų. J.Miltinis draudė scenarijų garsiai skaityti ir balsu mokytis, kad neįsikaltum nereikalingų intonacijų. Iki šiol aš ir mokausi tyliai. Būna, gatvėje sveikinasi, o aš nematau žmogaus, mat naršau reikiamą išmokti tekstą“, – aiškino aktorius.

Jam, kaip ir daugeliui scenos kūrėjų, yra pasitaikę vaidinimo metu pamiršti vieną kitą frazę. Panevėžio teatre niekad jokių suflerių nebuvo.

„Kai užeina „tamsa“, kažkaip išsivynioji, partneris gelbėja arba kalbi pagal situaciją, savais žodžiais“, – prisipažįsta R.Urvinis.

Po daugelio aktorystės metų jaudulys einant į sceną ne išnyko, o dar sustiprėjo. Veteranas jaučia ir nerimą, ir nepasitikėjimą, ir gerokai didesnę atsakomybę nei jaunystėje.

„Ir kiekvieną kartą šitaip: širdis kulnuose. Būna, išgeri raminamųjų, bet ir tie nepadeda“, – atvirauja jis.

Šiandieniniuose pastatymuose R.Urvinis pasigenda ir dekoracijų.

„Pakabino skardą, padėjo lentų, pripylė smėlio ar pjuvenų ir vaidina. J.Miltinio laikais atidarydavo užuolaidą C.Goldonio „Melagyje“, lauko scena, Venecija, plaukia gondolos – ir iš karto nuvilnija žiūrovų plojimai, nors dar niekas nevaidina. Kitas variantas: A.Vienuolio „Prieblanda“, paežerys, kur Ievutė eis skandintis, aktoriai nepasirodė, o žiūrovai griausmingai ploja išraiškingai dekoracijai.

K.Binkio „Atžalyne“ gegužinės vieta, berželiai ir žalias gojus, vėl plojimai tuščiai scenai. O šiandien ar ploja žiūrovai dekoracijoms?“ – retoriškai, net nelaukdamas atsakymo, klausė senasis aktorius.