Paklausite, ar yra darbdavių, kuriems nuoširdžiai rūpi mirusių darbuotojų artimieji? Kaunietė Jūrena Venskienė jus nustebins. Ji kreipėsi į portalo lrytas.lt redakciją ir prašė viešai padėkoti vienai Klaipėdos įmonei „Garant service“, kurioje dirbo jos brolis, suvirintojas Vytautas Puidokas.
55 metų vyras gegužę išvyko į komandiruotę Ispanijoje, Kanarų salose, Las Palmaso mieste. Likus porai dienų iki kelionės namo vyrui dirbant plyšo aorta, jis ligoninėje mirė.
Nors medikai vyrą dar ruošė operacijai, bet jis jos nesulaukė.
Apie V.Puidoko mirtį seserys sužinojo gegužės 8 dieną. Vienai jų apie tai pranešė vyro darbdaviai. Atvykusios į brolio darbovietę tvarkyti kūno pargabenimo dokumentų, moterys buvo maloniai nustebintos.
Pusę kelionės namo jos tik ir kalbėjo, kaip pagarbiai, draugiškai ir dėmesingai įmonės darbuotojai su jomis elgėsi ir kaip nuoširdžiai rūpinosi gedinčios šeimos reikalais.
Pakirto sveikatos problemos „Brolis turėjo sveikatos problemų, – pasakojimą pradėjo J.Venskienė. – Jis fiziškai turėjo daug jėgos, tuo didžiavosi, demonstruodavo. Bet turėjo bėdų su aorta, gėrė vaistus. Dėmesio sveikatai reikėjo skirti daugiau.“
Moteris prisiminė, kaip V.Puidokas be problemų ištraukdavo baloje įklimpusį zaporožietį ir nesuprasdavo, kam į pagalbą kviesti kitą automobilį.
V.Puidokas buvo vienas iš trijų geriausių Lietuvos suvirintojų, nugalėjęs ne viename konkurse. „Metalas jo rankose – kaip plastilinas. Galėjo iš metalo daryti, ką norėjo“, – prisiminė sesuo.
Ne kartą brolis skubėdavo į pagalbą šeimos nariams. Kaip didelę jo dorybę, J.Venskienė prisiminė darbštumą.
Prieš kelionę vyras perspėjo seserį, kad išskrenda į Las Palmasą. „Važiuoju į šiltus kraštus žmonių pažiūrėti“, – šmaikštavo V.Puidokas. Moteris nustebo dėl brolio sprendimo vykti į komandiruotę, paklausė, ko jam ten, bet rimčiau neišsikalbėjo.
„Žinodamas savo sveikatą, jis ryžosi komandiruotei. Kodėl? Niekas dabar neatsakys“, – sakė J.Venskienė. Išvažiuodamas vyras pasiėmė vaistų. Dirbo sudėtingomis sąlygomis. „Laivo triume dirbo vilkėdamas specialius suvirintojo drabužius. Temperatūra ten didelė. Tai – papildomas krūvis širdžiai, kraujotakai. Tai ir išprovokavo aortos plyšimą“, – įsitikinusi J.Venskienė.
V.Puidokas jau ne pirmą kartą dirbo užsienio šalyje. 20-čiai dienų į komandiruotę taisyti laivo buvo išsiųsti keliasdešimt įmonės darbuotojų.
„Kai kurios moterys linkusios perdėtai rūpintis sveikata, o vyrai dažnai nepripažįsta sveikatos sunkumų. Jis per mažai skyrė tam dėmesio“, – dėl brolio apgailestavo J.Venskienė.
Parkeliavo pelenai
Nenorėdami skaudinti senyvos V.Puidoko motinos, artimieji paprašė, kad iš Ispanijos būtų pargabenta urna su velionio pelenais.
„Mama labai sunkiai ištvėrė šią žinią. Po laidotuvių ir greitąją kvietėme, konsultavomės su gydytoja. Mama viena mus užaugino. Tėtis anksti žuvo dirbdamas. Tad jai Vytauto mirtis buvo didelis smūgis“, – pasakojo J.Venskienė. V.Puidoko tėvas, kaip ir Vytautas, dirbo su metalu. „Abu jie tragiškos gyvenimo lemties. Abu mirė dirbdami“, – sakė sesuo.
Laidotuvėms J.Venskienė sukūrė fotokoliažą iš ankstesnių ir dabartinių V.Puidoko nuotraukų. Artimieji galėjo prisiminti velionį ir kartu praleistas akimirkas.
Nustebino įmonės rūpestingumas
Sužinojusios apie nelaimę, seserys jau kitą dieną iš Kauno skubėjo į uostamiestį.
„Buvome nusiteikusios, kad vaikščiosime nuo durų prie durų, būsime stumdomos iš kabineto į kabinetą. Tačiau nuo pirmų akimirkų įmonėje, kurioje nieko nepažinojome, mumis rūpinosi“, – stebėjosi J.Venskienė.
Joms visais klausimais padėjo įmonės darbuotoja Daiva Ežerskytė. Ji padėjo tvarkyti kūno pargabenimo ir kitus dokumentus. Kai reikėjo nuvažiuoti pas teisininką, moterys važiavo įmonės automobiliu.
„Sunku patikėti, kad ryte neatsivers durys ir pro jas neįžengs Vytautas“, – nusiminimo neslėpė D.Ežerskytė.
Seserys grožėjosi įmonės vidine kultūra. „Tas mandagumas ir dėmesingumas nebuvo vien tik mums skirtas. Jie ir tarpusavyje į vienas kitą kreipiasi kone mažybiškai, neformaliai. Ten galioja filmuke „Mauglis“ pasakyta frazė: „Aš ir tu – mes abu vieno kraujo“, – žavėjosi velionio sesuo.
Įmonės atstovė Daiva seserims parodė paskutinį Vytauto darbą, kurį jis sukūrė prieš išvažiuodamas į komandiruotę. Tai buvo apsauginė tvorelė. „Gražiai padaryta – ne šiaip kokios grotos suvirintos“, – brolio darbą gyrė J.Venskienė.
Malonus brolio darbdavių elgesys J.Venskienę nustebino dar ir dėl to, kad jos darbe nebuvo nieko panašaus. „Nėra žmogaus, nėra problemos“, – savo viršininko žodžius iki šiol prisimena buvusi vadybininkė. – Kai taip pasakydavo, man net šiurpas per nugarą nueidavo.“
„Kaip kokias ponias mudvi vedžiojo, – važiuodamos namo stebėjosi seserys. – Kaip gaila, kad nesame suvirintojos – žinotume, kur geras darbdavys, eitume dirbti.“
J.Venskienė ypač dėkinga įmonės vadovui Olegui Panfilovui, kuris asmeniškai pareiškė šeimai užuojautą. Moterį sujaudino ir tai, kad įmonė pasidomėjo, ar šeima norėtų, kad kūnas būtų pargabentas – kremuotas ar ne.
Laukė pargabenant palaikų
V. Puidokas laivų remonto įmonėje dirbo mažiau negu metus. Jo seserims tvarkyti dokumentus padėjo gamybos asistentė D.Ežerskytė.
Jai pirmą kartą teko priimti mirusio darbuotojo artimuosius. „Buvo sunku morališkai. Norėjosi kuo daugiau padėti Vytauto šeimai. Jie išlydėjo gyvą žmogų, o pasitiko pelenus – nesuvokiamas skausmas“, – sakė asistentė.
D.Ežerskytei pagalba V.Puidoko artimiesiems atrodo natūralus dalykas: „Vytauto seseris priėmėme kaip dera priimti mirus broliui. Mane stebintų, jei būtume elgęsi kitaip.“
Kolegė dažnai kalbėdavo su Vytautu, kaip ir su visais įmonės darbuotojais. „Vytautas buvo labai atsakingas, pareigingas, geras darbuotojas. Apskritai mūsų kolektyvas labai draugiškas. Nebūna, kad darbe ko nors bijotume“, – pasakojo D.Ežerskytė.
Visi įmonės darbuotojai buvo sukrėsti, laukė pargabenant palaikų.
Kaip ir priklauso, visi šios įmonės darbuotojai yra apdrausti.
