Paula Kaune studijavo viešąją komunikaciją, kai sulaukė pasiūlymo Kinijoje padirbėti modeliu. Pasiėmusi akademinių atostogų ji išsiruošė pažinti pasaulio.
P.Čepinskaitė neslėpė, kad prieš išvykstant jos įprastas gyvenimo būdas buvo vakarėliai klubuose, garsi muzika, gražūs drabužiai, gerbėjų gėlės. Tačiau ji tuo nesididžiavo, nes materialūs dalykai nesuteikė laimės. Ko dar reikėjo gražiai merginai?
„Darnos tarp daiktų ir sielos. Pusiausvyros tarp „gauti“ ir „duoti“. Susikalbėjimo su savimi“, – prisipažino dvidešimtmetė.
Pabuvusi ilgesnį laiką klube ji neretai susimąstydavo, kodėl ten leidžia laiką? Kodėl nemiega ramiai? Ar kokteiliai ir puikūs rūbai gali suteikti laimę?
Kelionės ir modelio darbas užsienyje buvo puiki proga tai išsiaiškinti, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Paula keletą mėnesių dirbo Kinijoje, po to aplankė Kolumbiją, Malaiziją, Jungtines Amerikos Valstijas ir dabar jau gali pasidalinti kur kas įdomesne patirtimi nei fotosesijos ar idealaus makiažo pamokos.
Tik iš šalies atrodė, kad pozuoti yra lengva. Pirmiausia Kinijoje lietuvė patyrė, kokios stiprios psichologiškai ir fiziškai turi būti merginos, nėrusios į modelių pasaulį. Jame į žmogų žiūrima kaip į robotą.
Nuolat turi atrodyti žvaliai, šypsotis, fotosesijos kartais trunka pusę paros, o modeliai tik geria daug juodos kavos ir galvoja, kaip atsilaikyti.
Poilsiui laiko likdavo labai mažai, o kinų dėmesys neteikė didelio malonumo.
„Kinai nepasižymėjo ypatingu mandagumu. Atrodžiau kitaip nei vietos gyventojai, todėl neretai jie norėdavo mane paliesti, tarsi patikrinti, iš ko aš esu sukurta.
O pasiūlymų nueiti į pasimatymą mandagiai atsisakydavau, nors mano širdis dabar ir laisva“, – prisipažino Paula.
Keliaudama lietuvė rašė dienoraštį: „Po visų darbų grįžusi į vietą, laikinai vadinamą namais, žengiau tiesiai į vonią. Atsukusi vandenį ir paleidusi stipriausią dušo srovę greitai išsinėriau iš rūbų ir leidau besikaupiantiems garams apgaubti nuo šalčio sustirusį kūną.
Pirštų pagalvėlės pamažu atgavo spalvą, kai visas savo mintis paleidau tekėti kartu su vandeniu.
Seniai pastebėjau, kokią stebuklingą galią jis savyje sergi. Bekvapis, beskonis, beformis ir gyvybiškai būtinas – visai kaip laisva siela.
O minutėms mainantis su valandomis jutau, kaip tampu lengvesnė ir kaip pamažu apleidžia susikaupęs pyktis, nusivylimas ir liūdesys.“
Nutarusi savaitę pailsėti Malaizijoje, Paula nuvyko ten savarankiškai. Be jokių kelionių agentūrų pati įsigijo lėktuvo bilietą, o Malaizijoje apsistojo pačios susirastame viešbutyje.
Atostogos gulint pliaže su kokteiliu rankose jai nepatiktų.
Savaitę Paula keliavo po šalį ir grožėjosi nuostabiais gamtos vaizdais, kai netikėtai sulaukė pasiūlymo vykti į kitą pasaulio kraštą – Pietų Amerikos žemyne esančią Kolumbiją.
Ten ją pakvietė kolumbietis dainininkas Felipe Ospina, kuris panoro, kad lietuvė taptų jo dainos „Dejame Entrar“ vaizdo klipo modeliu. Dainininkui Paulą rekomendavo viena bendra pažįstama.
Filmavimas vyko Kolumbijoje, Gvachyros pusiasalyje, – tai buvo viena įsimintiniausių kelionės akimirkų.
„Kelioms dienoms mes virtome gamtos vaikais. Beprotiškai įsimylėjau gyvenimą.
Atitrūkau nuo civilizacijos ir išlaisvinau laukinę širdį“, – įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Nors dainininkas turi savo antrąją pusę, su Paula elgėsi beprotiškai šiltai ir jie tapo tikrais draugais.
Vandens ir maisto nepriteklius šioje šalyje, išalkusių vaikų akys ir jų ašaros atvėrė jaunai klajoklei akis. Ten ji gyveno mediniame namelyje, aplink kurį bėgiojo be galo daug vaikų.
„Aš turėjau bananų, obuolių, šokoladinių batonėlių – ištiesiau ranką ir padaviau.
Tiek džiaugsmo žmogaus akyse nesu mačiusi.
Kartą Lietuvoje nupirkusi maisto išmaldos prašančiai moteriškei išgirdau tik pašaipų jos juoką: „Man nereikia maisto, man reikia pinigų, – prisimena Paula. – O Kolumbijoje vienas obuolys suteikė daug džiaugsmo ir laimės ašarų. Jeigu galėčiau, maitinčiau Kolumbijos vaikus kiekvieną dieną.“
Vaikai ten lanko mokyklą, kurią vargu ar galima pavadinti mokykla. Lūšnoje didelis karštis, vaikai sėdi ant grindų. Aplinkui dykuma. Kai per ją Paula su Felipe važiuodavo visureigiu, iš kažkur išbėgdavo vaikai ir prašydavo vandens.
Vanduo čia ypač taupomas, nusiprausti itin sudėtinga. Tualete šis turtas nuleidžiamas tik tam tikromis valandomis, tad galima tik įsivaizduoti, koks kvapas tvyro aplinkui.
Gyventojai bando vandenį išgauti net iš augalų. Kai Paulos paklausiau, ką gi jie valgo, išgirdau: „Tai, ką randa.“ Ši patirtis studentei iš Lietuvos padėjo suprasti, kokie laimingi esame turėdami maisto ir vandens, namus.
Kolumbijos vaikai iš siūlų pina apyrankes ir siūlo visiems pirkti po 60 euro centų už vieną.
Paula pripirko jų tiek, jog grįžusi visus apdovanojo, o pati vieną jų dabar nešioja ant kojos kaip ženklą, kad reikia padėti skurstantiems pasaulio vaikams.
P.Čepinskaitė dar nenusprendė, ar tęs mokslus šiais metais, ar dar atostogaus, tačiau tvirtai pasižadėjo ateityje sukaupti pakankamai lėšų ir suburti grupę žmonių, kurie norėtų su kitais dalintis savo gėriu.
Dabar Paula pati turi atsigauti, nes namo grįžo labai sulysusi ir išsekusi.
Nors jos mama visuomet palaiko dukrą, dėl maisto jų nuomonė ne visada sutampa.
P.Čepinskaitė socialiniuose tinkluose sulaukia nemažai komentarų dėl mažo svorio.
Mama taip pat nori, kad Paulos valgiaraštyje būtų šiek tiek daugiau kalorijų, tačiau ji pati tikino, jog jaučiasi puikiai.
Tiesa, prisipažįsta, kad norėtų priaugti svorio, tačiau tai nėra lengva: „Man juokinga, kai kas nors siūlo suvalgyti sumuštinį arba spurgą. Matyt, nesuvokia, kad svoriui priaugti reikia visavertės ir subalansuotos mitybos, o ne tik prikimšto skrandžio.“
Ji neslėpė, jog numetė nemažai svorio, tačiau taip atsitiko dėl to, kad tapo vegane.
To išmoko iš savo draugės, su kuria gyveno modeliams skirtame name.
„Taip elgiuosi ne dėl kokių nors nuostatų ar mados.
Kambario draugė skaniai gamindavo veganų patiekalus, nes pati buvo veganė. O kai paragavau, sunku buvo atsispirti skaniam maistui. Nuo to laiko nebejaučiu poreikio grįžti prie ankstesnio valgiaraščio“, – pasakojo Paula.
Pamiršti rūpesčius ir rasti vidinę ramybę manekenei padeda meditacija ir joga. Kažkada lankiusi jogos pamokas, dabar ji kiekvieną rytą pradeda nuo specialios mankštos.
Klajoti įpratusi nuo pat mažens
P.Čepinskaitė gimė Naujojoje Akmenėje, vėliau su mama persikėlė į Mažeikius, po to – į Klaipėdą, o būdama 6-erių atsidūrė Vilniuje, kur baigė vidurinę mokyklą.
Su tėvu ji beveik nebendrauja, nes jis šeimą paliko, kai dukrai buvo vos metai. Tačiau dabar Paula turi patėvį, brolį Faustą (2 m.) ir seserį Luknę (4 m.). Su patėviu sutaria kuo puikiausiai – jis visada ją palaiko. Nuoširdūs pokalbiai su juo – tikra atgaiva be tėvo augusiai merginai.
Paula dėkinga mamai, kad užėjus paauglystės ožiams privertė pabaigti muzikos mokyklą, kurioje griežė smuiku. Mama nebarė, o tiesiog pasakė: „Pasimokyk dar šiuos metus, o tuomet, jeigu norėsi, nebetęsi mokslų.“
Tačiau mergina vėliau pati panoro baigti muzikos mokyklą ir suprato, kaip mama mokėjo gudriai spręsti iškilusias problemas. Smuiku Paula ir dabar griežia, kai nori atsipalaiduoti ir nurimti.
