Jeigu Nerijus taptų minkštakūnis, stengtųsi nusileisti, Julijai būtų neįdomu. „Aš tokius santykius tikrai nutraukčiau“, – tiesiai rėžė moteris.
Jei žmona Nerijui visada paklustų, neturėtų savo nuomonės, įgeidžių bei kaprizų, jis taip pat jos nevertintų. Vyrui įdomiau gyventi su moterimi, kuri turi stiprų charakterį.
– Dažnai jus galima pamatyti kartu. Ar sutampa jūsų interesai ar manote, jog partneriai turi laikytis išvien?
Julija: Per dvylika bendro gyvenimo metų, iš kurių devynerius esame susituokę, sugebėjome nugludinti kampus ir taip suartėti, kad man būtų sunku suvokti, kaip galima gyventi šeimoje ir būti atskirai.
Jei noriu dalyvauti kokiame nors renginyje, visada kviečiu vyrą prisidėti. Su juo jaučiuosi saugi. Žinau, kad kitose šeimose vyrai linkę atsiriboti nuo žmonos interesų ir mieliau laiką leidžia su draugais žvejyboje, įnikę į futbolo ar krepšinio rungtynes. Bet Nerijus nėra nei futbolo, nei krepšinio aistruolis.
Nerijus: Tokia artima bendrystė man nėra kančia.
– Kuris dažniau rūpinasi įvaizdžiu ir kuris prie kurio derinate savo garderobą?
Julija: Vyras derinasi prie damos apdarų. Kartais jam tenka susidurti su nelengva misija, kai jau einame pro duris, o aš staiga nusprendžiu, kad nepakankamai puošniai atrodau. Nerijus jau tapo įgudusiu psichologu – man supanikavus puola žerti komplimentų ir įtikina, kad atrodau nuostabiai ir nereikia persirengti.
Nerijus: Aš pats savo aprangai esu reiklus, tad normalu, kad moteris gražinasi ilgai. Bet netrepsiu prie durų laukdamas, kol Julija pasipuoš. Kai ji pasako, kad einame, tada pradedu rengtis.
– Abu esate temperamentingi. Ar dėl to nekyla triukšmo?
Julija: Iš pradžių nelabai sutardavome. Bet santuoka moko ieškoti kompromisų.
– Kaip sprendžiate ginčus?
Nerijus: Ilgai nepykstame.
Julija: Mūsų namuose nėra buvę nekalbadienių. Mes vienas kito šitaip žiauriai nebaudžiame. Užsisklendimas sukelia įtampą, bet neišsprendžia problemų.
Nerijus: Susipykę nebendraujame gal tik 10–15 minučių.
– Kuris pirmas skelbiate paliaubas?
Julija: Reikia pasielgti taip, kad priešininkas pasijustų kaltas. (Juokiasi.) Iš tikrųjų viskas vyksta su humoru.
Nerijus: Stengiamės neaštrinti konflikto, kad po to nereikėtų sėdėti susiraukus.
Julija: Mūsų gyvenimo scenarijai ir patirtis yra skirtingi. Iki pažinties su Nerijumi jau žinojau, kas yra santuoka. Jis tokios patirties neturėjo. Pradžioje Nerijus buvo labai spygliuotas.
Nerijus: Man labiau reikėjo prisitaikyti prie gyvenimo dviese ypatumų, nes iki Julijos aš su niekuo nesidalijau vienu stogu.
– Ar susipažinę greitai puolėte kurti bendros ateities?
Julija: Mes seniai buvome pažįstami. Prasilenkdavome mados renginiuose. Nerijus jaunystėje bandė dirbti modeliu, kažkiek laiko priklausė mūsų agentūrai. Nerijus tada bandė rodyti man dėmesį, bet aš nereagavau.
Nerijus: Rodžiau dėmesį žaviai moteriai, tačiau rimtų ketinimų neturėjau.
Julija: Po kelerių metų pertraukos likimas vėl mus suvedė. Buvome brandesni, išmintingesni. Neprisimenu, kas privertė mane atkreipti dėmesį į Nerijų kaip į galimą partnerį. Gana greitai pradėjome gyventi kartu.
– Bet susituokėte tik po trejų artimos draugystės metų.
Julija: Kadangi jau buvau paragavusi santuokinio gyvenimo duonos, oficialūs įsipareigojimai man nebuvo esminis dalykas. Žinoma, norėjau šeimos, bet Nerijaus neskubinau.
Nerijus: Tiesiog atėjo laikas, kai supratau, kad noriu vesti. Per trejus metus apsitrynėme ir jau gerai pažinome vienas kitą.
Julija: Kai pamatė mano mamą, kuri ir brandaus amžiaus atrodo puikiai, Nerijus turbūt pamanė, kad mane vesdamas neprašaus. Juk sakoma: pažiūrėk į uošvę ir suprasi, kaip po dvidešimties metų atrodys tavo žmona.
– Kodėl nustebote pirmąsyk išvydusi vyro giminę?
Julija: Iki šiol dar ne visų giminaičių vardus įsiminiau. Kai pirmąkart Nerijus pakvietė į giminės susibūrimą, įspėjo neišsigąsti, nes bus daug žmonių. Susitikimas vyko Joniškyje, buvusiame kino teatre.
Mažame miestelyje tai buvo vienintelė vieta, kurioje gali tilpti per 100 žmonių.
Prisimenu, net sustingau prie durų – vienoje vietoje tiek daug vienos giminės atstovų. Tada priėjo teta Stefa ir su humoru pasakė: „Nebijok, vaikeli, mes – ne vagys, mes – čigonai.“ Gal ir gerai, kad mano šeima nedidelė, nes tuomet bendri susibūrimai atrodytų lyg demonstracija.
Nerijus: Mano tėvas yra iš vienuolikos vaikų. Kas dveji metai rengiame šeimos susibūrimus.
– O kiek svečių pakvietėte į savo vestuves?
Julija: Dalyvavo tik artimiausi žmonės.
Nerijus: Vestuvės buvo jauki vakarienė užmiestyje.
– Vis dar neturite vaikų.
Julija: Apie juos svajojame, bet situaciją paleidome savieigai.
– Daug metų dirbate modelių agentūroje ir ieškote naujų veidų. Ar jaunoms merginoms esate antroji mama?
Julija: O, taip. Dirbame su jaunais žmonėmis, kuriems reikia išskirtinio dėmesio.
Neseniai atradome 11 metų mergaitę, kuri turi perspektyvą įsilieti į grožio ir mados pasaulį. Tokiam vaikui reikia įskiepyti tinkamas vertybes.
Kartais kokio nors modelio motina paskambinusi guodžiasi, kad duktė neklauso, ir prašo, kad mes su ja pasikalbėtume.
Nerijus taip pat yra atsidavęs savo darbui.
Nerijus: Logistika – ne darbas, o gyvenimo būdas. Valandų neskaičiuoju. Kartais darbe užsibūnu iki vėlumos.
– Ar dėl buities nekyla nesutarimų?
Julija: Buvo tik vienintelis buitinis ginčas, kai Nerijus gavo dovanų juodvarnio iškamšą ir atsinešė į namus.
Aš negalėjau žiūrėti į didžiulį paukštį išskėstais sparnais. Išsikovojau, kad tas paukštis iškeliautų iš namų.
Mėgstu kurti jaukią aplinką, gaminti valgį. Smagu, kai iš darbo grįžęs vyras sako, jog mano patiekalais kvepia visa laiptinė.
– Kiek ilgai vienas be kito galite ištverti?
Julija: Manau, kad man išvykus Nerijus pailsi, nes kai esu namie, visada sugalvoju kokios nors veiklos. Buvau savaitę komandiruotėje Paryžiuje. Grįžusi paklausiau, ką jis veikė.
Prisipažino, kad ilsėjosi, išsimiegojo, susitiko su draugais. Įprastai aš mėgstu ilgiau pavakaroti. Ir Nerijus priverstas gyventi mano ritmu, nors jam reikia anksti keltis į darbą.
Nerijus: Kai lieku vienas, kelias pirmąsias dienas gerai išsimiegu, o jau po to pradedu laukti žmonos.
Julija: O aš liūdžiu, kai Nerijus išvažiuoja. Man jo trūksta. Mes įpratę kartu vakarieniauti. Kai vyro nėra namie, ilgesį slopinu darbu. Būdami atskirai vienas kitam rašome žinutes su linksmais paveikslėliais.
– Apie ką šnekate po darbo?
Julija: Skaičiau, kad vyrui, grįžusiam iš darbo, reikia duoti atsipūsti ir nors 40 minučių patylėti. Bet man sunku šitiek laiko ištverti nebendraujant.
Kuo toliau, tuo daugiau laiko skiriame tik vienas kitam. Anksčiau turėjome galybę draugų, bet per laiką daug nubyrėjo.
Kodėl turiu susitikinėti su žmonėmis, su kuriais man neįdomu? Mudu su Nerijumi keliaujame visada tik dviese. Šiemet man gimtadienio proga Nerijus padovanojo kelionę į Veneciją.
– Kaip puoselėjate savo kūną ir dvasią?
Julija: Šiandien ant veido uždėjau agurkų kaukę. Nieko ypatinga dėl išvaizdos nedarau. Daug metų naudoju tą pačią mano odai tinkančią kosmetiką. Grožio priemonių turiu pakankamai.
Stengiuosi pasirūpinti, kad ir vyras turėtų reikalingų kosmetikos priemonių. Nenoriu, kad senatvėje man priekaištautų, kad jo neprižiūrėjau.
Praktikuoju jogą, pilatesą, kad sustiprinčiau raumenų tonusą. Daug metų nevalgau mėsos. Bet labai mėgstu žuvį, vaisius, daržoves.
Nerijus: Mitybai skiriame daug dėmesio.
– Ar yra kas nors, ką vienas garbinate, o kitas negalite pakęsti?
Julija: Nerijus mėgsta rizikingą veiklą, ekstremalų sportą, o aš ne. Kai man padovanojo skrydį lėktuvu, aš tą dovaną perleidau Nerijui. Taip pat neįsivaizduoju, kaip galima leistis parašiutu. Nors lėktuvais skraidau seniai, tiktai neseniai įveikiau skrydžio baimę.
Mes turėjome sportinį automobilį ir draugai vieną žiemą pakvietė pasivažinėti ant užšalusio ežero ledo. Aš pasakiau Nerijui, kad stovėsiu ant kranto ir šalsiu, bet niekada nevažinėsiu ledu.
Nerijus: Bet kai tam tikrą drąsos minutę ji vis dėlto įsėdo į automobilį, kurį vairavo patyrę lenktynininkai, nenorėjo išlipti – taip patiko važinėtis.
Kartais man su Julija sunku būti viename automobilyje, kai noriu važiuoti greitai.
Julija: Aš pati vairuoju greitai, bet kai prie vairo sėdi Nerijus, man baisu. Ypač kraujas stingsta kalnuose. Nerijui patinka naktį važinėtis serpantinais.
Kartais jis užsimena, kad norėtų motociklo, bet kategoriškai atmetu šią mintį.
– Ar pavydite vienas kito?
Julija: Vyrus reikia kontroliuoti.
Nerijus: Reikia, kad moterys patikėtų, jog viską kontroliuoja, tada ramu.
– Kuris iš judviejų yra šeimos galva?
Julija: Supratau, kad man nereikia būti galva. Jeigu ant pečių neščiau viską, ką sugebu, vyras vieną dieną pamanytų, kad esu jo motina, ir imtų vegetuoti.
Prisipažįstu, man reikia save šiek tiek kontroliuoti, kad neužsikraučiau per daug. Kartais bandau piršti savo nuomonę, padaryti taip, kaip noriu. Mano charakteris nėra lengvas. Dėl to turėjome ne vieną konfliktą.
Bet Nerijus yra gudrus. Jis neretai sudaro vaizdą, kad esu stipresnė, sutinka su viskuo. Bet galiausiai padaro taip, kaip jam reikia. Mudu išmokome laviruoti tarp savo stiprybės.
Vis dažniau jam perleidžiu daugelį darbų. Prisipažinsiu, nežinau, kaip sumokėti mokesčius už butą, ir nesuku dėl to galvos.