Vilniuje niekam nereikalinga, o Londone laukiama. Tokio pokyčio savo gyvenime D.Jablonskienė anksčiau nė negalėjo įsivaizduoti.
Svetimoje šalyje ji jau praleido pusantrų metų. Jie nebuvo lengvi, nes artimiausi žmonės – Lietuvoje, o jai kasdien tenka susidurti su pasiligojusiais, neprigirdinčiais, įvairiomis psichikos ligomis sergančiais ar fizinę negalią turinčiais žmonėmis.
„Po Anglijos Lietuva dabar man atrodo gerokai šviesesnis kraštas, nes ten aplink mane – vieni ligoniai, kuriems reikia pagalbos“, – pasakojo atostogų į tėvynę sugrįžusi moteris.
Socialiai remtinų Londono gyventojų namuose besilankanti moteris išgirdo gausybę pasakojimų apie neįtikėtinus likimus, sunkias ligas, sudėtingus santykius su artimaisiais.
Lietuvė neretai būdavo pirmas asmuo, į kurį kreipiamasi pagalbos, kai baigiasi paskirti vaistai, kai reikia nusiprausti po dušu ar užsisakyti kokią nors pagalbinę priemonę neįgaliesiems.
„Kai esu pas klientą, turiu garantuoti visą priežiūrą. Jeigu matau, kad ko nors trūksta, turiu spręsti šią problemą arba skambinti gydytojui, kviesti slaugytoją. Maitinimas, valgio ruošimas, maisto produktų pirkimas – visi šie darbai yra mano pareiga“, – pasakojo moteris.
Anksčiau ji penkerius metus sėkmingai dirbo vieno banko gyvybės draudimo padalinyje.
Moteris buvo patenkinta darbu, manė, kad jame dirbdama sulauks ir pensijos, bet nepavyko.
Prasidėjus sunkmečiui padalinys buvo uždarytas. Danguolei buvo pasiūlytas geras postas, tačiau ten įsidarbinti sutrukdė tai, kad moters anglų kalbos žinios nebuvo labai geros.
Kai D.Jablonskienės apie tai paklausė, ji nuleido akis ir prisipažino, kad parašytų sau kuklų aštuonetą. Tačiau dirbti turėjo su švedais, tad reikėjo kur kas tvirtesnių anglų kalbos žinių.
Tą akimirką moters viduje kažkas sukirbėjo – ji pati sau davė žodį, kad kada nors ateis diena, kai jos gebėjimas kalbėti angliškai bus įvertintas 10 balų. Tai viena priežasčių, kodėl ji nutarė ieškoti darbo Londone.
Moteriai nebuvo lengva susirasti naują darbą Vilniuje. Potencialiems darbdaviams išsiuntinėjusi savo gyvenimo aprašymą moteris sutriko – pasiūlymai, kuriuos ji gavo, nebuvo verti dėmesio.
Intuicija jai kuždėjo, kad reikia dar palaukti.
Pagaliau viena Anglijos bendrovė atsiuntė vilnietei žinutę, ar kitą dieną ji turėtų laiko interviu telefonu. Pokalbis truko maždaug pusantros valandos.
Vėliau vilnietės buvo paprašyta pateikti papildomų dokumentų ir neilgai trukus atėjo atsakymas: „Mes jūsų laukiame.“
2014-ųjų kovą D.Jablonskienė išskrido į Angliją. Tada jai buvo 55-eri.
Moteriai atrodė, kad dirbdama svetur ji pradeda savo gyvenimą iš naujo.
Į Londoną Danguolė išvyko viena – sutuoktinis ir du savarankiškai gyvenantys sūnūs liko Lietuvoje.
Sužinojęs, kad žmona pradės dirbti Londone, jos vyras buvo šokiruotas, net pasakė Danguolei: „Jei palieki mane, gali negrįžti.“
Bet po dviejų savaičių jis apsigalvojo. Danguolė tikino, kad išsiskyrimas tik pagerino poros, kartu gyvenančios jau 37 metus, santykius – išgrynino tai, kas vertingiausia.
Iš pradžių vilnietė išvyko dirbti į Londoną tik pusmečiui, nes tuo metu dar dėstė Mykolo Romerio universitete. Kovą jau buvo pasibaigusi sesija, liko tik kursiniai ir diplominiai darbai, kuriuos moteris galėjo tikrinti elektroniniu paštu.
Po šešių mėnesių grįžusi į Lietuvą ir kiek pabuvusi Danguolė suprato, kad pasiilgo Anglijos. Moteris pasitraukė iš Mykolo Romerio universiteto. O tuomet pajuto, kad prieš akis atsivėrė milžiniškos perspektyvos.
Vairavimo kursus išlaikiusi lietuvė Londone turi tarnybinį automobilį, kuriuo vyksta lankyti savo klientų.
Tai pagyvenę žmonės – vieniems jų reikia papildomos įrangos, kad galėtų jaustis saugūs ir gulėdami neiškristų iš lovos, kiti žmonės neįgalūs ar tiesiog pavargę gyventi.
Naujas darbas Danguolei patiko dėl kelių dalykų – ji džiaugėsi galėdama bendrauti anglų kalba, o kai nesuprasdavo, ką nori pasakyti pasiligoję žmonės, griebdavosi ženklų ar kūno kalbos.
Kiekvieną dieną nauji iššūkiai. Buvo žmonių, kurie į lietuvę žiūrėjo iš padilbų ir teiravosi, ką ji veikia Londone.
Bet tokie klausimai moters negąsdino ir nesustabdė: jei žmogus yra piktas ir nemyli gyvenimo, tai ne jos rūpestis.
„Aš privalau nesupykti ir rasti kelią į tokio žmogaus širdį, į jo mintis. Kai man pavykdavo tai padaryti, jausdavausi labai laiminga“, – prisipažino emigrantė.
Kai kurie žmonės prisirišo prie Danguolės.
Norėdami, kad ji dažniau juos aplankytų, skambindavo jos darbdaviams.
Bendrovė turėjo vieną klientę, kurios vengė visi socialiniai darbuotojai. Silpnaprotyste serganti 93 metų moteris nebepažindavo savo artimųjų. Danguolė kelis kartus buvo nusiųsta padėti šiai moteriai. Niekas nesuprato, kaip lietuvė susidraugavo su šia ligone.
Gyvenimą ir darbą iš pradžių D.Jablonskienei gerokai apkartino ir tai, kad ji neturėjo gerų vairavimo įgūdžių. Dažnai pas klientą tekdavo nuvykti ankstų rytą – pusę septintos. Ką tik į Angliją atvykusiai lietuvei įveikti kelią automobiliu iš pradžių buvo didelė kančia.
Kai reikėdavo atlikti posūkį, prie vairo sėdinti moteris sau rėkdavo: „Kairė, kairė.“ Vilnietė vis nerimavo, kad apsižioplinusi nepataikytų įsukti į priešingą eismo juostą.
Kad galėtų dirbti socialinį darbą, D.Jablonskienė turėjo mokytis. Mokymai truko ne vieną dieną, vėliau buvo laikoma daug testų.
Jei socialinė darbuotoja padaro daugiau nei 3 mėnesių pertrauką, mokymus tenka kartoti, nes šiam darbui Londone skiriamas ypatingas dėmesys.
Danguolė neturėjo daug skundų dėl savo darbo. Buvo tik menkas nesusipratimas – kai lietuvė prižiūrėjo 68 metų vyrą, kuriam nustatytas mokymosi sutrikimas. Šis vyras elgdavosi kaip didelis vaikas, todėl turėjo Didžiojo Vaiko pravardę.
Danguolė į jo namus buvo nusiųsta visai savaitei, ten pat ir nakvodavo.
Atėjo sekmadienis, o lietuvės prižiūrimas vyras mėgo vaikščioti į bažnyčią. Tądien bažnyčioje vyko Biblijos skaitymai. Pasiimti vyro kartu su Danguole atvyko bažnyčios atstovas.
Šis vyras buvo geras Didžiojo Vaiko draugas, todėl Danguolė pasiteiravo, ar gali palikti jį kartu su besimeldžiančiais žmonėmis bažnyčioje. Gavusi pritarimą, moteris taip ir padarė. Vėliau vadybininkė priekaištavo lietuvei – neturėjo teisės palikti savo kliento be priežiūros, nesvarbu, kad tai buvo bažnyčia.
Pasirodė, Danguolę tąkart apskundė Didžiojo Vaiko sesuo, dirbusi anksčiau Londono policijoje, – ji sugebėjo atkapstyti faktą, kad jos brolis kurį laiką buvo paliktas vienas.
Nauji iššūkiai, patirti Londone, privertė lietuvę kitaip vertinti ir savo kūrybines jėgas. Dar turėdama gerai mokamą darbą gimtinėje Danguolė parašė knygą apie sėkmę „Kas paslėpė mano laimės raktą?“ – pasakojimą apie tai, kaip atrasti savo pašaukimą ir tobulėti.
100 egzempliorių tiražu išleistoje knygoje ji aiškino, kaip tai padaryti keliant sau iššūkius, eksperimentuojant su savimi.
Parašiusi šią knygą D.Jablonskienė net nesitikėjo, kad daugelį patarimų, skirtų skaitytojams, teks jai pačiai išbandyti.
Visą gyvenimą ji kėlė sau klausimą: kodėl vienų žmonių veidai spindi laime, džiaugsmu, kodėl viskas, ką jie daro, puikiai sekasi? O kiti – atvirkščiai. Apie juos galima su gailesčiu pasakyti: „Koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie ištveria?“
Ką reikėtų daryti, kad padėtis pagaliau pasikeistų?
D.Jablonskienė priminė, kad išeitis yra, tereikia savyje kai ką pakeisti, nors vidiniai pokyčiai, darbas su savimi – vienas sunkiausių pasaulyje.
Tačiau moteris jautė, kad kai kurių teorinių dalykų, apie kuriuos rašė knygoje, iki galo nesuprato.
„Jaučiau, kad dar neišmokau kai kurių svarbių pamokų“, – pasakojo Danguolė.
Moteris neslėpė, kad būdavo dienų, kai nusvirdavo rankos. Tačiau stresinės situacijos jai buvo kaip pamokos, kurias reikia rimtai išmokti.
„Aš stengdavausi įteigti sau mintį, kad sugebėsiu susitvarkyti“, – tikino D.Jablonskienė.
Nors darbas svetur nėra prestižinis, moteris patenkinta anglišku atlyginimu, kuris siekia daugiau nei 2 tūkst. eurų per mėnesį.
Londone didžiausios išlaidos būsto nuomai ir visuomeniniam transportui, o maistas pigesnis nei Vilniuje.
D.Jablonskienė apskaičiavo, kad nevaržydama savęs per savaitę maistui išleidžia nuo 30 iki 40 eurų, neatsisakydama vaisių ir daržovių.
Moteris mėgsta gaminti pati, niekur neina pietauti, nešasi lauknešėlį į darbą arba ten esančioje virtuvėlėje pasišildo maistą. Kartais pasigamina pietus ir savo kliento namuose.
Neretai jai reikia atsakyti į klausimą, ar yra išsiskyrusi, – Londono gyventojai nesupranta, kaip galima palikti vyrą Lietuvoje ir išvykti dirbti į užsienį.
„Šiuo metu man gerai – gaunu daug pamokų, kurių negaučiau dirbdama kitur.
Kai grįžtu į Lietuvą, problemos, kurios anksčiau atrodė labai didelės, dabar atrodo tokios menkos. Tai suvokus man pasidaro labai gera“, – kalbėjo D.Jablonskienė, vėl turinti daug ateities planų.