Tačiau mane labiausiai domino ne tai, kaip Danguolytei (taip ją vadina visi draugai ir pažįstami) pavyksta atsibusti ir užmigti su šypsena, bet kaip šitame pasaulyje, kuriame visi skuba ir rūpinasi tik savimi ar karjera, ji greitai ir be jokių pastangų susiranda gerų draugų.
Į pajūrį pakvietė pažįstama šeima
Kad ir šitas vasaros nutikimas. Važiavau dviračiu iš Šventosios į Palangą pro Monciškes, kai akį patraukė neįprastas vaizdelis. Prie medinio namelio ant Baltijos jūros kranto šeima kepė jūroje pagautą žuvį ir miške rastus grybus.
Du vaikinai, šeimos sūnūs, kapojo malkas. Šalia, vežimėlyje, sėdėjo jų neįgali močiutė, o ant drūto vyro kelių, žvelgdama į laužą, – mažiausia Europoje moteris Danguolė.
Kaip ji čia pateko? Beveik nepažįstama šeima iš Vilkaviškio ją pakvietė kartu paatostogauti, nes mažučiame neįgaliųjų poilsiavietės namelyje, kuriame planavo gyventi keturiese, buvo ir penkta lova.
„Važiuojame kartu, jeigu tau ne per prasta, – paskambino Danguolei žmonės, kadaise sutikti neįgaliųjų stovykloje. – Kartu gaminsimės valgyti, bus linksmiau.“
Danguolė patikrino savo užimtumo grafiką – vasarą kiekviena jos diena užimta – tai stovyklos, tai varžybos, tai mezginių užsakymai! Aptikusi laisvą būtent tą savaitę, prisikrovė lagaminą puošniausių suknelių ir batukų.
„Negi važiuosiu nepasipuošusi? Monciškėse kiekvieną vakarą vyksta koncertai, renginiai. Turiu daug drabužių ir, kaip kiekviena moteris, mėgstu puoštis“, – paaiškino.
Kur pradingo Danguolytė?
Susitikti dėl interviu sutariame kitą rytą, kai bus gražesnis oras nuotraukoms. Atvykstame.
„Kur Danguolytė?“ – klausiu užėjusi į namelį.
Du vaikinai, vakar kapoję malkas laužui, apsidairo. Visi jie gyvena kartu, viename kambaryje, tad turėtų žinoti.
„Nėra, kažkur išėjo. Ką tik buvo ir dingo“, – atsakė.
Išeinu į lauką, niekur nerandu. Visų klausinėju, visi ją žino kaip kokią žvaigždę, bet niekas nematė.
Grįžtu atgal į namelį. Ir staiga tarp lovų pastebiu ją. Sėdi sau, daro odines apyrankes, dekoruotas karoliukais.
Danguolė – tikra Coliukė, galinti pasislėpti tiesiog už kėdės. Jei nenuleistum akių, niekada jos nepastebėtum. Danguolės ūgis – 86 centimetrai. Ji yra gerokai aukštesnė už pasaulio rekordininkę 22 metų indę Jyoti Kisange Amge, kurios ūgis – vos 62,8 centimetro. Bet ji visai nesijaučia įkalinta maždaug dvejų metų vaiko kūne.
Internato aplinka slėgė
„Niekada nepastebėjau esanti kitokia. Net neįsivaizduoju, koks tai jausmas, kai esi aukštesnis. Gimiau maža – svėriau 2 kilogramus, buvau 39 centimetrų ūgio. Visa šeima greitai susitaikė su tuo, kad būsiu šiek tiek kitokia.
Buvau jau trečias vaikas“, – pasakojimą apie save pradėjo Danguolė.
Jos draugai iš paprasto Marijampolės daugiabučio kiemo iki šiol liko geriausiais draugais, niekada iš jos nesijuokė ir blogo žodžio nesakė.
Vaikai iš gretimų namų kartais pravardžiuodavo, bet Danguolei tik iš pradžių buvo skaudu – su laiku priprato ir piktų replikų negirdėjo.
Skaudžiausi Danguolės prisiminimai – iš specialiosios mokyklos-internato Kaune.
Ten ji baigė penkias klases, daugiau neįveikė dėl sveikatos, prasidėjo akių ligos, kojų operacijos...
„Internate buvo sunku psichologiškai – ten gyveno daug protiškai atsilikusių, irzlių vaikų, ta atmosfera mane slėgė.
Tėvai nuveždavo ir palikdavo savaitei – imdavau verkti jau nuo Garliavos.
Jutau nuoskaudą – kodėl mano sesuo, brolis eina į normalią mokyklą, o aš negaliu? Juk protas veikė puikiausiai, vėliau net tapdavau šaškių žaidimo čempione! Buvau savarankiška, viską pati pasidarydavau, apsitarnaudavau.
Dabar galvoju – geriau tėvai į tą internatą nebūtų manęs leidę, tiek nuoskaudų prisikaupė širdyje“, – atsiduso Danguolė.
Šiaip ne taip su ašaromis ji baigė penkias klases, po to jos laukė akių operacijos, nes regėjimas buvo prastas, operuotos buvo ir kojos.
„Mama sakydavo, jog aš tyčia šlubuoju, kad tik į internetą nevežtų, bet man iš tiesų siaubingai skaudėjo klubą. Kai ištyrė gydytojai, pradėjo operuoti, tempti kaulus – gal penkias operacijas patyriau.
Dvejus metus negalėjau vaikščioti, koją teko laikyti gipse – nei atsisėsi, nei paeisi.
Padėjo mama ir brolis su sese, kai grįždavo iš mokyklos“, – prisimena moteris.
Vėliau už tą meilę ir priežiūrą Danguolė atsidėkojo pati prižiūrėdama sesers kūdikį – sesuo mokėsi medicinos, o Danguolė, ne ką didesnė už naujagimį, ėmėsi auklės vaidmens.
„Nuo trijų savaičių saugojau sesers sūnų. Iki darželio užauginau. Dabar visas vyras – nei geria, nei rūko, tik dirbti nori. Mano kambarį suremontavo!“ – džiaugėsi Danguolė.
Traukia rankdarbiai
Daugiau mokslų ji neragavo – tik prieš penkerius metus Druskininkuose baigė siuvimo kursus, bet ne itin tuo amatu susižavėjo: „Jei reikia, pataisau sau ar mamai drabužius, bet labiau mezgimas, rankdarbiai traukia. Siuvinėju, veliu, gaminu iš odos“.
Danguolės gamintais papuošalais, nertais drabužiais džiaugiasi draugės, jų vaikai, giminaičiai. Pati irgi mėgsta puoštis savo karoliais, apyrankėmis, segėmis.
Tarp rankų darbo papuošalų – ir prabangūs auksiniai, kiekvienas su savo istorija.
„Šitos apyrankės nenusiimu nei dieną, nei naktį, – ėmė pasakoti istoriją. – Sykį Palangoje buvau prie jūros ir žiūrėjau į vandens motociklus.
Užsimaniau nusifotografuoti, o vaikinas ir sako – dėkis gelbėjimosi liemenę, pavėžinsiu. Jis buvo naras, Dainius.
Ir pasileidome su juo per bangas, aš priekyje sėdėjau. Vakare dar susitikome, pabendravome, kitą sykį limuzinu pavežiojo.
Toks paprastas vaikinas, tiesiog iš draugiškumo viską darė.
O sveikindamas su Naujaisiais metais šitą apyrankę padovanojo. Buvo per didelė – susimažinau ir nešioju niekada nenusiimdama.“
Dėmesio netrūksta
Ar teko sutikti vaikinų, kurie suvirpindavo širdį, klausiu Danguolės.
„Su vienu gražiai draugavome, bet paaiškėjo, kad linkęs išgerti. Išsiskyrėme, vėliau jis žuvo.
Dėmesio man netrūksta ir dabar, tačiau širdis vis renkasi.
Gal dar nesubrendo rimtiems jausmams?“ – nieko neslėpdama pasakojo Danguolė.
Kalbame apie brangius jos papuošalus toliau.
„Šis auksinis žiedas pirktas už pirmąją algą Marijampolės siūlų fabrike. Kaip didžiavausi tais pinigais!
Nesunku buvo dirbti, gaila, kad tą fabriką uždarė.
Kitas žiedelis – 30-ojo gimtadienio dovana, sudėjau visus dovanotus pinigus ir pati nusipirkau. Galvojau: kam iššvaistysiu niekams – geriau rimtą daiktą įsigysiu.
Auskariukai – draugų staigmena. Nieko nesakę iš Vilniaus atvažiavo pas mane į gimtadienį. Net iš mašinos nenorėjo lipti, tik pasveikinti ketino.
Atvežė dovanų auksinius auskarus su mėlynais akmenukais, žinojo, kad mėgstu mėlyną spalvą. Visus mieliausius papuošalus nešioju ant savęs“, – demonstravo moteris.
Iš kur tas pomėgis puoštis?
„Visos merginos mėgsta puoštis, – patikino Danguolė. – Kai nuotaikos nebūna, perkuosi drabužius.
Kol turiu už ką, stengiuosi pirkti naujus, ne skudurynuose. Aišku, sunku rasti ką nors tinkamo, nes vaikų ir paauglių skyriuose viskas išmarginta mikimauzais ar princesėmis, o man jau 38-eri, norisi ko nors rimčiau.
Kai buvau pas pusbrolį svečiuose Anglijoje, daug visko prisipirkau. Ten man labai patiko: visi eina, sveikinasi, mandagiai bendrauja – nuostabios sąlygos neįgaliesiems, tikrai daug geresnis gyvenimas, nenorėjau net į Lietuvą grįžti. Man čia toks kaimas po Anglijos pasirodė.“
Išgyveno tėvo netektį
Jos nuotraukomis internete žavisi daugybė žmonių – ji nuolat bendrauja su žvaigždėmis, nebijo jų užkalbinti ir visada šypsosi, niekada nesiskundžia.
„Jei liūdėsiu ar skųsiuosi, geriau nebus. Gyvenu gerai, diena praėjo gerai – ir tuo džiaugiuosi. Tik metai per greitai bėga. Aišku, kartais kyla liūdnų minčių, bet jas, kaip visi Jaučiai, savyje laikau arba pasakau geriausiai draugei“, – pasakojo Coliukė.
Danguolė nuliūsta paklausta apie tėtį. Tai jai – be galo skaudi tema.
„Pats išėjo iš gyvenimo, – vos sulaiko ašaras pasakodama. – Dar paauglė buvau, kai tai nutiko, gal todėl labai jautriai sureagavau.
Ilgai pykau ant visų vyrų, kaltinau, kad visi jie savanaudžiai ir bailiai. Labai liūdėjau, kad tėtis mane paliko, nors buvome geri draugai, artimai pasikalbėdavome.
Pamenu, buvo padaręs man miške skersinį, kad kybočiau, stuburą tempčiau. Mylėjo mane. Dabar suprantu – sirgo sunkia depresija ir nesulaukė tinkamo gydymo, o tada ilgai negalėjau atleisti.“
Kai tėtis išėjo, sesuo ir brolis užaugo, sukūrė savo gyvenimus, Danguolė liko dviese su mama.
Gyvena Marijampolėje pirmame daugiabučio aukšte, pusantro kambarėlio bute. Jos motina, dirbdama statybose, tampydama kibirus su tinku, susigadino stuburą ir sunkiai vaikšto. Net į lauką išeiti vos gali.
Kaip keistai sutvarkytas gyvenimas! Dabar mažoji Danguolytė jai – didelė paspirtis. Ir paguos, ir pietus paruoš, ir vaistų paduos.
Ryškiai oranžiniame kambaryje, kurį išdažė jos užaugintas sesers sūnus, Danguolė miega mėlynoje lovoje: „Nemėgstu tamsių spalvų, o juoda tik gedului tinka.“
Pabudusi eina į virtuvę, pasilipa ant kėdutės, prisipila virdulį vandens, užsikaičia kavos.
Viską, ko reikia, pasiekia pasilipusi.
„Nenorėjau, kad dėl manęs stengtųsi, specialiai gamintų mažus baldus.
Puikiai sugebu susitvarkyti normaliuose namuose“, – teigė Danguolė. Tik šuniuką išsirinko pagal save, mažutį – Jorkšyro terjerą Gučį, kurį visur pasiima drauge. Net naktį abu miega vienoje lovoje.
Nori atidaryti savo parduotuvėlę
Maistui Danguolė išranki – renkasi ekologiškus produktus, o vištieną, triušieną ir kiaušinius perka iš ūkininkų. Daržovių nevalgo, kol tos neuždera giminaičių ūkiuose. Uogų neverda, o trina ir šaldo – kai užsimano gerti, iš tyrės gamina gaivą.
Traškučiais smaguriauja tik kartais, o mišrainių iš prekybos centro jai tikrai neįkiši.
„Svarstau: kuo sveikiau valgysiu ir daugiau sportuosiu, tuo ilgiau gyvensiu. O gyventi noriu ilgai, juk tai taip nuostabu!
Svajoju apkeliauti kuo daugiau šalių, pamatyti senovinių pilių, bažnyčių. Kada nors atidaryti rankdarbių parduotuvėlę.
Sportuoti, tapti peilių mėtymo čempione – neseniai išbandžiau, labai patiko! Jau norėčiau susirasti savo žmogų, su kuriuo būtume kartu ir laimėje, ir nelaimėje.
Ir dar – mane kamuoja noras emigruoti, nes Lietuva tokį senų žmonių ir neįgaliųjų priežiūros lygį kaip Europoje pasieks tik tada, kai manęs jau nebebus“, – dar vieną norą atskleidė mažoji moteris.
Su Danguole baigiame šnekėti lauko kavinėje. Per kelias pokalbio valandas nebuvo praeivio, kuris neatsisuktų, nepasisveikintų ar neužsimanytų kartu su ja nusifotografuoti.
Ar jos nevargina tiek daug dėmesio?
„Pripratau, nebematau, nebegirdžiu. Tik draugai vis juokiasi: „Tu žvaigždė, tave visi pažįsta, rodo per televiziją, tuoj nebešnekėsi su mumis“, – Danguolė iš tokių žodžių nusijuokia kaip iš didžiausios nesąmonės.
Netekti draugų – kur tai matyta! Tai didžiausias jos turtas, paguoda ir linksmumas. Draugų ji turi šimtus visuose Lietuvos miestuose ir tose šalyse, kurias aplankė, – Danijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.
Į jos mobilųjį telefoną kaip tik atskrieja žinutė. Ir mažoji dama, atsisveikinusi su manimi, nutipena į kuklų namelį Monciškėse, kur jos laukia ją atostogauti pakvietusi šeima – ant stalo garuoja sriuba.
