Audrius
Po dviejų savaičių tokio gyvenimo pagaliau pavyksta prisišaukti plaukiantį pro šalį 9 m laivelį su narais – jūrų ežių gaudytojais. Tuos vandens padarus siunčia maistui į Japoniją bei Azijos šalis.
Čiliečiai taip pat juos noriai valgo (jūros ežius, ne narus). Paaiškinau padėtį. Įgula noriai sutiko padėti. Jie ar taip ar taip jau 5 tonas ežių prigraibė ir į Punta Arenas miestą grįžta.
Dar kartą patikrinau kaip tvirtai užinkaruota „Taura“, o anksti rytą aš, Jurgita ir starteris įkurdinami čiliečių laive.
Kelionės įspūdžiai šiame laive žodžiu neaprašomi, bet aš pabandysiu.
Net tušti čiliečių žvejybiniai laivai atrodo visai netinkantys tam, kad būtų vandenyje. Net jei tai ramus ežeras. O Patagonijos vandenys šiems laiveliams turėtų būti pražūtingi.
Dabar įsivaizduokite tokį mažą laivelį pakrautą tokiu kiekiu maišų su jūros ežiais, kad jo denis jau beveik lygus su vandens paviršiumi. Laivelyje, rodos, niekas neveikia, išskyrus seną didelį dyzelinį variklį, šalia kurio mus ir įkurdina. Niekur kitur vietos nėra.
Šiame salone-variklių skyriuje dujinė plytelė bei du siauri gultai išilgai bortų, skirti žmonėms, kurių ūgis ne didesnis nei 160 cm. Čia nesusirangysi. Kol Jurgita skundžiasi komforto stygiumi, užsiveda variklis. Mes šalia jo. O jau riaumojimas..... Po pusvalandžio esu pasiruošęs bėgti visą kelią iki miesto krantu.
Šiap taip prastumdę maišus su ežiais galime surasti siaurą praėjimą išlysti ant denio, kuris dabar jau vandens lygį pasiekęs. Čia šlapia ir šuniškas šaltis. Po kiek laiko vėl lendame į variklio skyrių. Čia riaumoja dyzelis. Taip ir nardome pirmyn atgal. Rinkis, plaučių uždegimas ar beprotnamis.
Žvejų-narų laivai mergaitėms nepritaikyti. Tualetas čia tik ponų išmislas. Gamtiniai reikalai spaudžia. Aš juos sprendžiu vyriškai: viena ranka laikausi už borto, kita sūdau ežius, kurie bus išsiųsti į Japoniją. Čia jums, samurajai, tipo „iš Lietuvos su meile“. Dabar Jurgitos eilė.
Mergaitė pritupia. Aš džentelmeniškai ją prilaikau už kapišono. Kaip sako sena lietuvių patarlė „ylos maiše nepaslėpsi“. Tai va, ežio, matyt, irgi. Į bortą tekšteli banga. Mano draugė praradusi pusiausvyrą sėdasi ant maišo. Jos klyksmas nustelbia variklio riaumojimą.
Kažkur randu tualetinio popieriaus. Nepanaudoto. Iš jo susuku tokius kaip ir kamščius į ausis. Lyg tyliau. Tik atrodome vienas kitam labai idiotiškai.
Kažkur vos apėjus Cabo Froward- labiausiai pietinį Pietų Amerikos iškyšulį, mus pasitinka rimtesnės bangos ir vėjas iš rytų. Mėto laivelį jau labai juntamai. Iki mūsų per maišus prasibrauna vienas iš narų. Ežiai ne ežiai, o traukia iš po maišų kažkokias gumines žarnas, kažkur jas pajungia ir pradeda pumpuotį vandenį.
Paaiškėja, kad lyg ir (LYG!!!) skęstame. Mat bangos tvatinančios laivelį iš priekio rado nesandarų denį ir dabar vanduo pripildo triumą. Tad reikia pumpuoti jį lauk. Bet paguodžia, jog nėra ko nervintis, nes krantas visai šalia.
Dar po kelių valandų tokio gyvenimo įplaukiame į visiškos ramybės rajoną su tirštu rūku. Nesimato net laivelio priekio. Variklio apsisukimai sumažėja. Kas čia pas jus, vyrai? Pasirodo lyg ir namai jau, bet įlanka ne ta. Tai kur esame? Jų GPS-as neveikia, jūrlapių jokių neturi. Kam, jie ir taip visą kranto liniją atmintinai žino.
Taip ir keliaujame. Bet kaip sako sena lietuvių patarlė „dovanotam negrui į dantis nežiūri“. Dar kiek laiko paklaidžioję rūke, pagaliau po 15 valandų plaukimo įplaukėme į įlanką Mansa. Čia dešimtys žvejybinių laivelių. Vieni išsikrauna ežius bei jūržoles. Kiti kraunasi proviziją ruošdamiesi išvykti dirbti.
Dėkojame mūsų narams-žvejams už kelionę. Anie įteikia savo telefono numerį ir sako, kad jei nieko nerasime, tai po dviejų savaičių jie mus gali nugabenti atgal. Mat kiek pailsėję grįš vėl į tą rajoną kur tų ežių daug rado. Kaip jau ne kartą minėjome, čiliečiai šiose vietose klaikiai malonūs ir draugiški žmonės.
Punta Arenas pasirodė švarus, pagal Pietų Amerikos mastelius, miestelis. Aplinkui stepės, šiose vietose vadinamos pampomis. Vaizdai gan monotoniški. Tokia pilkoka vieta. Vėjas čia tikrai turi kur įsibėgėti.
Kai kur išilgai gatvių nutiestos virvės, kad siaučiant audrai senesni ir silpnesni gyventojai lengviau bei saugiau galėtų nusigauti namo. Kiek pavyko sužinoti iš vietinių gyventojų, miestelis čia įsikūrė kadangi netoliese buvo atrasti dideli akmens anglies klodai. Nuo čia ir prasidėjo augimas. Po to gyvulių auginimas, po to žvejyba. Nesenai buvo atrasta nafta.
Tai reiškia daug vyrų, o paskui juos ir pulkai prostitučių. 15 kažkuriais metais čia bandė įsikurti ispanų kolonistai, įsteigdami šiose vietose tokią lyg ir Magelano sąsiaurio komendatūrą. Deja... Badas, ligos, klimatas. Iš kelių tūkstančių neliko nė vieno gyvo. Apie jų patirtas kančias liudija šių vietų pavadinimai: Mirties kelias, Bado uostas, Nevilties įlanka ir pan.
Po Magelano šiuo sąsiauriu pasinaudojo įžymus anglų jūreivis bei piratas Francis Dreikas. Patekęs iš Atlanto vandenyno į Ramųjį jis nusiaubė visas ispanų kolonijas, esančias vakarinėje Pietų Amerikos pakrantėje, bei užgrobęs auksu pakrautą galioną, smagus grįžo į Angliją. Taip užsidirbo riterio titulą ir tapo žinomas kaip seras Francis Dreikas.
Taigi, Punta Arenas. Miestas kaip miestas: 250000 gyventojų. Žvejai parodė kur surasti gabų elektriką ir jau po dienos mūsų starteris veikė kaip naujas. Jo remontas kainavo apie 50 dolerių, bet laivą, kuris mus pargabentų į Karlo III salą, pavyko surasti tik po dviejų savičių. Tad gyvenimas šiame miestelyje pareikalavo, na, sakykime, skaudžių finansinių išlaidų.
Bus daugiau.
