Dabar jos gali švęsti du gimtadienius – liepos 30-ąją, kai 1987-aisiais tą dieną gimė, ir liepos 6-ąją, kai 1989-aisiais po 16 valandų trukusios neurochirurginės operacijos Maskvoje buvo atskirtos.
Tačiau garsiausios seserys kuklinosi: „Esame paprastos merginos, tik nepaprastas mūsų likimas.“
Kad dukterys gimė suaugusios viršugalviais, gydytojai alytiškei Daivai Tamulevičienei išdrįso pasakyti tik praėjus trims dienoms po sunkaus ir komplikuoto gimdymo. Abi mergaitės buvo silpnos, nedaug svėrė.
Motinai ši žinia sukėlė šoką, nors gydytojai prieš tokį pokalbį buvo suleidę raminamųjų. Vėliau ji dukroms pasakojo, kad gimdant gydytojai pirmiausia pamatė tris kojas ir susiėmė už galvų. Alytaus ligoninėje praleidusios 10 parų, naujagimės buvo išvežtos į Santariškių ligoninės Vaikų neurochirurgijos skyrių. Vėliau jos atsidūrė tuometinėse Kauno akademinėse klinikose.
Dveji pirmieji metai Siamo dvynėms buvo tikra kova už gyvybę. Net medikai nebuvo vieningi – vieni pasisakė už tai, kad dvynės būtų atskirtos, kiti abejojo tokio chirurginio gydymo sėkme.
Į savo namus, kur jų laukė brolis Povilas, Vilija ir Vitalija sugrįžo tik būdamos pustrečių metų. Tada kiekviena jų jau galėjo savarankiškai judėti, nes maskvietis profesorius Aleksandras Konovalovas kartu su medikų brigada atliko dvynių atskyrimo operaciją. Beveik prieš tris dešimtmečius tai buvo tikra sensacija.
Ką patyrė ir ką dabar veikia užaugusios vienintelės Lietuvoje Siamo dvynės?
Apie tai skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio žurnale „Gyvenimo būdas“.
