Princui Philipui turėjo būti labai sudėtinga susitaikyti su savo gyvenimo vaidmeniu. Be to, vedęs Elizabeth jis nesitikėjo šio vaidmens sulaukti labai greitai.
Karaliui Jurgiui VI tebuvo 55-eri, kai jis 1952-aisiais mirė, o Elizabeth – 26-eri.
Ji kartu su Philipu tikėjosi gyventi normalų šeimos gyvenimą iki jos paskyrimo karaliene.
Tačiau karaliaus sveikata vis prastėjo ir jai teko perimti nemažą dalį tėvo pareigų.
1951-ųjų vasarą Philipui teko paaukoti savo karjerą, kad galėtų padėti žmonai tvarkytis su tomis pareigomis.
Iki tol Philipas buvo Karališkojo laivyno žvaigždė. Būdamas 30-ies jis vadovavo laivui, jį visi gerbė – jam švietė puiki ateitis. Visa tai paaukoti buvo be galo sudėtinga.
Kai Philipas sužinojo apie karaliaus mirtį, nepratarė nė žodžio. „Jis atrodė taip, tarytum ant pečių jam būtų užmestas visas pasaulis, – teigė jo draugas Mike’as Parkeris. – Dar niekada man nieko nebuvo taip gaila. Jis kvėpavo giliai, tarsi būtų ištiktas šoko. Jis iš karto suprato, kad šeimos gyvenimo idilė baigėsi.“
Tuo metu Philipas su Elizabeth lankėsi safaryje Kenijoje. Įsikūrę mažame viešbutyje po milžiniškų figų medžiu grožėjosi gamta. Philipas paėmė naująją karalienę už rankos, nusivedė ją į viešbučio sodą ir pranešė apie tėvo mirtį.
Kartu su jais buvusi pora – Pamela Mountbatten ir M.Parkeris stebėjo juos iš toliau. „Ilgą laiką jie vaikščiojo pirmyn atgal, o vėliau grįžo į kambarį, – prisimena Pamela. – Aš, suvokdama, kad Elizabeth neteko tėvo, nieko nelaukdama pribėgau prie jos ir stipriai apkabinau. Tik vėliau suvokiau, kad ji – jau karalienė ir su ja reikia elgtis pagarbiai.“
Naujoji karalienė tik pasakė: „Atsiprašau, tai reiškia, kad namo turėsime grįžti anksčiau.“
Pirmuosius kelerius santuokos metus Elizabeth II ir Philipo namai buvo Klarenso rūmai, kuriuos jie be galo mėgo. Pastatas buvo renovuotas, ir Philipas labai džiaugėsi turėdamas nuosavus namus.
Jo vaikystė buvo labai sudėtinga, o su Elizabeth jis pirmą kartą turėjo nuosavus namus. Philipas gimė 1921 metais Kerkyros saloje, buvo jauniausias iš penkių vaikų ir didžiąją vaikystės dalį praleido Paryžiuje.
Jo senelis, Graikijos karalius Jurgis I, buvo nužudytas. Graikijoje vykstant kariniam perversmui jo dėdė karalius Konstantinas buvo nuverstas, o tėvas princas Endriu – ištremtas.
Kai žlugo jo tėvų santuoka, tėvas išsikėlė gyventi į Pietų Prancūziją, ten 1944-aisiais mirė.
Jo motina princesė Alicija buvo beveik kurčia ir kentėjo nuo bipolinio sutrikimo, kai pakaitomis kartojasi labai pakylėta nuotaika – manija ir labai prislėgta – depresija. Po nervinio išsekimo jai teko prašytis prieglobsčio Šveicarijoje, o būdama labai religinga vėliau Graikijoje įstojo į vienuolyną.
Visos keturios Philipo seserys ištekėjo ir kartu su savo šeimomis išvyko gyventi į Vokietiją.
Philipui teko ištverti labai daug kelionių. Būdamas aštuonerių jis buvo išsiųstas į internatinę mokyklą Anglijoje, o per šventes blaškėsi tarp giminių Anglijoje ir seserų Vokietijoje. Su motina ir tėvu jis beveik nesusitikdavo.
Stiprėjant Adolfo Hitlerio valdžiai susitikimai su seserimis taip pat retėjo, o 1937 metais jo artimiausia sesuo su visa šeima žuvo lėktuvo katastrofoje. Po metų jo dėdė ir globėjas George’as Milfordas Havenas mirė nuo vėžio. Philipui tuo metu dar nebuvo nė 17 metų.
„Tiesiog taip nutiko. Šeima iširo. Mama sirgo, seserys ištekėjo, o tėvas persikėlė gyventi į Pietų Prancūziją. Man su tuo tiesiog reikėjo susitaikyti“, – žvelgdamas į praeitį yra sakęs princas.
Tad kai mirė jo uošvis, Philipas pasiūlė likti gyventi Klarenso rūmuose, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Karalienės asmeninis sekretorius seras Alanas Lascellesas nenorėjo apie tai net girdėti. Visi valdovai dar nuo karalienės Viktorijos laikų gyveno Bakingamo rūmuose. Įsisenėjusių monarchijos tradicijų pakeisti nebuvo galima.
Bakingamo rūmai nebuvo jaukūs, tačiau Elizabeth II, kuri rūmuose gyveno didžiąją dalį savo gyvenimo, neįžvelgė jokių problemų.
„Philipas nuolatos jautėsi nesuprastas, nereikalingas, – pažymėjo jo draugas M.Parkeris. – Tai buvo nepakenčiama. Didžiausia problema buvo tai, jog Philipas buvo energingas, norėjo daug ką nuveikti, tačiau vadovybė to neleido.“
Kunigaikštis vėliau prisipažino, jog po karaliaus Jurgio VI mirties nežinojo, ko laukti, ir tikrai nesitikėjo, kad jo žmona daugiau dėmesio skirs savo asmeniniam sekretoriui ir ministrams pirmininkams nei jam.
Didžiausias paniekinimas buvo tai, kad vaikams jis negalėjo perleisti savo pavardės.
Jie ir jų palikuoniai privalėjo būti pavadinti Windsorais – karalienės šeimos pavarde. Tai buvo Elizabeth II sprendimas, bet neabejojama, kad jį priėmė jausdama A.Lascelleso ir Winstono Churchillio spaudimą.
Philipas buvo ne tiktai įsiutęs, bet ir įskaudintas: „Aš esu vienintelis vyras šalyje, kuriam neleidžiama vaikams duoti savo pavardės.“
Nuo tos lemtingos dienos karalienės gyvenimas tapo jo gyvenimu. Buvęs jo asmeninis sekretorius seras Milesas Hunt-Davisas yra sakęs: „Tam tikra prasme jo gyvenimas labai paprastas. Visą save jis turi atiduoti karalienės paramai. Visas jo gyvenimo planavimas yra paremtas karalienės programa.“
Jis lydėjo ją į mokyklas, ligonines ir gamyklas. Jis ją ramino nelaimės vietose. Jis vyko su ja į visas keliones, dalyvavo visuose valstybinių ir šeimos švenčių banketuose ir priėmimuose. Kur buvo ji, buvo ir jis.
Seras M.Hunt-Davisas teigė: „Jis yra tas, kuris perkelia vaikus per tvorą susitikti su karaliene ir atkreipia jos dėmesį į tai, ko ji nepastebėjo.“
Vienas buvęs užsienio reikalų ministras sakė, kad princas yra labiausiai nesuprastas Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos narys: „Jis buvo šiurkštus dėl to, kad gyveno itin nuobodų gyvenimą ir vis norėjo nuveikti ką nors įdomaus.
Jis buvo tradicinio mąstymo radikalas ir labai geras sutuoktinis. Jis visuomet pastebėdavo, jei karalienė pamiršdavo su kuo nors pasikalbėti ar pokalbis būdavo per trumpas. Susidariusią nemalonią situaciją sutvarkydavo jis.“
Puikus pavyzdys yra 2004-ųjų įvykis Sario mieste, kai įprastai atsilikdamas nuo karalienės dviem žingsniais jis pastebėjo liūdną vaiką, kuris norėjo karalienei įteikti narcizą. Jis nuėjo iki tvoros, perkėlė vaiką ir pasiūlė įteikti karalienei gėlę.
Tačiau yra didelė karalienės gyvenimo dalis, iš kurios jis buvo išstumtas. Jis negalėdavo dalyvauti kiekvieną savaitę vykstančiuose susitikimuose su ministrais pirmininkais, karalienė su juo nesidalydavo valstybės paslaptimis.
Karalienė kasdien gaudavo raudonas dėžes, pilnas dokumentų, apie kurių skaitymą Philipas galėdavo tik pasvajoti.
„Jam buvo be galo sunku, – įsitikinęs M.Parkeris. – Jūrų pajėgose jis vadovavo visam laivui. Klarenso rūmuose jis buvo šeimos galva.
Tačiau persikėlus i Bakingamo rūmus viskas apvirto aukštyn kojomis.“
Maždaug prieš šimtą metų princui Albertui teko išgyventi panašią gyvenimo dramą, kai jis vedė karalienę Viktoriją.
„Esu labai laimingas, bet mano orumą žeidžia tai, kad esu tiesiog vyras, o ne šeimos galva“, – savo artimam bičiuliui Williamui von Lowensteinui yra sakęs jis.
Philipas mano kitaip. „Princo Alberto situacija buvo kitokia. Karalienei Viktorijai pakluso daugybė valdovų. Jis buvo tarsi jos asmeninis sekretorius. Po Viktorijos monarchija pasikeitė – tapo institucija. Aš turėjau tapti institucijos dalimi.
Daugybė žmonių man aiškino, kaip turėčiau elgtis, – sakė jis savo biografui Gylesui Brandrethui. – Aš turėjau nekišti nosies, nekreipti dėmesio į daugelį dalykų. Privalėjau palaikyti karalienę nesimaišydamas jai po kojomis. Sunkiausia buvo rasti naudos duodančius dalykus. Bet aš stengiausi. Mėginau viską tobulinti niekam netrukdydamas.“
Buvo sudėtinga, tačiau po truputį jis ėmėsi modernizacijos – sukūrė liokajų mokymo programą. „To dar niekada nebuvo, – džiaugėsi Philipas. – Visi tikėjosi, kad liokajai ateis viską mokėdami, ir klydo.“
Jis sukūrė savus apžvalgos ir stebėjimo metodus, kuriais vadovaudamasis ištyrinėjo visus 600 kambarių rūmuose ir rado kilometrus besitęsiančius požeminius tunelius bei vyno rūsį, kuriame gėrimai buvo dar nuo Viktorijos laikų.
Kiekvieno darbuotojo išklausinėjo, kokios jo pareigos. Kaip ir princas Albertas, jis buvo nustebęs, kiek žmonių čia dirba.
Tačiau 1952-aisiais Bakingamo rūmai buvo pasenę ir brangūs poilsio namai Londono centre, skirti atvykėliams ir buvusiems karininkams.
Šiais laikais lankytojus vis dar pasitinka senoviniais rūbais pasipuošę darbuotojai, tačiau visų ceremonijų užkulisiuose yra įsisukusi monarchijos mašina, kurią kai kas vadina „Kontora“.
Karalienės Elizabeth II valdymo laikotarpiu įvyko revoliucija, o prie to, kad besikeičiančiame pasaulyje ji išliko populiari, daug prisidėjo ir vos vyras princas Philipas.
Dauguma geriausių idėjų buvo jo. Jam užteko energijos ir polėkio jas įgyvendinti. Pavyzdžiui, 1956 metais jis sugalvojo rengti neoficialius pietus, kuriuose karalienė susitiktų su verslininkais, pramonininkais, inžinieriais, muzikantais, aktoriais, žurnalistais, menininkais ir kitais įdomiais žmonėmis.
Taip po truputį princas įsiliejo į gyvenimą monarchijos, valdomos laimingos poros, kuri tapo ne tokia išaukštinta, ne tokia griežta.
Buvęs karalienės asmeninis sekretorius A.Lascellesas turbūt karste apsiverstų sužinojęs, kad per auksinį jubiliejų gitaristas Brianas May nuo Bakingamo rūmų stogo grojo dainą „Dieve, apsaugok karalienę“ arba kad trys karalienės vaikai išsiskyrę, o vienas iš jos įpėdinių vedė išsiskyrusią moterį.
Būtent princas sugalvojo, kad didžiąsias apeigas, kurios tradiciškai vykdavo Vestminsterio abatijoje, reikia perkelti į didžiąsias provincijų katedras, siekiant, kad jas gyvai pamatytų kuo daugiau žmonių.
Karališkuosius rūmus atverti plačiajai visuomenei taip pat buvo princo Philipo idėja. Seną Bakingamo rūmų koplyčią jis pavertė Karalienės galerija, kurioje visuomenė gali susipažinti su karališkąja meno kolekcija. Ši mintis buvo tokia sėkminga, kad tą patį padarė ir Holirudo rūmų Edinburge atstovai.
Kol karalienė tvarkė šalies valdymo reikalus, jis rūpinosi visais kitais dalykais. Nors jis ir sudrumstė nemažai vandens, jo darbai buvo itin naudingi.
Princas Philipas prižiūrėjo Balmoralo, Windzoro bei Sandringamo dvarus ir pavertė juos aukščiausios klasės ūkininkavimo ir laukinės gamtos išsaugojimo pavyzdžiais.
Aistringai siekdamas skatinti jaunus žmones mokytis ir siekti savo tikslų, jis įsteigė apdovanojimų sistemą, kurioje nuo 1956-ųjų dalyvavo daugiau nei 8 milijonai žmonių iš viso pasaulio.
Didžiosios Britanijos karalienės vyras yra Pasaulinio laukinės gamtos išsaugojimo fondo įkūrėjas ir prezidentas, pasaulyje pripažintas gamtosaugininkas ir klimato kaitos ekspertas, kuris nenuilstamai 50 metų rinko pinigus geriems tikslams. Jis taip pat buvo biologinės įvairovės ir ekologinio ūkininkavimo čempionas bei šaudymo mėgėjas.
Daugeliu šių aistrų jis užkrėtė ir savo vyriausiąjį sūnų princą Charlesą.
Abu vyrai yra labai panašūs, įskaitant ir pašėlusį temperamentą, tačiau tėvo ir sūnaus santykiai niekada nebuvo geri.
Su Charlesu Edinburgo kunigaikštis elgėsi šiurkščiau nei su kitais savo vaikais, supainiodamas sūnaus jautrumą su silpnumu. Vaikystėje pats nejutęs tėvų meilės nemokėjo reikšti šio jausmo ir savo vaikams.
Philipo temperamentas tiesiog legendinis. Jis yra viena tiesmukiškiausių viešų figūrų.
Nors jo nesugebėjimas laiku patylėti politikams sukeldavo nepatogumų, kitiems tai būdavo smagi pramoga.
Kartą Philipas britų studentams, besistažuojantiems Pekine, pasakė, kad namo jie grįš susiaurėjusiomis akimis. Ir, kaip įprasta, viešai neatsiprašė.
Žiniasklaida jį išvadino rasistu, tačiau kinai nė kiek neįsižeidė. Jie dažnai savus įspėja neužsibūti Anglijoje, nes gali suapvalėti akys.
Šeimoje Philipas priimdavo sunkiausius sprendimus dėl vaikų auklėjimo ir mokslų. Kai princas aiškina karalienei, kad ji daugiau dėmesio skiria šunims, nei klausosi jo, ši atkerta: „Būk geras, patylėk.“
Lordas Charteris, kuris karalienei dirbo 27 metus, taip apibendrino jų sąjungos sėkmę: „Princas Philipas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuris elgiasi su karaliene kaip su paprastu žmogumi.
Gali pasirodyti keista, bet aš manau, kad ji tai vertina. Ne paslaptis, jog karalienė princui liepia patylėti. Būdama karalienė ji niekam kitam to pasakyti, žinoma, ir negalėtų.“
Buvo gandų apie meilės romanus, tačiau atrodo, kad jie absoliučiai nesvarbūs. Nors jų temperamentas ir interesai skirtingi, santykiai išlieka stiprūs, ir jie vienas kitą palaiko. Senas šeimos draugas yra pasakęs: „Jie vienas kitam skirti. Visada taip buvo.“
Pagrindinė karalienės aistra – arkliai ir šunys. Philipas turi nepasotinamą smalsumą sužinoti, kaip viskas veikia. Jis žavisi dizainu ir technologijomis, pramone ir inžinerija. Ir visose sferose jis žino daug. Jis įsigijo vieną pirmųjų pagamintų mobiliųjų telefonų, pirmasis rūmuose pradėjo naudotis nešiojamuoju kompiuteriu.
Jis yra talentingas sportininkas, ornitologas, tapytojas. Kai buvo jaunesnis, pilotavo, buriavo ir jodinėjo, o būdamas 94-erių vis dar atrodo stiprus.
Jis įkūrė visame pasaulyje žinomus polo klubus, taip pat parašė karietų valdymo taisyklių knygą. Jis yra žymus meno mecenatas, įsigijo daugiau nei du tūkstančius meno kūrinių, kolekcionavo karališkas ir politines karikatūras bei knygas. Jis jų turi daugiau nei 13 tūkstančių – nuo kulinarijos iki istorijos, nuo karietų valdymo iki laukinių gyvūnų.
Philipo pasiekimai tikrai skambūs, tačiau didžiausias, kaip sako jo žmona, – stiprybė.
„Baiminuosi, kad Philipui per dažnai reikia manęs klausytis, – prisipažino karalienė per jų auksines vestuves 1997-aisiais. – Mes dažnai iš anksto aptariame mano kalbas ir jis visada tiesmukai pasako savo nuomonę.
Jis nesako daug komplimentų, tačiau visus šiuos metus jis buvo mano stiprybė. Todėl aš ir visa šeima būsime amžinai jam dėkingi ir skolingi.“
Po penkiolikos metų, 2012-aisiais, per deimantinę santuokos sukaktį princas Williamas pripažino senelio pasiaukojimą: „Tais laikais jiems abiem buvo be galo sudėtinga – karalienė valdė šalį vyrų pasaulyje, Edinburgo kunigaikštis tapo sutuoktiniu, nors buvo visų gerbiamas jūrų kariuomenės vadas. Nepaisant visų prieš juos nustatytų standartų, jie kartu yra nuostabi komanda.“
Princas Harry pritarė: „Nesvarbu, kuo užsiima mano senelis, ar jis ką nors daro savaip, manau, kad ji viena to pasiekti negalėtų.“ Senelis buvo itin svarbus žmogus Williamo ir Harry gyvenime, ypač po jų motinos princesės Dianos žūties 1997-aisiais.
Žinodamas, ką reiškia vaikystėje netekti artimo, Philipas mokėjo paguosti anūkus.
Karalienė taip pat labai prisidėjo prie jų auklėjimo, o princui Williamui, kuris vieną dieną paseks jos pėdomis, yra tikra mokytoja.
Kritikuojama karalienė buvo vienintelį kartą per savo valdymo istoriją, ir tai buvo susiję su jos anūkais.
Baisiosios savaitės metu po Dianos mirties žiniasklaidos antraštės reikalavo, kad karalienė grįžtų į Londoną ir įrodytų, jog jai rūpi visa tauta.
Tačiau ji pasiliko Škotijoje su savo gedinčiais anūkais. Ji buvo įsitikinusi, kad labiau reikalinga savo vaikaičiams nei gedinčiai tautai.
Kai Harry skandalai pasiekdavo žiniasklaidą, jis labiausiai jaudindavosi, ar nepadarė gėdos savo močiutei. Jis visada jos greitai atsiprašydavo, o ji greitai atleisdavo. Ji supranta, kad gyventi viešą gyvenimą, kai visi tik ir laukia net menkiausio slystelėjimo, nėra lengva nė vienam jos šeimos nariui.
Be to, per savo 89 gyvenimo metus ji matė ir padarė labai daug, tad jos lengvai nenustebinsi.
Parengė Julius SARAPINAS