Audrius
Kitas kelionės etapas – pasiekti Smyth kanalą. Tai būtų: varaisi Magelano sąsiauriu į vakarus, o už salos Tamar, iškart suki į dešinę. Kanale Smyth mums prasideda kelionė į tropikus. Jie dar labai toli nuo čia, bet pradžia gera. O gera pradžia, kaip žinia, pusė darbo. Tik va nuplauk iki jo kai orelis negerėja, kantrybė senka.
Žodžiu, čia kita tema. Labai geografinė. Kaip jau minėjau, Paso del Mar vieta nyki ir mažai viliojanti. Bet gal yra kokia nors alternatyva? Rašytiniuose šaltiniuose nieko nėra. Per keturis metus taip pat nieko negirdėjau apie tai. Tiesiog reikia šį etapą pereiti arba.... pereiti ir tiek.
Visgi pasisekė man kartą sutikti čilietį seną žveją (labai seną) vardu Kristobalis. Rašau pasisekė, nes būtent taip ir yra. Jauni žvejai dabar pasitiki elektronika bei didžiuliais savo laivų varikliais. Jų žinios labai paviršutiniškos. Kas kita sena mokykla. Senis Kristobalis šiose vietose žvejojo nuo vaikystės. Krantus bei įlankas išnaršęs lyg savo kišenes. Štai čia ir pokalbio tema prie jūrlapio: nėr ko tau lietuvi į Paso del Mar lysti. Kai tik pereisi protaką Cripples, suk į šiaurę. Ten per įlanką Northbrook varyk iki galo. Po to vakariniame krante atsivers toks nedidelis kanaliukas, vadinamas Martinez. Iš čia į įlanką Beufort eisi, o nuo ten iki Smyth kanalo jau visai nebetoli. Sakau, tai kad nieks ten neplaukia. Aprašymuose tokia vieta neminima. O pagal jūrlapį tai visai ten kaip nėra vandens. Kristobalis: kokia tavo grimzlė? 1,60 m? Nepraeisi, bet palauk potvynio. Žiūrėk, kada srovė aprims. Tada ir šauk. Tik ant uolų laivelio neužsodink.
Štai tokias seno žvejo instrukcijas „virškindami“ gegužės 31 d. pagliau išvykome iš Hannant įlankos. Vėjas pūtė iš šiaurės rytų pusės smagiai. Tad iškėlę bures greit pasiekėme Criples sąsiaurį. Viskas būtų buvę tikrai puiku, bet Patagonijos žiema jau buvo prasidėjusi, tad vėjas pūtė kiek smagus, tiek žvarbus, o šaltis buvo šuniškas.
Sakot, nėr baltų dėmių žemėlapyje? Pažiūrėkit į Patagonijos krantų jūrlapius: įsukus į didžiulę Northbrook įlanką gylio išmatavimų nebėra, o krantai žymimi apytikriai punktyrine linija. Salelės, uolos bei povandeniniai akmenys taip pat nepažymėti. Čia toks žaidimas „pats susirask“. Jei Magelano sąsiauryje laivai karts nuo karto praplaukdavo, tai čia vėl patekome į Patagonijos tyrus. „Įdomesnėse“ vietose Jurgita lėkdavo į laivo priekį kelio žvalgyti. Taip truputį po truputį priplaukėme Contra Almirante Martinez kanalą. Kanalas iš tikro siauras, už mūsų Šventosios upę siauresnis. Ir kuo toliau, tuo siauriau. Iš abiejų kanalo pusių aukšti, uolėti krantai. Vėjo nėr. Ramu ir labai gražu. Tik toliau dar „gražiau“. Ypač kai priartėjome prie siauriausios vietos. Buvo potvynis, tad nusprendėme negaišdami laiko įveikti ir šią kliūtį. Jurgita vėl nulėkė į laivo priekį kelio žvalgyti. Nuo jos cypavimo matant taip arti dugną po kyliu, kanalas, žinoma, negilėjo, bet susidarė įspūdis, kad viską darome teisingai. Vieta ši buvo tokia siaura, kad rodos lengvai pasieksi pakrantės uolas vos ištiesęs rankas. Ir kaip tik šioje vietoje gylmatis nustojo veikti. Tad koks tikslus gylis pasakyti negaliu, bet porą kartų dugną laivo kylis tikrai buvo pasiekęs. Vienaip ar kitaip, kur plaukte, kur per dugną šlaužte, protaką praėjome ir džiaugsmo bei palengvėjimo apimti, įplaukėme į didelę ir labai žavią lagūną su daugeliu salų salelių bei didžiuliais kalnais snieguotomis viršūnėmis apsuptą. Gal per daug džiūgavome, gal dėl sugedusio gylmačio kaltės, o gal tiesiog apsižioplinom, nes staiga už dešinio borto pamačiau kaip artėja dugnas. „Taura“ tris kartus gan smagiai trinktelėjo kyliu į povandenines uolas, kad net stiebai sudrebėjo. Laimei nukentėjo tik mano savimeilė, o ne laivas.
Kas tai buvo per vieta!!! Jurgita iki šiol mano, jog tai buvo gražiausia ką jai teko pamatyti per visą Patagoniją. Vėl buvo prasidėję tikri miškai. Ant kalnų viršūnių žėrėjo ledas. Tai šen tai ten nuo uolų krito vandens kaskados. Pakrantės – tai uolos, tai akmenys, tai gelsvo smėlio palūdimiai. Ant vienos uolos triukšmavo įsikūrusi gan didelė jūros liūtų banda. Vietą inkaravietėje suradome nedidelėje, saugioje įlankėlėje. O kitą rytą pabudę ir jokio vėjo neradę tuoj ir vėl į kelią išsiruošėme.
Kelionė Martinez kanalu buvo beveik ideali. Vaizdai lyg pasakoje. Ant vandens anei raibulėlio. Lyg čiuožtum per veidrodį. Prisiminiau senos dainos žodžius:
„kad vis taip būt,
Kad vis taip būt,
Kad visos dienos tokios būt“.
Po vidurdienio pasiekus Beaufort įlanką, vėl teko prisiminti kur esame. Dainos baigėsi. Kitoje įlankos pusėje prasidėjo salynas Straggler. Pavadinimas, manau, šis kilęs iš anglų kalbos ir mūsiškai reškia grumtynes. Nieko čia nuostabaus: salynas šis dižiulį vandens plotą dengia. Salų kaip salų vos keletas. Bet uolų, akmenų, akmenukų virš ir po vandeniu tokia galybė, kokios aš dar niekur niekada nesu matęs. Tokia uolų sriuba. Tai tik paviršiuje, o kas po vandeniu dedasi!? Senis Kristobalis ramino, kad ši vieta taip pat pereinama. Tik nežioplinėk, tik atidžiai, lėtai. Pasakyt lengva, bet kaip būti ramiam kai prieš tave akmeninė siena, kurioje reikia rasti spragas laivui praplaukti. Žodžiu, Jurgita vėl į laivo priekį nubėgo, savo melsvas akeles išpūtus kelią žvalgė, o aš su vairu makalavau. Ilgai mes ten vargome. Ar galima perduoti visą tą stresą bei įtampą rašant? Bent jau su mano kaip rašytojo sugebėjimais, ne. Tad nebevarginsiu.
Laimingai ir šį kliūčių ruožą įveikę salą Fairway pasiekėme. Magelano sąsiaurį už nugaros palikę dabar jau kanale Smyth atsidūrėme.
Visi mūsų sutikti žvejai tvirtino, kad pasiekus šią vietą toliau kylant į šiaurę, orelis tik gerės ir gerės. Žinoma, staiga taip būti negali. Mums tiesiog pasisekė su oru sekančias dvi dienas. Kelionė ėjo be jokių nuotykių iki pasiekėme įlanką be pavadinimo, kur nakčiai apsistojome. Jau kitą dieną pavadinimas atsirado. O buvo taip. Temo. Vieta nežinoma. Dar ir gylmatis sugedęs. Tad dabar Jurgita svambalą su virvute mėto laivo prikyje ir gylį matuoja. O tokiose sąlygose surasti saugią inkaravietę tikrai nelengva. Dugnas tai kyla, tai leidžiasi. Vienur smėlio seklumos, kitur uolos. Visai sutemo. Radom vietą. Inkarą nuleidom. Laiko. Po kokių poros valandų taisomės miegoti, kažkas ne taip. Kažko tai laivas siūbuoti nustojo. Tuoj ant denio išlėkiau. Mat-peremat! Kol mes viduje ilsėjomės bei vakarieniavome, atoslūgio srovė laivą dailiai apsuko ir taip švelniai švelniai įnešė į jūržolių krūmą po kuriuo, pasirodo, uola besanti. Viskas. Kabame. Tikrai kabame. Mat laivugalis liko ant uolos, o laivo priekis nusviro žemyn kartu su atoslūgio vandeniu. Dar po valandos jau pilnai ant dešinio borto gulėjome. Klaikiai nepatogu. Nei krosnelės užkurt, nei valgyt normaliai pasigamint. O Jurgita bėdavoja, kad tualetu naudotis nebegali ir iš lovos krenta. Įsivaizduokit jūsų namą kas ant šono paguldė. Taip neįprastai gyvenome iki ryto. Sekančią dieną ištempėme lyną su antru inkaru ir per vakarinį potvinį „Taurą“ nuo uolos nutempėme. O šiai įlankai taip ir liko pavadinimas „Kur kabėjome“.
2014.06.04. Šios dienos rytą žvalūs pabudome dar prieš saulėtekį. Viena iš priežasčių tai daug žadanti meteo prognozė. Antroji priežastis – kai laivo viduje tik +5 °C miegoti nėra lengva. Po pusryčių ant denio: danguje anei debesėlio, o įlankos pakrantės nuklotos baltu šerkšno sluoksniu. Kelionė šią dieną buvo be nuotykių, jei neskaitysime, jog einant salos Larga rytine pakrante tik dėka Jurgitos įžvalgumo pavyko išvengti poros seklumų. Po paskutinio kabėjimo mergaitė tapo labai jautri rifams bei seklumoms, tad visose, kiek „įdomesnėse“ vietose puldavo į laivo priekį kelio žvalgyti.
Smyth kanalas šioje vietoje yra kartais jūrmylės, kartais dviejų pločio. Diena tikrai žavi. Kai kur gauname pakeleivingo vėjo, kurį išnaudojame burėmis. Kai kur vėjo nėr, tad varomės motoru. Šalta. Dažnai geriame karštą kakavą ar arbatą. Sutikome pirmąjį žvejų laivelį, į mus nekreipiantį jokio dėmesio. Sekantis sutiktas laivas buvo krovininis. Čia mūsų mandagiai per radiją užklausė ar viskas gerai ir paminėjo, kas esame gan įžymūs ir laukiami Čilės Laivyno atstovybėje Puerto Natales. Matomai mes buvome vienintelis burlaivis, maklinėjantis po šias vietas žiema. Į vakarą pasiekėme protaką Victoria. Čia, salos Hunter peitinėje dalyje, yra maža įlankėlė kur nakčiai ir apsistojome. Labai saugi vieta. Kadangi dienos šaltos, o naktys dar šaltesnės, aš tuoj į valtį ir link miško. Malkų. Ne viskas čia sklandžiai. Mat iriantis į krantą kelią iki pakrantės tenka prasikirsti kirviu per ledą. Miškai šiose vietose kur kas didesni nei pietuose. O kas svarbiausia, daug sausesni. Tad dabar pleškinu krosnelę netaupydamas kuro. Greitai temperatūra pakyla nuo +5 °C iki +25 °C.
Rytas vėjuotas. Net labai. Niekur šiandien neišvyksime. Jurgita tikrina ir skaičiuoja maisto produktų atsargas. Aš sukinėjuos aplinkui dyzeliuką. Degalai ryškiai į pabaigą. Kai tik oras leis, suksime link Puerto Natales miestelio. Jurgita Puerto Natales vadina savo svajonių miestu, nors niekada ten nebuvo. Čia jau keturi mėnesiai laukinės gamtos savo įtaką padarė. Kad pasiekti šį miestą leisimės kanalais į rytų pusę. Kažkur 60 jūrmylių iki ten. Po to tiek pat vėl reikės grįžti.
Pažiūrėjus į jūrlapį matai tikrai įdomius vietovardžius: įlanka „Be išėjimo“, kanalas „Mažai vilties“, įlanka „Paskutinė viltis“. Šie pavadinimai ( tik ispanų kalboje) atsirado po 1558-ųjų metų kai ispanas Juan Fernando Ladrillero su savo laivais ieškojo šiose vietose vakarinio įėjimo į Magelano sąsiaurį. Ramiojo vandenyno pakrantė čia labai raižyta. O jei dar prisiminsime, kokie netikslūs tais laikais buvo žemėlapiai bei navigacijos prietaisai, nieko nuostabaus, jog nieko jie ir nerado. Galiausiai jam tai pavyko tik nuplaukus toliau į pietus. Tai buvo pirmoji ekspedicija perėjusi Magelano sąsiaurį iš vakarų į rytus bei vėl grįžus iš rytų į vakarus.
Birželio 6 dieną, vos prašvitus, papusryčiavome kepta lašiša, sumeškeriota vakar ir išvykome pietryčių kryptimi. Vėjas šiaurinis, bet šį kartą pūtė į nugarą, tad ėjome gan smagiai pakėlę visas bures. Tiesa, diena gan niūri (vėl). Gan greitai pasiekėme salą vardu Jaime, kur sustojome labai patogioje įlankoje. Nuo čia link Puerto Natales veda du vandens keliai: kanalas Kirke, bei kanalas Santa Maria, užsibaigiantis protaka White. Tiek kanalas Kirke, tiek kanalas White potvynio atoslūgio metu sukelia galingas 12-14 mazgų sroves. Srovės gi sukelia stačias bangas bei sūkurius. Lyg to maža, protakos pilnos nedidelių salelių bei uolų, tarp kurių plūstatntis vanduo primena vos ne kalnų upę. Žodžiu, vieta verta pagarbos, kurios perėjimą rekomenduojama suplanuoti ir vykdyti labai atsargiai. Užbėgant įvykiams už akių, paminėsiu, jog rugpjūčio mėnesį perėjoje Kirke ant uolos užlėkė ir nuskendo 150 m ilgio laivas-keltas, kurio gelbėjimo darbai vyksta iki šiol (ir tikriausiai dar ilgai vyks, matant vietinių apsisukimus).
Kažkelintą kartą perskaičius vietinių pakrančių aprašymą, pasirinkau perėją White kaip saugesnę mūsų laivui. Dabar labai norėjosi pasikalbėti su kokiu vietiniu žveju, kuris tokį mūsų pasirinkimą patvirtintų arba paneigtų. Jų žinios ir patirtis vertingesni už bet kokią knygą. Šis noras pavakare man išsipildė tik dalinai. Į įlanką įsuko senas apdaužytas barkasas su visiškai girta įgula. Apie bendravimą nebuvo net kalbos: kapitonas jau buvo „smigęs“, kiti vos laikėsi ant kojų, sunkiai kokį sakinį suregzdami. Jau vien tai, kad tokiame stovyje jie šią salą laimingai pasiekė, matyt, patvirtina rusų posakį kad profesionalo įgūdžių nepragersi (mastierstvo neprapjoš). Anksti rytą mus pažadino vemiančių žvejų garsai. Išvykstame. Vienas čilietis tarp vėmimo spazmų spėja paminėti, jog protaka White ramesnė už Kirke nors ir ilgesnė. Santa Maria kanalas tą dieną buvo ramus. Dar ir srovė pakeleivinga. Pirmas 10 jūrmylių perėjome veik be sustojimo gerdami karštus gėrimus – labai šalta. Sekančias 10 jūrmylių – dainuodami. Gražu ir linksma. Inkaravietėje ilgai stebėjome sklandančius virš kalnų kondorus. Patys kalnai šioje vietoje buvo tankiais lopais užsidengę ledu. Sekančią dieną gausiai snigo. Kokia čia kelionė jei net laivo nosies neįmanoma įžiūrėti per snaiges. Tą metą labai sunkiai tvėrėme, nes dabar iki perėjos White tebuvo likę tik pora jūrmylių, o po to dar 20 ir štai – jums miestelis. Miestelis su parduotuvėmis, degaline bei internetu. Kad ir kaip spirgėjome, pūga mus inkaravietėje pralaikė dar porą parų.
