Amžiaus skirtumo tarp jaunėlės ir vyresniųjų seserų nebeliko – anksti šeimas sukūrusios vilnietės Vaida, Vaiva ir Ieva dabar jau gali pasidalyti patirtimi, patarimais, paslaptimis ar paprašyti pagalbos.
Tarpusavio sutarimas ir supratimas atsirado tuomet, kai jaunėlė ūgtelėjo. Ji norėjo lygiuotis į paaugles vyresniąsias, būti jų draugė.
O iki tol Ieva vyresnes seseris dažnai skųsdavo tėvams.
Bet kai susitarusios Vaida ir Vaiva tėvams sykį apskundė jaunėlę, po šio įvykio visos trys tapo vieningos tarsi tvirtas kumštis. Nuo tos akimirkos trijulės santykiai pagerėjo – seserys suprato, kad draugiškumu, o ne skundais galima kalnus nuversti.
Operos solisto, parlamentaro Vytauto Juozapaičio ir dainavimo pedagogės Eglės Juozapaitienės dukterys pasakojo, kad vaikystėje jų labai drausminti nereikėdavo – pakakdavo pamatyti rūstų tėvo žvilgsnį ir jos suprasdavo, ką daro blogai.
Muzikų šeimoje užaugusios Vaida, Vaiva ir Ieva neišvengė muzikinio auklėjimo – vaikystėje lankė muzikos mokyklas, baleto pamokas.
Šiuo metu su muzika daugiausia bendra turi jauniausioji Ieva – ji Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja klasikinį dainavimą pas buvusį tėvo pedagogą Vladimirą Prudnikovą.
Prieš dvejus metus I.Juozapaitytė ištekėjo už teisininko Donato Parulio.
Ketvirto kurso studentė Ieva su vyru šeimos pagausėjimą atidėlioja – jauna moteris pirmiau norėtų baigti mokslus, po to susilaukti vaikų.
M.K.Čiurlionio menų mokykloje Baleto skyrių bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktoriaus meistriškumo-choreografijos studijas baigusi Vaida kurį laiką buvo ansamblio „Lietuva“ šokėja, tačiau šokis netapo jos pašaukimu.
Sukūrusi šeimą V.Juozapaitytė-Polionovienė pasinėrė į vadybinį darbą – valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“ eina direktoriaus pavaduotojo pareigas. Vaidos ir šokių trenerio Arūno šeimoje auga dvi dukterys – septynerių Saulė ir penkerių Austė.
Šiuo metu labiausiai nuo muzikos nutolusi V.Juozapaitytė-Novickienė tiria darbo ginčus. Ji – Valstybinės darbo inspekcijos darbo ginčų komisijos vyriausioji specialistė.
Vaiva su vyru Tomu, statybų verslininku, augina septynerių metų dukterį Ugnę.
Trys seserys Juozapaitytės, ištekėjusios už vyrų, pasirinko dvigubą pavardę. Ar jos buvo dėl to susitarusios?
Ieva: Kadangi neturime brolių, tokiu būdu norėjosi pratęsti gražią giminės pavardę. Aš netgi norėjau, kad vyras paimtų mano pavardę, tikiuosi, jog kada nors taip atsitiks. (Juokiasi.)
– Prieš vestuves siūlėte vyrui tokį variantą?
Ieva: Siūliau, dar neatmetėme to varianto. Viskas dar priešakyje.
– Ištekėjote gana anksti. Ar savo išrinktuosius įsimylėjote iš pirmo žvilgsnio?
Vaida: Mane su Arūnu suvedė likimas, kai iš baleto perėjau į liaudies šokius. Su vyru susipažinau „Lietuvos“ ansamblyje.
Po to savo gyvenimą dar kartą pasukau kita linkme – baigiau magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete ir dirbu administracinį darbą.
Vaiva: Su būsimuoju vyru susipažinau tuomet, kai dar mokiausi mokykloje. Tomas buvo labai mane įsimylėjęs ir sakydavo: „Tu būsi mano žmona.“
Aš jam atsakydavau: „Niekada nebūsiu tavo žmona.“ (Juokiasi.) Tuomet buvau penkiolikametė, jis – trejais metais vyresnis.
Pradėjome daugiau bendrauti, leisti laiką kartu. Ištekėjau sulaukusi 23-ejų.
Ieva: Įsimylėjau savo vyrą iš pirmo žvilgsnio. Susituokėme, kai man suėjo 21-eri.
Vaida: Iš tikrųjų juos suvedė likimas: Ieva ir Donatas susitiko vienos mano pažįstamos gimtadienyje.
Ieva: Išvydome vienas kitą ir iškart susižavėjome.
– Kaip tėvai priėmė žinią, kad tokia jauna ruošiatės kelti vestuves?
Ieva: Tėvai palaikė visus mūsų sprendimus.
Vaida: Mes visada su jais pasitardavome – net ir dabar dėl daug ko tariamės. Vyrai, kuriuos pasirinkome, atitiko tiek tėvelių, tiek mūsų pačių lūkesčius.
Sakyčiau, mes visos vyrus rinkomės pagal tėvelį. Pavyzdžiui, savo sutuoktinio charakterio bruožuose matau tokių savybių, kurių turi ir tėvelis.
– Kokios tos savybės?
Vaida: Gyvendama su savo vyru įžvelgiu jo taupumą, o tai šeimoje yra labai gerai. Vadinasi, jis moka protingai gyventi.
Vaiva: Tomas irgi taupus. (Juokiasi.)
Ieva: Mano vyras, kaip ir tėvelis, šeimoje yra linkęs padėti, patarti. Donatas šeimyniškas, dėl to esu laiminga.
Vaida: Dar matau, kaip stipriai Arūnas myli mūsų dukras. Juk ir mes buvome labai mylimos savo tėvelio.
– Kaip jūsų tėvai sutaria su žentais?
Ieva: Bijojau tėveliui pristatyti savo būsimą vyrą, nes tai – didelė atsakomybė. Norėjau jam atvesti tik patį geriausią kandidatą į žentus. Džiaugiuosi, kad jie gerai sutaria. Nesitikėjau, kad taip gali būti.
Tėvelis visus tris žentus priėmė kaip sūnus. Visi žentai nebeturi savo tėvų, tik mamas, todėl matau, kad mūsų tėvelis jiems autoritetas.
– Ar jūs visos trys dažnai susitinkate – turite tam tikrų moteriškų ritualų?
Ieva: Neseniai pavyko atgaivinti kiek primirštą tradiciją – paatostogauti trise. Išvykome kelioms dienoms į Palangą ir smagiai praleidome laiką.
Reikėtų dažniau tokių atostogų, nes šilto bendravimo reikia. Juk artimiausi žmonės man pirmiausia yra tėveliai, paskui – seserys.
Jos kaip draugės, su kuriomis galiu kalbėtis apie viską.
Vaida: Seserimis galiu pasikliauti ir atskleisti joms savo paslaptis, pasidalyti problemomis.
Vaiva: Dabar mūsų ir Ievos amžiaus skirtumo visiškai nejusti – atrodo, kad visos esame bendraamžės.
Vaida: Kadaise tėveliams padėjome auginti Ievutę – buvome jos auklės. Sakyčiau, užauginome labai gerą vaiką.
– Ar Ievai dabar tenka prižiūrėti jūsų dukras?
Vaiva: Ievutė vaikams buvo sugalvojusi vasaros stovyklą – pasiėmė visas tris mergaites savaitei, nes norėjo kartu pabūti, pažaisti žaidimų, padainuoti, pašokti.
Ieva: Kai artėjo Vaidos dukryčių krikštynos, ta proga mes pastatėme šokį.
– Ar pačios sutardavote vaikystėje?
Vaida: Kaip ir kiekvienoje šeimoje, buvo visko: natūralu, kad pasipykdavome ir susitaikydavome. Bet vaikystės prisiminimai išliko gražūs: mes nesimušėme taip, kaip mušasi berniukai.
– Nejutote, kad jaunėlė labiau lepinama negu jūs?
Vaida: Natūralu, kad mažesniam vaikui reikia daugiau tėvų dėmesio.
Bet ir mes to dėmesio sulaukėme pakankamai – nestigo nei šilumos, nei pramogų.
– Ar tėvai anksčiau nebuvo užsiminę, kad svajojo turėti ir sūnų?
Ieva: Aš turėjau būti sūnus – jie laukė gimstant berniuko. Kai mamytė laukėsi, net ir gydytojai buvo patvirtinę, kad gims berniukas. Tačiau gimdymo namuose ji buvo labai nustebusi.
Vaiva: Tikėjosi Adomo, bet gimė Ieva. (Juokiasi.)
– Kuris iš tėvų buvo griežtesnis?
Ieva: Abu griežti, bet pakaitomis.
Vaida: Pritariu. Vienose situacijose griežtesnį žodį tardavo tėvelis, kitose – mamytė.
– Iki šiol juos vadinate mažybiniais žodžiais: tėvelis, mamytė?
Vaida: Kai pripranti nuo vaikystės, kitaip negali. Net savo tetų ar dėdžių negaliu vadinti vardais, nors jie to norėtų.
Juk jie – vyresni už mane, todėl reikia kreiptis pagarbiai.
