Susipažino gimdymo namuose
Šiuo metu Rūta su vyru ir dviem vaikais išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten jos vyras buvo iškviestas mokytis karininkų koledže. Paklausta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti moteris, gyvenanti su kariškiu, Rūta buvo atvira. „Svarbiausia yra nebijoti likti vienai ilgam ir mokėti suktis bet kurioje situacijoje. Jeigu vyras – tikras ambicingas karys, vadinasi, jis vyks į pratybas, misijas, komandiruotes, bus rotuojamas. Tokiu atveju nebesvarbu, kokie pačios moters norai ar planai“ – sakė ji.
Paprašyta prisiminti kaip susipažino su kariškiu, moteris šyptelėjo. „Su vyru juokaujame, kad susipažinome gimdymo namuose, nes esame gimę tą pačią dieną, tais pačiais metais ir toje pačioje ligoninėje. Maža to, esu penkiomis valandomis vyresnė. Kai tekėjau, jis buvo kariūnas – Karo akademijos studentas, bet nė žalio supratimo neturėjau, kas manęs gyvenime lauks. Gal ir gerai“, – svarstė Rūta.
Moteris papasakojo apie pirmąsias vyro misijas. „Jis du kartus vyko į misiją Afganistane. Tai buvo labai sudėtingas laikas tiek buitine, tiek psichologine prasme. Mes karių žmonos juokaujame, kad namuose viskas ima lūžti būtinai tada, kai vyras misijoje. Man visada labai padėjo tėvai ir mano vyro mama. Jei kuri nors moteris tokios pagalbos neturi, tai misija tikrai tampa labai sudėtingu išbandymu“, – sakė ji.
Sunkiausia – vaikams
R.Putnikienė teigė, kad sunku vyro iš misijų laukti ne tik jai, bet ir jos vaikams. „Turime dvi dukras. Joms kiekvieną kartą labai sunku išlaukti pusmetį ar daugiau. Kartą viena kariuomenės psichologė paaiškino, kad suaugusiems žmonėms pusė metų yra gana trumpas laiko tarpas, bet trimečiui tai – šeštadalis jo gyvenimo. Man labai įsiminė vienos kario žmonos istorija. Ji savo vaikui buvo pasakiusi, kad tėtis grįš tuomet, kai lapai ims kristi nuo medžių. Ir vieną dieną ji rado vaiką, raunantį lapus nuo medžių“, – jaudulio neslėpė moteris.
Ji prisiminė ir pastarąsias šv. Kalėdas, kai vaikams pasakė, jog tėtis turės vykti mokytis į valstijas. „Vienai dukrai ašaros ėmė byrėti per sekundę. Ji nurimo tik tada, kai suprato, kad šį kartą mes galėsime važiuoti visi kartu“, – pasakojo kario žmona.
Kiekviena šeima turi savų tradicijų ar ritualų. Vieni savaitgaliais susirenka bendriems pietums, kiti kartu keliauja pramogauti. Rūta įsitikinusi, kad viena pagrindinių jų tradicijų ir jautriausių momentų – vyro sutikimas Šiaulių oro uoste. „Ten savo vyrų laukiame labai ilgai. Kai atskrenda, juos kelias valandas tikrina. Tas pasitikimo momentas yra pati didžiausia emocija. Jokių papildomų ritualų nebereikia. Kai kurios Penelopių klubo narės yra sakiusios, kad vyro pasitikimo emocija yra stipresnė negu vestuvių“, – sakė ji.
Penelopių klubas – amžinai laukiančioms
Rūta pristatė ir pačios įkurtą Penelopių klubą, kuriame renkasi karių žmonos. „Kartais juokauju, kad jis gimė iš egoizmo. 2010 metais mano vyras antrą kartą ruošėsi vykti ilgiems mėnesiams į Afganistaną. Prisiminiau kelis smagius susitikimus su karių žmonomis ir nusprendžiau, kad internetinė platforma bus labai patogi bendrauti visoms nepriklausomai nuo laiko ar atstumo“ – pasakojo moteris.
Ji sakė, kad šiuo metu klube užsiregistravusios apie 400 moterų. „Vienos yra nuolatinis aktyvios bendrautojos, kitos bendrauja tol, kol vyrai misijoje, trečios ateina tik paskaityti. Daugelis jų sako, kad labai gera žinoti, jog jos ne vienos ir turi panašaus likimo draugių. Esame ne kartą susitikusios, kai kurios asmeniškai labai susidraugavusios. Klube svarbiausia registruotis tikru vardu ir pavarde, kad nebūtų anoniminio plūdimosi, kurio mums nereikia. Visus penkerius metus šis klubas veikė visuomeniniais pagrindais, o šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, suprasdama karių šeimų problematiką, finansavo projektą, kuris padės išgvildenti ne vieną aktualią temą“, – džiaugėsi pašnekovė.
Rūta sakė, kad moterys, pasirinkusios gyvenimą su kariu, visų pirma, yra labai atsidavusios šeimai. „Juk mes tekame už savo žmogaus, ne už profesijos. Nors tais momentais, kai sugebame nepykti dėl rotacijų, pratybų ar viršvalandžių, tampame vienos lojaliausių kariuomenės gerbėjų. Aišku, reikėtų pasakyti, kad kartais kariuomenėje priimami sprendimai negalvojant apie šeimos interesus. Suprantu, kad daugybės atvejų jų suderinti neįmanoma, bet kartais gelbėtų paprasti dalykai, pavyzdžiui, neplanuoti svarbių pratybų rugsėjo 1-ąją“, – guodėsi kario žmona.
Persikėlė gyventi į valstijas
Kai moteris sužinojo, kad vyras šaukiamas į Ameriką mokytis, ji planavo likti Lietuvoje. „Dabar galiu pasakyti, kad tokia mintis buvo kvailystė. Amerika yra nuostabi, bet svarbiausias dalykas yra tai, kad mūsų šeima dar niekada nebuvo taip arti vieni kitų. Tai stebuklingi metai. Fort Leavenworthe, kur įsikūręs karinis koledžas, mokosi karininkai iš 91 šalies. Taigi turim galimybę pažinti ne tik Ameriką, bet ir bendrauti su labai skirtingų tautybių žmonėmis“, – sakė ji.
Moteris sakė, kad šiuo metu dukros eina į amerikietiškas mokyklas, tačiau tuo pačiu internetu mokosi lietuvių dalykų nuotoliniu būdu. „Įdomu stebėti, kaip Amerikos kariuomenė rūpinasi karių šeimomis. Tam skiriamas didelis dėmesys. Kita vertus, Amerikoje būti kario žmona dar sunkiau. Amerikos kariai siunčiami į misijas metams, o ne pusmečiui ar keturiems mėnesiams kaip Lietuvoje. Be to, jie yra rotuojami per visą Ameriką ir šeimos turi kraustytis kartu. Kartais būna, kad vaikai pakeičia ir aštuonias mokyklas, o žmona negali planuoti karjeros“, – pasakojo klubo įkūrėja.
Paklausta apie asmeninius pasiekimus ir karjerą, moteris džiaugėsi, kad jos specialybė nereikalauja būti vienoje vietoje. „Esu viešųjų ryšių specialistė. Tai labai gera profesija, kuri moka taip įtraukti, kad nė nebeturi laiko kada pagailėti savęs. O jei kas nors mane pristato tiesiog karininko žmona, aš nepykstu. Būti ja – man yra garbė“, – šyptelėjo R.Putnikienė.