Likus trims dienoms iki mirties dainininkas vis dar tikėjo, kad atsikels iš ligos patalo.
Apie skausmą jis nė neužsiminė. Toks geležinis svainio charakteris žavėjo J.Janavičių, kuris jau kelis dešimtmečius tyrinėja metalo savybes.
Bandydamas įamžinti legenda tapusio dainininko atminimą kalvis pasikliautų tiktai plienu ir ugnimi.
Ugnies užgrūdintas kryžius geriausiai simbolizuoja viltį ir meilę, kuri amžinai lieka netgi tuomet, kai mirtis žmones išskiria.
Tvirta draugystė ne vieną dešimtmetį siejo S.Povilaitį su J.Janavičiumi – jam dainininkas patikėdavo atlikti kai kuriuos darbus. Iš arti pažinojęs Stasį kalvis labiausiai pasiges jo humoro jausmo.
Įsitaisęs vienoje sostinės dirbtuvių meistras kasdien kuria žaizdrą, netgi ir savaitgaliais.
Jam akmens anglys kvepia – kalvis neužuodžia smalkių ir nesuka galvos, kad drabužiai pajuosta nuo suodžių.
Užėjus įkvėpimui vyras gali kalti metalą kiaurą dieną, užmiršęs net pavalgyti. Smagiausia jam kurti kryžių, nes tai ilgaamžis simbolis.
„Senos kapinės gali būti sunykusios, bet kryžius, kad ir aprūdijęs, vis tiek išlieka.
Nors kryžiai nėra dažnai keičiami, metalas, kaip ir žmogus, turi savo vėžį, tai – korozija“, – palygino kalvis.
Jis matė ne vieną kryžių, kuris nupuvo, pasidarė trapus kaip stiklas ar subyrėjo iš vidaus. Dėl fizinio ir cheminio poveikio irdama geležis apsitraukia rūdimis. Jos purios, todėl korozija gali plisti gilyn kaip ir žmogų užklupęs vėžys.
Onkologinė liga, palietusi plaučius, klastinga kaip ir metalą naikinančios rūdys. Taip kalvis kalbėjo apie prieš trejus metus svainį užklupusį plaučių vėžį – tada įtarti pirmieji piktybinės ligos požymiai.
Bet dainininkas su savo žmonos Birutės broliu apie ligą daug nekalbėdavo.
Ši tema buvo pernelyg skaudi S.Povilaičiui, nevengusiam duoti pastabų ir smagiai pasijuokti tiek iš kitų, tiek ir iš savęs.
„Apie mirtį Stasys man niekada nėra užsiminęs. Nebuvo tokios temos. Jis nesiskundė, kad kas nors negerai. Nesu girdėjęs, kad kalbėtų apie skausmą“, – prisimena J.Janavičius.
Iš pusės žodžio vienas kitą suprantantys vyrai kalbėdavosi kur kas buitiškesnėmis temomis. Jonas sulaukdavo netikėtų skambučių, kai dainininkui ko nors pritrūkdavo.
Sykį kaldamas vinį į sieną jis užsigavo pirštą, todėl paskambino kalviui ir paprašė atvažiuoti. Dainininkas guodėsi, kad savo namuose negali pasikabinti lentynos.
J.Janavičius mėgo tokius kasdienius darbus: „Imdavausi visko, ko Stasys manęs paprašydavo, nes turėti namą – ne juokas, vis reikia ką nors patvarkyti, suremontuoti.“
S.Povilaitis atvykusiam giminaičiui neišsiduodavo, kad kas nors negerai su sveikata. Tik kai peršaldavo, negalėdavo to nuslėpti.
Be didelių mokslų kryždirbiu tapusį giminaitį dainininkas mėgo dėl linksmo būdo. Kalvis jam yra padovanojęs įvairių iš metalo nukaltų suvenyrų.
„Esu nukalęs jam iš bronzos pasagą, ją reikia pakabinti prie durų kilpa žemyn, nes priešingu atveju laimė bus išnešta iš namų.
Taip pat esu padovanojęs originalių vinių, kurias įkalus į sieną galima pasikabinti kepurę, paltą, raktų ryšulėlį“, – pasakojo J.Janavičius.
Sirgdamas dainininkas telefonu kalvio vis klausdavo, kokį naują daiktą dabar kala iš plieno.
Likus trims dienoms iki mirties S.Povilaitis džiaugėsi, kad atsigavo, nors pirmiau buvo praradęs sąmonę. Tąkart telefonu kalbėdamas su svainiu dainininkas neabejojo, kad greitai atsikels iš ligos patalo.
***
Istorijos tęsinį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
