Šokiruojanti žinia
Kaip pasakojo pati Laura, viskas prasidėjo dar 2003 metais, gruodžio 19 dieną. Tragiški įvykiai įsirėžė jos atmintyje. Su vyru moteris grįžo iš vakarėlio, o autoatsakiklyje rado žinutę, pakeitusią jos gyvenimą. Vyriausia jos dukra, tuomet 29-erių metų, verkė sakydama, kad ją užpuolė.
Laura iškart jai paskambino ir buvo pritrenkta to, ką išgirdo. Dukros vyras, būdamas girtas ir įsiutęs, nustūmė ją nuo laiptų. Užsirakinusi kambaryje kartu su dviem vaikais ji skambino motinai, kuri buvo už šimtų kilometrų kitoje šalies pusėje. Tą akimirką prisiminusi ji kaltino save, kad negyveno arčiau ir kad apskritai nebuvo namie, kai dukra jai skambino.
Visą naktį Laura svarstė, kaip gali būti, kad jos žentas, su kuriuo dukra buvo tokia laiminga, galėjo taip pasielgti. Motina manė, kad santuoka jau baigta. Tačiau taip manyti buvo naivu. „Man teko tiek išmokti apie smurtu paremtus santykius, kaip jie tęsiasi metų metus, o tėvai bejėgiai stebi smurtą iš šalies“, – prisipažino Laura.
Neįtikėtina, bet praėjus dvylikai metų dukra vis dar gyvena su tuo pačiu vyru. Smurtas tęsiasi nuolat, žodinis ir fizinis, net policija buvo įsikišusi. Nors dukra prisiekinėdavo paliksianti vyrą kaskart, kai jis prieš ją smurtaudavo, tai būdavo tik dar viena frazė prieš sugrįžtant atgal pas jį.
Kaip sakė Laura, apie smurtą šeimoje ji žinojo, tik nesitikėjo, kad tai palies jos šeimą. Ji manė, kad artimai bendraujantys, išsilavinę žmonės nesutarimus sprendžia žodžiais. Pribloškia tai, kiek smurto šeimoje slypi už dailių viduriniosios klasės namų fasadų. Nors plačiai kalbama apie pagalbą moterims, kurios smurtą patiria, niekas nesidomi tuo, kaip jaučiasi jų motinos. Suaugusi dukra, turinti vaikų, savo ir jų gyvenimą griauna likdama su smurtautoju vyru. Ir visgi, kuo daugiau motina bandė ją įtikinti išeiti, tuo labiau rizikavo, kad dukra tik dar giliau klimps į užburtą ratą, iš kurio nėra išeities.
Žlugusios dukros svajonės
Lauros dukra Liusė (vardas pakeistas) buvo vyriausioji iš trijų vaikų. Ji turėjo laimingą vaikystę, mėgo dainuoti ir svajojo apie profesionalios dainininkės karjerą. Nors paauglystėje patyrė tėvų skyrybas ir naują motinos santuoką, atrodė, kad su visu tuo ji susidoroja.
Būdama dvidešimties Liusė sutiko Nicką, bendradarbį, su kuriuo pradėjo susitikinėti. Motinai jis paliko gerą įspūdį, kaip mandagus ir taktiškas žmogus. Tačiau pavojaus varpus buvo galima nujausti praėjus vos penkeriems jų santuokos metams, gimus pirmam vaikui. Nickas ėmėsi reguliuoti žmonos dienotvarkę ir vaiko priežiūrą, nustumdamas Laurą, kaip močiutę, tolyn.
Moteris dabar gailisi atsitraukusi ir palikusi dukrą jos vyro valiai. Kaip prisimena Laura, dukros šeima atrodydavo nutolusi. Namuose nesigirdėdavo juoko, tik mandagūs ir tylūs pokalbiai. Tada jai tai atrodė normalu.
Tačiau po to tragiško skambučio dukra prašė jos nesikišti, sakė, kad viskas gerai, o sužalojimai labai menki. Liusė maldavo nesakyti šeimos nariams, o motina nutylėjo suvokdama, kad sužalotas ne vien dukros kūnas, bet ir išdidumas. Skundo policijai prieš savo vaikų tėvą ji taip pat nepateikė. Motina manė, kad čia buvo tik netyčinis atvejis, tuo labiau, jog dukra ją įtikinėjo, kad su vyru jau viską išsiaiškino. Viskas buvo nurašyta girtumui ir prarastai savikontrolei.
Kivirčas kilo dėl to, kad Liusė pasikvietė savo šeimą Kalėdoms, neatsiklaususi Nicko leidimo. Kalbėdama telefonu su motina ji susibarė. Dukra išrėkė, kad tai ir motinos kaltė, nes jos vyras šeimoje nesijautė savas. „Tai girdėti buvo labai skaudu, atsimenu, kaip verkdama susmukau ant grindų“, – sakė Laura.
Uždaryta narve
Vėliau viskas kiek aprimo. Aišku, niekas nežinojo, kas vyksta už namų durų, tačiau po truputį informacija pasiekdavo motiną. Ji sužinojo, kad Nickas visiškai kontroliuoja jos dukros gyvenimą. Ji nebesusitikdavo su draugais, niekada neturėdavo pinigų, o liūdniausia, kad nustojo dainuoti, net ir savo vaikams.
Vos po pusantrų metų Liusės vyras tampė ją už plaukų po namus prieš vaikus – išgąsdintas ir verkiančias mergaites. Iškviesta policija išvežė Nicką, o Liusės tėvas turėjo ją ir dukras nuvežti į saugią vietą, brolio namus. Tačiau vos po trijų dienų dukra grįžo namo pas vyrą, sakydama, kad jis pasikeitė ir viską pradės iš naujo. Ji vis kartojo, kad jie myli vienas kitą ir daugiu taip nebenutiks.
Skaudžiausia motinai buvo tai, kad, nors ir kiek ji stengėsi padėti dukrai pabėgti, nuspręsti turėjo ji pati, tačiau to nepadarė. Nickas pakeitė savo elgesį – nenorėdamas bėdų su teisėsauga jis ėmėsi psichologinio smurto. Kaltindamas Liusę, kad ji prasta žmona ir motina, visiška kvailė, jis stengėsi sunaikinti jos pasitikėjimą savimi. Taip dukra užsidarė savo mažame pasaulėlyje ir laikėsi tik Nicko.
Motina nebežinojo, ko imtis – spausdama dukrą ji rizikavo nutraukti bet kokius ryšius, o palikdama ją ramybėje rizikavo išvis jos netekti. Laura bandė padėti netiesiogiai, padovanodama dukrai Mary Suzanos Miller knygą „Nematomos žaizdos“, taip pat pakvietė pažiūrėti filmo „Lovoje su priešu“, kuriame Julios Roberts herojė pabėga nuo ją skriaudžiančio vyro. Motina tikėjosi, jog tai įkvėps dukrą, bet viskas veltui.
Prarasta dukra
Nors likę vaikai ir buvęs vyras bandė Laurą įtikinti, kad čia ne jos kaltė, moterį kankino mintys kaip išgelbėti dukrą. Tai motinos pareiga, ji jautėsi privalanti tai padaryti. Tuo tarpu dukra vis kartodavo, kad šįkart tikrai išeis, tačiau vos po trijų dienų, sulaukusi gėlių ir atsiprašymų iš Nicko, grįždavo atgal.
Liusė vis labiau tolo nuo šeimos, o šeimos susitikimai būdavo ypač slegiantys. Nickas nesirodydavo, likdavo namuose ir laukdavo grįžtančios, kad galėtų grasinti ir gąsdinti. Lauros anūkėms, kurios jau paauglės, buvo uždrausta lankytis pas močiutę, o ji pati bijojo namų, kuriuose viskas dvelkė nelaimingu gyvenimu. Iš mergaičių akių ir atsargaus elgesio buvo aišku, kad jos irgi įbaugintos. Likę Lauros vaikai turėjo normalias šeimas, vaikų, su jais moteris jausdavosi normali močiutė, o Liusė atrodė jau prarasta.
Visai neseniai šeimoje buvo laidotuvės. Motina dukrą pamatė po penkerių metų pertraukos. Jai suspaudė širdį, kad iš gražios, savim pasitikinčios moters dukra virto vaiduokliu mirusiomis akimis. Laura negalėjo sulaikyti ašarų. Liusei paklausus, kas ne taip, motina atsakė: „Bijau, kad kitą kartą gali būti tavo laidotuvės“. Vietoj atsako dukra apsiašarojo. Ko gero, žodžiai paveikė, nes po savaitės ji parašė motinai, kad jai reikia ištrūkti, tik ji nežino, nuo ko pradėti.
Naujos pradžios viltis
Ta pati istorija kartojosi tiek kartų, kad niekas nebekreipė dėmesio, tačiau motina negalėjo visko taip palikti. Ji šoko į traukinį ir išvažiavo pas dukrą. Apsistojo viešbutyje ir apsilankė pas advokatą bei konsultantą, kuris padeda smurto šeimoje aukoms. Motina skatino dukrą atsiverti, pasipasakoti apie savo situaciją direktoriui darbe, draugams. Nenoriai, tačiau Liusė visgi prasitarė draugams, kurių reakcija motiną pribloškė. Pasirodo, visi tai ir taip žinojo.
Praėjo pora mėnesių, šiuo metu Liusė pradėjo ruoštis išėjimui ir galbūt per metus jai tai pavyks. Motina sakėsi jaučianti, kad viskas gali pasitaisyti, tačiau jai neramu. Moteriai, kuri tiek metų kentėjo nuo smurto, didžiausias pavojus kyla tada, kai ji pabėga. Tokie vyrai kaip Nickas jaučiasi privalantys viską kontroliuoti. Jei kažkas suabejoja jų viršenybe, prasiveržia pyktis. Kai kurie verčiau žudo negu leidžia aukai pasprukti. Todėl motina turi artimiausios policijos nuovados šalia dukros namų numerį, taip pat perspėta ir Liusės sesuo.
Kol viskas dar nebaigta, motina kankina save mintimis, kodėl ji nematė, koks Nickas iš tiesų, kodėl ji nepasikalbėjo su juo akis į akį, ar gerai pasielgė laukdama ir tikėdamasi, kad dukra susivoks pati. Kartais Laurai atrodo, kad kitaip pasielgti nebūtų galėjusi, bet būna dienų, kai ji mąsto apleidusi savo vaiką. Tačiau motina nepraranda vilties vėl išgirsti dukrą dainuojant.
Parengė Kornelija Dūdaitė
