„Šią žiemą esame pasmerkti sušalti, jei niekas neišties pagalbos rankos“, – sako Robertas ir Renata Šimėnai iš Pabaisko miestelio, esančio Ukmergės rajone.
Namai – kaip po karo
Jei būtų sveiki, jiedu niekada neprašytų jokios pagalbos, greičiau atvirkščiai – visada pirmi skubėtų padėti kitiems.
„Mums trūksta apie 1500 eurų centrinio šildymo sistemai bute įrengti. Visą reikalingą įrangą, statybines medžiagas turime – pavyko įsigyti išsimokėtinai viename prekybos centre. Aš pats jokių darbų, deja, jau nebegaliu pasidaryti, reikia samdyti specialistus, kuriems už darbą teks susimokėti.
Mėginau dėl paskolos į banką kreiptis, tačiau ten man net 1000 eurų neduoda – per mažos pajamos, o be to, būdamas pirmos grupės invalidu, priklausau padidintos rizikos asmenų grupei.
Mano neįgalumo išmoka – 226, o žmonos – apie 90 eurų. Dar ji gauna 140 eurų kaip bedarbė ir 100 eurų už mano priežiūrą. Iš to ir gyvename“, – sakė 39 metų R.Šimėnas.
Buto remonto vyras ėmėsi, kai sparčiai progresuojanti liga įstūmė į neįgaliojo vežimėlį.
Atsisėdęs į vežimėlį, R.Šimėnas pamatė, kad visų kambarių durys yra per siauros su juo pravažiuoti. Teko išardyti duris, išdaužyti sienas.
Nusipirkę naujas duris, grindų dangą, plyteles, radiatorius, krosnį, sutuoktiniai planavo po truputį susitvarkyti namus, kad šie neatrodytų kaip po karo. Tačiau paaiškėjo, kad visi remonto darbai nueis perniek, jei pirmiausia nebus įrengtas šildymas.
Liga įstūmė į neįgaliojo vežimėlį
Prieš daugiau nei mėnesį socialiniame tinkle „Facebook“ pagalbos prašymą išplatinęs R.Šimėnas sulaukė tik dviejų vaikinų paramos – abu pervedė po 30 eurų į neįgaliojo sąskaitą.
„Prašau paaukoti kas kiek gali, nors po eurą. Deja, svetimo skausmo nebūna. Žmonės greičiau pasišaipo ir prirašo visokių bjaurių komentarų. O aš juk nieko neslepiu, galiu visu pervedimus parodyti“, – kalbėjo R.Šimėnas.
Paklaustas, ar kreipėsi dėl pagalbos į Pabaisko seniūniją, įsikūrusią kitapus gatvės esančiame pastate, vyras tik pagūžčiojo pečiais: „Atėjusi socialinė darbuotoja pasiūlė kreiptis į „TV pagalbą“.
Mirtininku save vadinantis R.Šimėnas su nerimu ir baime laukia artėjančios žiemos – 1,95 metrų ūgio vyras tesveria apie 60 kilogramų, jam beveik sunykę visi raumenys ir dėl to jau dabar nuolat šąla.
Vyrui diagnozuota reta, sunki, nepagydoma motorinio neurono liga, kuri pažeidžia tiek galvos, tiek nugaros smegenų nervines ląsteles. Dėl to nyksta raumenys, nusilpsta galūnės ir kt.
Pirmuosius ligos požymius jis pajuto prieš pusketvirtų metų, dirbdamas Norvegijoje.
„Ten ardyti šaldytuvų išvykau ne iš gero gyvenimo. Esu autošaltkalvis, suvirintojas robotu. 2007 metais įsidarbinęs vienoje Ukmergės įmonėje susižalojau abi kojas – užkrito staklės, buvo diagnozuoti devyni kaulų lūžiai.
Kadangi įmonėje buvau išdirbęs tik du mėnesius, man nepriklausė nedarbingumo išmoka, pusmetį mokėjo tik socialinės paramos pašalpą. Kojos gijo apie porą metų, gavau neįgalumo grupę, per tą laiką bylinėjausi su darbdaviu dėl kompensacijos. Bylą laimėjau, teismas priteisė man sumokėti 30 tūkstančių litų, tačiau nebuvo iš ko jų išsireikalauti – per tą laiką tą laiką įmonė bankrutavo.
Kai tik atsistojau ant kojų, išvykau ieškoti darbo užsienyje, nes reikėjo iš skolų išsikapstyti“, -- kalbėjo R.Šimėnas.
Padengęs visas skolas, ukmergiškis šeimai pagaliau galėjo nupirkti ir nuosavą būstą. Tai reikėjo padaryti skubiai, nes šeimos buvo paprašyta atlaisvinti iki tol miestelyje nuomotą būstą. Už 20 tūkstančių įsigijo čia pat, tik kitame daugiabutyje, pirmame aukšte esantį 54 kvadratinių metrų ploto trijų kambarių butą.
Mirus ankstesniam savininkui pusė buto priklausė Valstybės turto fondui, o kita pusė – tolimai giminaitei. Kaune gyvenanti moteris iki šiol dar savo dalies neperrašė R.ir R. Šimėnams ir dėl to jie iki šiol bylinėjasi teismuose.
Dukra nepakėlė patyčių
Neilgai sutuoktiniams buvo lemta pasidžiaugti gyvenimu nuosavame bute. 2013 metų gegužės 26 dieną, likus daugiau nei savaitei iki 15-ojo gimtadienio, iš gyvenimo pasitraukė jų vienturtė dukra Birutė.
Neoficiali versija – mergaitę prie savižudybės privedė nesibaigiančios bendraklasių patyčios. Nors teisėsaugininkai daug ką išsiaiškino, ikiteisminis tyrimas vis tik buvo nutrauktas ir kaltininkai nenubausti.
„Mes esame maži ir paprasti žmonės, kad paliestume savivaldybėje dirbančio valdininko vaiką. Birutės klasėje mokėsi daug vaikų iš pasiturinčių šeimų. Kai kurie jų negalėjo susitaikyti su tuo, kad kaimo vaikas gali geriau mokytis už juos.
Dukra skundėsi, kad jos klasiokai ją pašiepdavo ir žemindavo ne tik dėl vienoje Ukmergės parduotuvėje pirktų „kaimietiškų“ batų, bet ir dėl sumuštiniams nupirktos dešros prekybos centre „Norfa“, – kalbėjo dukters gedintys Šimėnai.
Po šios tragedijos jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Robertas po laidotuvių įniko į alkoholį, o Renata pakliuvo į psichiatrų globą, gydėsi ligoninėje, nes bandė prieš save pakelti ranką.
„Nebeturiu nė vienos dukros. Prieš Birutę turėjome pirmagimę Rūtą, kurios netekome, kai jai buvo vos 10 mėnesių. Niekam nelinkiu laidoti savo vaikų. Tai yra baisu. Gyvenu užverktomis akimis, iki šiol įsitempusi klausau ir laukiu, ar kartais dukrelė nepareina. Žvelgi per langą ir matai ją einančią, nors suvoki, kad iš tikrųjų tai jos nėra.
Tie daugiau nei dveji metai po laidotuvių – mums išbraukti iš gyvenimo, tarsi koks letargo miegas, per kurį vienas kitą kaltinome ir uždavinėjome tuos pačius klausimus: „Kodėl būtent mums?“, „Už ką gyvenimas taip skriaudžia?“, „Gal esame prakeikti?“
Tik neseniai atsikvošėjome ir bandome gyventi toliau, visomis keturiomis kabindamiesi į gyvenimą“, – braukdama ašaras kalbėjo 43 metų R.Šimėnienė.
Dėl nesibaigiančio sielvarto ir vienas po kito užklupusių skaudžių likimo smūgių, moteriai paūmėjo prieš šešerius metus diagnozuotas cukrinis diabetas -- pasireiškė sunki jo forma. Dėl vartojamo insulino poveikio, per pastarąjį pusmetį jai iškrito beveik visi sveiki dantys. Beliko tik 5.
R.Šimėnienė šiuo metu laukianti atsakymo iš Valstybinės ligonių kasos, ar ši kompensuos jai išimamus dantų protezus. Pigiausi iš jų kainuoja beveik 250 eurų.
Bendruomenės slaugytojos specialybę turinti moteris įsitikinusi, jog dėl sveikatos problemų ir neturėdama dantų, neturi jokių galimybių susirasti darbą. „Kas mane tokią priims?“, -- braukdama ašaras sakė ji.
Vienintelė jos paguoda dabar – dukters Birutės augintiniai Sibiro haskiai Tina ir Taiga, kuriuos tenka per dieną net po kelis kartus pavedžioti. Jei jų nebūtų, R.Šimėnienė retai kada išeitų į kiemą, kaimynai jos visai nematytų. Seniūnas žino šią šeimą
Pabaisko seniūnas Gediminas Lapukas teigė, kad Šimėnų šeima yra stebima socialinių darbuotojų.
„Šimėnai nėra deklaravę gyvenamosios vietos bute, kuriame gyvena nuo 2010 metų, kai jį įsigijo. Sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso tik pusė šio buto. Abiejų gyvenamoji vieta yra deklaruota Pabaiske gyvenančios Roberto motinos name. Pabaiske gyvena ir du jo broliai, sesuo. Santykiai tarp jų yra geri. Visi Šimėnai yra nagingi meistrai.
Roberto ir Renatos šeima stebima nuo 2013 metų birželio mėnesio, po dukros netekties. Abu sutuoktiniai yra uždaro būdo, turi psichologinių problemų, yra Ukmergės Psichikos sveikatos centro psichiatro įskaitoje.
Su jais pastoviai bendrauja, lanko, konsultuoja ir teikia socialines paslaugas seniūnijos socialinė darbuotoja. Šeima gauna visas jiems priklausančias išmokas, išimties tvarka yra remiama maisto produktais.
Apie šildymo sistemos rekonstravimą šeima seniūnijos neinformavo ir jokios pagalbos neprašė. Apie pradėtus remontus sužinojome iš socialinio tinklo. Paskutinio apsilankymo metu, lapkričio 16 – ją, sužinojome, kad statybinės ir santechnikos prekės įsigytos išsimokėtinai. Suprantamas šeimos noras greitai susiremontuoti būstą. Seniūnija bando ieškoti rėmėjų“, – aiškino seniūnas.
