– Kodėl nusprendėte nebetylėti ir papasakoti savo patirtį?
– Mane sukrėtė žinomo dainininko Igorio Kofo istorija ir žiniasklaidoje pasirodžiusi antraštė, jog jį reikia uždaryti psichiatrinėje ligoninėje. Šie žodžiai man labai užkliuvo. Jie sukelia neigiamas emocijas. O tam žmogui, kuris guli ligoninėje, reikalinga psichologinė pagalba, meilė, rūpestis ir dieviška šiluma.
– Kodėl jums pačiai svarbi savižudybės tema?
– Esu labai artimai su tuo susijusi. Mano giminėje yra atvejų, kai buvo taip atsitikę. Prieš 13 metų ranką prieš save pakėlė sunkia depresijos forma sirgęs man labai artimas žmogus.
– Ar įmanoma buvo tam žmogui padėti?
– Jis dažnai gulėdavo psichiatrinėse ligoninėse. Būdavo nuolatiniai nuotaikų svyravimai. Be gydytojų pagalbos depresijos etapų nebuvo įmanoma įveikti. Labai dažnai lankiau tą žmogų, mačiau puikių ten gulinčių ligonių – poetų, menininkų, dvasiškai turtingų žmonių, kuriuos smerkia ir kurių nesupranta aplinkinis pasaulis. Praėjusių metų vasarą aš ir pati susirgau labai sunkios formos depresija.
– Dėl kokių priežasčių susirgote depresija?
– Turiu nuostabų darbą. Esu mikrobiologė, dirbu Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute jau trylika metų. Važinėju po įmones, darau auditus, skaitau pranešimus, dalyvauju konferencijose, keliauju po pasaulį. Turiu nuostabius vadovus ir direktorių.
Pagrindine depresijos priežastimi įvardyčiau man pasiūlytas naujas pareigas darbe. Ėmiau nerimauti, kad neisiu į darbą su šypsena. Žinojau, kad manęs lauks geresnis atlyginimas ir aš susitvarkysiu su man pavestomis užduotimis, tačiau aš norėjau dirbti savo mylimą darbą ir stebėti, kaip auga bakterijos, o ne sėdėti prie kompiuterio. Tačiau aš sutikau, ir tą akimirką pasirašiau sau nuosprendį.
– Kaip vystėsi depresija?
– Per du mėnesius labai išsekau. Tuo laikotarpiu visiškai nemiegojau ir nevalgiau. Visiškai atsiribojau nuo aplinkos. Artimieji matė, kad su manimi kažkas negerai, jie norėjo man suteikti pagalbą, tačiau aš kategoriškai atsisakiau gerti vaistus. Jie man būtų padėję, tačiau esu nusiteikusi prieš bet kokį apsisvaiginimą – mėgstu būti blaivi, todėl psichotropinių vaistų gerti nenorėjau.
Į darbą ėjau iki paskutinės akimirkos, kol pati suvokiau, kad nebegalėsiu ten daugiau eiti. Tą lemtingą dieną aš nuėjau į polikliniką, paprašiau pagalbos. Pasakiau, kad man labai blogai, tačiau man atsakė, jog psichiatras šiuo metu atostogauja, o kitas jau baigė darbą. Prašiau nukreipti mane pas šeimos gydytoją, tačiau man buvo pasakyta, kad jis negalės išrašyti biuletenio dėl depresijos. Meldžiau pakliūti bent pas rezidentus, tačiau man buvo atsakyta.
Apsisukau ir išėjau. Įsijungė tunelinis mąstymas – nebemačiau nei vyro, nei dukrytės. Buvau suplanavusi savižudybę, viską susiruošusi. Tą vakarą vyras iškvietė greitąją pagalbą, man suleido raminamųjų, ir aš pagaliau išsimiegojau visą naktį. Kitą dieną vyras mane išvežė į psichiatrinę ligoninę. Ten praleidau du su puse mėnesio. Tai buvo patys baisiausi mėnesiai mano gyvenime.
– Kodėl?
– Ten yra pačios baisiausios sąlygos, kokios tik gali būti. Ten nėra galimybės nusišlapinti, nes nėra dangčio ant klozeto, nėra muilo, tualetinio popieriaus, durys be rankenų.
– Koks apėmė jausmas suvokus, kad atsidūrėte psichiatrinėje ligoninėje?
– Atsimerkdavau ryte, sėdėdavau ant lovos ir galvodavau, kad geriau visai manęs nebūtų. Suvokiau, kad visuomenės požiūriu man bus uždėtas kryžius. Bet šiandien aš nebijau sakyti, kad buvau toje ligoninėje.
Dabar aš gyvenu nuostabų gyvenimą, turiu puikų vyrą, kuris kiekvieną dieną mane lankydavo ir maitindavo paties virtu maistu. Manęs aplankyti ateidavo mano geriausia draugė, jaučiau iš jų palaikymą ir nuolatinę šilumą. Taip pat esu dėkinga gydytojai Rūtai Avižonienei, kuri mane ištraukė iš šios ligos.
Daugybė žmonių, gulėję psichiatrinėje ligoninėje, slepia šį faktą, bijo visuomenės požiūrio. Bet juk tai tik istorija! Aš, pavyzdžiui, galiu per mikrofoną šaukti: „Aš gulėjau psichūškėj!“ Ir man vienodai, ką pagalvos vieni ar kiti žmonės.
– Kas padėjo pakeisti mąstymą?
– Stovykla, kurioje buvau vasarą. Ji išaugino sparnus, pakeitė mano gyvenimą.
Visų pirma, reikia su savimi padirbėti, išsivalyti savo vidų. Pamenu, kaip savęs nekenčiau, aš buvau sau negraži, net baisi. Dabar aš myliu visus.
Jei man prieš stovyklą kas nors būtų pasakę, kad aš gulėjau psichiatrinėje, būtų tai prikaišioję, tikrai būčiau susigūžusi, tačiau dabar man nerūpi, kas ką sako.
Tegul vadina kvaile, psiche, bet aš žinau, kas esu. Aš esu graži, protinga. Kas ką nori, tas tą gali šnekėti.
– Kiek buvimas pačioje psichiatrinėje ligoninėje jums padėjo?
– Jie man davė vaistų, aš galėjau išsimiegoti. Geriausia draugė atveždavo žemuogių iš miško ir dėdavo man jas į burną. Taip pat ir personalas matė, kad mano artimieji padeda kabintis į gyvenimą. Man nuolat primindavo, kad turiu vaiką. Tačiau tada man tai nerūpėjo.
Niekada nepamiršiu, kaip gydytoja mane pasisodindavo, paimdavo už rankų ir sakydavo: „Audinga, aš ir tavo vyras ištrauksime tave iš tos duobės“. Tie žodžiai man skamba iki dabar. Paleidusi rankas ji man sakydavo, kad manęs iš kabineto neišleis tol, kol nepasakysiu gero žodžio apie save. Kaip galėjau kažką sakyti, jei savęs nekenčiau? Aš tenorėjau matyti tik savo vyrą ir kelias drauges, kurios tikėjo, kad aš pasveiksiu.
– Kaip dukrytė reagavo į susiklosčiusią situaciją namuose?
– Labai sudėtingai. Vaikas patyrė siaubingą stresą. Mūsų šeimoje buvo baisus periodas.
– Pamenate tą laiką, kai grįžote iš ligoninės?
– Ligoninėje pragulėjau daugiau nei du mėnesius. Daktarė laikė iki tol, kol aš tikrai galėjau išeiti. Išėjus iš ligoninės atostogavau, su vyru važiavome į Palangą, vaikščiojom po koncertus. Tada aš pajaučiau, kad gyvenimas yra puikus.
Aš labai bijojau žmonių požiūrio į mane. Tačiau visi džiaugėsi, kad aš grįžau. Visi sakė, kad be manęs buvo labai sunku, kad manęs trūko.
Baisiausia buvo tai, ar vaistai nepažeidė atminties, ar aš sugebėsiu toliau sėkmingai dirbti. Bijojau, ar ir toliau galėsiu susikoncentruoti, tačiau greitai pamačiau, kad aš viską puikiai prisimenu, atmintis nedingo.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Nuostabiai. Aš noriu padėti kitiems. Ėjau savanoriauti į „Jaunimo liniją“, tačiau ten likau šokiruota. Labai nusivyliau, kad per jų 24 metų gyvavimo laikotarpį ten veikia vos 5 linijos. Susirinkimo metu paklausiau, kiek savanorių tuo metu sėdi prie linijos. Man atsakė, kad vos 3 per visą Lietuvą. O potencialių savižudžių per dieną skambina apie 10, pokalbis su kiekvienu trunka apie valandą.
– Kaip pati galėtumėte keisti šią situaciją?
– Globoju benamę. Pranciška, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, visas dienas leidžia lauke. Dažnai nubėgu į bandelių parduotuvę, nuperku jai arbatos, bandelę. Bėgdama iš namų į rankinę įsimetu sūrio ir jai duodu. Noriu dalinti šilumą visiems – benamiams, beglobiams. Svajoju slaugyti senukus, juos globoti.
Jau ieškojau informacijos, kokius slaugos ir priežiūros kursus reikia praeiti, kad galėčiau padėti.
– Audinga, pati buvote priėjusi liepto galą ir tik mylimo vyro dėka esate sveika ir laiminga. Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie serga depresija, kuriems sunku ir kurie galvoja apie savižudybę?
– Gyvenimas yra nuostabus. Gyvenkite šia diena. Išgerkite skanios čiobrelių arbatos. Kiekvieną akimirką reikia pagalvoti apie smulkmenas – apie veidą glostančius lietaus lašus, mus supančią gamtą.
Štai turiu savo talismaną – pupą, su užrašu „Šypsokis“. Tokią padovanojau ir savo geriausiems draugams. Kiekvieną akimirką ji man primena, kad gyvenimas yra gražus ir reikia eiti pirmyn. Juk pupa – tai gyvybės simbolis, o gyvybė – svarbiausia, ką mes turime.
