Pasakojimai apie lobį užbūrė ne tiktai Garnetą, bet ir filmų kūrėją Edą Perkinsą, ir G.Frostas tapo dokumentinio filmo herojumi.
Apie milijono svarų sterlingų (beveik 1,5 milijono eurų) vertą lobį Garnetas pirmąkart išgirdo prieš penkerius metus. Po kurio laiko viename Londono alaus bare jis su draugu aptarinėjo, kaip jį surasti.
Tai nugirdo netoliese sėdintis pažįstamas. Po kelių savaičių jis G.Frostą supažindino su režisieriumi E.Perkinsu, kurį taip pat sudomino lobis.
Prieš metus abu vyrai išvyko į Škotiją ieškoti aukso ir tai įamžino dokumentiniame filme „Garneto auksas“. Nors per dešimties dienų kelionę G.Frostas lobio nerado, didžiosios svajonės neatsisakė – ateityje dar tikisi grįžti į atšiaurią ir paslaptingą Škotiją.
Nuotykių alkį nuolat jaučiantis vyras tikino, kad auksas buvo užkastas po 1745 metais įvykusio Kulodeno mūšio tarp Škotijos kalnėnų ir britų karališkosios kariuomenės. Škotijoje egzistavo stiprus Cameronų klanas. Mūšio metu šio klano lyderis Donaldas Cameronas XIX buvo sužeistas ir nugabentas į savo pilį.
Kadangi kalnėnų kovotojų liko mažai, buvo nutarta auksą, esantį pilyje, paslėpti. Lobis buvo padalintas į tris dalis ir užkastas skirtingose vietose – dvi dalys po žeme, o viena po akmeniu vandenyje.
Istorija apie paslėptą lobį Garnetą mintimis sugrąžino daugiau kaip dvidešimčia metų atgal, kai nedideliame Škotijos slėnyje jis rado keistą lazdą.
Garnetui buvo 38-eri, kai jis pirmą kartą išvyko į Škotiją.
Klajodamas po laukinę gamtą jis aptiko kalnų gaubiamą nedidelį slėnį ir vandens telkinį. Garnetas nutarė išsimaudyti.
Staiga vandenyje pamatė akmenį, ant kurio buvo išskaptuota žvaigždė. Nusiyręs iki akmens pastebėjo už jo kyšančią lazdą.
Jis tada nepažiūrėjo, kas yra po akmeniu. Lazdą pasiėmė, nes ji puikiai tiko lipti į kalnus.
Lazdą britas parsivežė namo ir pastatė kampe. Ten ji išbuvo per dvidešimt metų, kol Garnetas pradėjo domėtis 1745 metų sukilimu ir sužinojo apie lobį.
„Ne kartą aplankė mintis, kad ta lazda galėjo žymėti lobio vietą. Mane apsėdo svajonė surasti lobį“, – prisipažino neseniai Vilniuje apsilankęs ir filmą apie save pristatęs G.Frostas.
Domėdamasis istorija Garnetas sutiko ir Cameronų palikuonį.
„Nesu tipiškas aukso ieškotojas, trokštantis pralobti. Pinigai man niekada nebuvo svarbūs. Aš senstu, ir didžioji mano gyvenimo dalis jau praeityje.
Todėl stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe patirti nuotykį“, – kalbėjo britas. Jei rastų auksą, iš karto atiduotų Cameronų palikuoniui – teisėtam lobio savininkui.
Daugiau kaip po dvidešimties metų Garnetas su filmavimo grupe pakartojo ankstesnę kelionę.
Nei žmonos, nei vaikų neturintis svajoklis iš savo motinos paveldėjo idealistinį požiūrį į gyvenimą. Garnetas užaugo be tėvo – jis išėjo pas kaimynystėje gyvenančią moterį, kai sūnui buvo vos keli mėnesiai.
Kai buvo kuriamas dokumentinis filmas, Garneto motinai buvo 90 metų, ji daug laiko praleisdavo ligoninėse, sunkiai vaikščiojo, o pernai lapkritį mirė.
Tačiau filmo kūrėjams dar spėjo šiltai papasakoti apie sūnų: „Jis nuo mažens svajojo. Manė, kad užaugęs bus klebonas arba magas. Jis – ypatinga asmenybė.“
Religija ir magija visada buvo šalia kitos Garneto veiklos. Šešerius metus G.Frostas buvo Motinos Teresės seserų bendruomenės savanoris – dirbo Didžiojoje Britanijoje, Indijoje, Rumunijoje.
Jis visuomet daug mąstė apie tikėjimą: „Visą gyvenimą ieškojau gyvenimo prasmės ir nesu tikras, ar radau. Jei radau, manau, kad ta prasmė yra meilė.“
Garnetas laisvalaikiu mokosi ir garsaus iliuzionisto Harry Houdini triukų. Jis norėtų sukurti mažą magijos spektaklį.
Garneto motina, sužinojusi apie sūnaus pasiryžimą vykti ieškoti lobio, ne tik nepuolė jo atkalbinėti, bet ir davė dalį savo santaupų, kurių reikėjo patogiam automobiliui, valčiai, įvairiems matavimo prietaisams.
„Tikiuosi, kad jis ras, ko ieško. Jei ne auksą, tai bent ko širdis trokšta. Manau, jog auksas – ne tik tai, kas užklota žemės. Praeitis, draugai – mūsų auksas“, – kalbėjo Garneto motina.
Ji sukūrė daug lopšinių, populiarių ne vienoje pasaulio šalyje.
Nors lobio ieškotojas aptiko vietas, kuriose lankėsi prieš dvidešimt metų, pastangos rasti auksą buvo bevaisės.
Po nesėkmingų paieškų Garnetas neslėpė nusivylimo, priekaištavo sau: „Kas nutiko tavo gyvenimui? Tinginy, baily, tu. Kodėl nepadarei daugiau?“
Tik praėjus tam tikram laikui jis nusiramino ir atsigavo.
„Kada nors dar vyksiu į Škotiją. Jei ne dėl aukso, tai dėl architektūros. Aukštikalnėse yra statinių, kurių amžius – tūkstantis, o gal du tūkstančiai metų.
Po XVIII amžiuje vykusio sukilimo daugelis vietos gyventojų buvo nužudyti, jų namai sudeginti. Kur ne kur stūkso akmeninės namų liekanos. Istorijos paveldas nušluotas ir niekam nerūpi. O man rūpi“, – kalbėjo britas.
G.Frosto draugams ir artimiesiems filmas „Garneto auksas“ patinka, o pačiam herojui jį žiūrėti sunku, nes ten yra gerai pažįstamų intymių detalių. Britas pirmą kartą viešino savo gyvenimą prieš kameras, tačiau stengėsi būti atviras ir nuoširdus.
G.Frostas nenorėjo būti gražesnis ar protingesnis. Būdavo galima pamanyti, kad jis su drabužiais ką tik išlipo iš lovos. Filmavimo metu vyras mūvėjo dažais išteptas kelnes, avėjo guminėmis šlepetėmis. Kad ir ką darytų, rūkydavo vieną cigaretę po kitos.
Jo namai atrodė seniai netvarkyti, aplinkui gulėjo stirtos įvairių daiktų. Keliose scenose, kol Garnetas virtuvėje ruošė valgį, pro atviras duris buvo matyti lovoje gulinti jo senyva motina.
„Ilgai slaugiau mamą. Kartais būdavo taip sunku, jog pagalvodavau, kada pagaliau ji paliks šį pasaulį? Bet netrukus pažabodavau egoizmą ir prašydavau Dievo, kad leistų jai gyventi ilgiau.
Rūpinimasis mama man sutrukdė užsidirbti pakankamai pinigų ir siekti karjeros, tačiau galėjau užsiimti kūrybine veikla“, – sakė Garnetas, baigęs meno mokyklą ir meno koledžą.
Aukso ieškotojas turi meno studiją ir pagal užsakymą gamina dekoratyvines ant sienos kabinamas plyteles, mokykloje vaikus moko dailės ir keramikos, o proto negalią turinčius žmones – piešti. Be to, užsidirba būstuose dažydamas sienas, lubas, klijuodamas tapetus.
Šeimos nesukūręs G.Frostas septynerius metus su viena moterimi palaikė artimus santykius, tačiau niekada nenorėjo įsipareigoti ir turėti vaikų.
Todėl jo mylimoji, pavargusi laukti ir sutikusi kitą vyrą, su juo susilaukė vaikų.
„Nevedžiau, nes neturėjau ko pasiūlyti moteriai, neturėjau pinigų namo paskolai“, – teisinosi Garnetas.
Pietų Londone gyvenantis vienišius kelis kartus per savaitę lankosi mėgstamame bare ir vakarais dainuoja savo malonumui, kartais gauna simbolinį užmokestį iš lankytojų. Jis moka kelis šimtus praėjusį šimtmetį buvusių populiarių dainų.
Nepalaužiamas svajotojas šiuo metu rašo knygą apie tai, kas nebuvo papasakota filme.