„Jei Lietuvoje jautiesi laimingas, gali sau užsidėti riebų pliusą –vadinasi, esi įgalus jausti laimę sudėtingomis sąlygomis,“– juokauja aktorė ir prisipažįsta, jog kasmet jaučiasi vis laimingesnė.
Kalbėjomės apie laimės receptą „televizijos krašte“, prekybos centrų diktuojamą gyvenimo ritmą ir džiugią būtį tik savaitgaliais.
– Ar lietuviai moka jausti gyvenimo džiaugsmą?
– Žinoma, kad moka – kaip ir visų kitų tautybių žmonės. Vis dėlto manau, kad Lietuva yra didvyrių šalis. Vien jau gimti čia yra didelis išbandymas: saulės trūkumas, maistas neypatingas – mažai vaisių, sunkiai virškinami patiekalai – pavyzdžiui, cepelinai ar keptos bulvės su šonine. Ir dar – nuolat šaltas oras... Džiaugtis Lietuvoje tikrai yra kur kas sunkiau negu sėdėti po palme laukiant, kol nukris bananas ar kokosas.
Jei Lietuvoje jautiesi laimingas, gali užsidėti sau riebų pliusą – vadinasi, esi įgalus jausti laimę sudėtingomis sąlygomis. Žinoma, visų lietuvių aš nepažįstu, bet apibendrindama sakyčiau, kad tai – mieganti šalis. Toks „televizijos kraštas“ – jausmas lyg liptum laiptais ir už kiekvienų durų sklistų televizoriaus garsas.
– Iš kur tas jausmas ateina? Iš patirties, gyvenant daugiabučiame name?
– Gyvenau daugiabutyje – ten tikrai tai jaučiama. Žmonės eina į darbą, grįžta namo ir žiūri televizorių. „O, šiandien penktadienis“, – tokį entuziastingą šūksnį galima išgirsti per radiją. Penktadienis – vadinasi, šeštadienį ir sekmadienį nereikės eiti į darbą. Jauniems žmonėms tai jau yra ženklas eiti „tūsintis“. Na, o tada vėl ateina tas nelaimingas pirmadienis. Nežinau, gal ir kitose šalyse žmonės taip skirsto gyvenimą į darbą ir dienas, kai nereikia dirbti.
Prekybos centrai tapo dažnomis laiko praleidimo vietomis. Štai dabar lempučių prikabinėta, Kalėdoms visi ruošiasi. Anksčiau labai purkštaudavau, kad komercija iš anksto mums dėlioja, ką turėtume pirkti. Vėlinės, tada – Kalėdos, tada – septyniasdešimties procentų akcijos, tada – „valentinkė“, tada – Velykos, tada – Joninės, tada – rugsėjo pirmoji. Vis dėlto tai sukuria tam tikrą gyvenimo ritmą.
– Norite pasakyti, kad prekybos centrai tarsi įprasmina mūsų laiką, sukuria tam tikrus ritualus?
– Taip. O kur dar žmonėms eiti? Labai nedidelė dalis žmonių eina į teatrą. Jaučiu pagal aktorių veidų atpažįstamumą. Jeigu tave rodo per televiziją, nuvažiavus su spektakliu į regioną, visi tave pažįsta. Na, o jeigu dirbi tik teatre, niekas tavęs tikrai nebus regėjęs – labai nedaug žmonių eina į teatrą.
Man kartais kyla klausimas: jeigu žmonės neina, tai gal nereikia jiems to teatro? Kam daryti tai, ko niekam nereikia? Turiu nemažai draugų, kurie man sako: „Nepyk, mes nemėgstam teatro“. Atsakau: „Nepykstu, jokių problemų. Aš irgi daug ko nemėgstu, jūs irgi dėl to nepykit“.
Įspūdis, jog visi labai užsidaro savo rate, žmonės tarsi susirūšiuoja. Sakykime, menininkai bendrauja tik tarp savęs. Man labai įdomu išsiveržti iš tos uždaros bendruomenės, bendrauti su pačių įvairiausių profesijų ir pomėgių žmonėmis, juk taip sugebame plačiau į viską pasižiūrėti.
– Kai užsiminėte apie uždaras bendruomenes, prisiminiau teroro aktus Paryžiuje. Gal teroristai yra tie žmonės, kurie negali pakęsti, kad kiti mąsto skirtingai?
– Nežinau, kokios jėgos juos veikia. Nežinau, ko jie siekia.
Kol karste neguli artimas žmogus nušautas, gali galvoti visaip. Tačiau nežinai, ką jaustum tą akimirką, kai įvyktų tragedija.
Kartais geriu gurkšnį vandens ir mąstau: „Kai aš geriu, kažkas kažką nušauna, o kažkas kažkam prisipažįsta meilėje. Gimsta kažkiek vaikų, miršta kažkiek žmonių. Kažkas pasiperša, susituokia, išsiskiria, suserga“. Tai yra Žemės rutulio akimirka. Ir ką aš galiu? Kur dėmesį nukreipsiu, ten ir bus šią akimirką mano gyvenimas. Kaip su žiebtuvėliu – kur jį nukreipi, ten ir šviečia.
– Spektaklyje „Arabiška naktis“ labai gerai jaučiama, apie ką kalbate. Atrodo, kad nuo akimirkos suvokimo ir interpretacijos ima rutuliotis visi įvykiai...
– Taip, kur šiame labirinte pakrypsi, ten ir nueisi.
Žinoma, jeigu būtinai reikėtų terorizmą padėti į lentyną „gerai“ ar „blogai“, aišku, padėčiau į „blogai“. Bet iš kur tai atsiranda, aš nežinau. Gėris ir blogis yra neatsiejamas. Tai tiesiog yra.
Galbūt mes apskritai nepajėgūs teisingai suvokti pasaulio. Gal esame kokiame nors rutuliuke, kuris įmestas į akvariumą ir kažkas tyrinėja, ką mes darome. Kai pradedu apie tai mąstyti, visa tai sprogsta į begalybę ir viskas.
– Gal kartais sveika nuoširdžiai pasakyt: „Aš nežinau“?
– Taip, aš nežinau, ką daryti, kad to nebūtų.
– O ar žinojimo reikia, kad galėtume džiaugtis gyvenimu?
– Gal laimingesnis yra tas, kuris išvis nieko nežino. Bet kažin ar taip įmanoma. Vis tiek visuomenėje mus moko. Kaip išmoksti matyti pasaulį, priklauso nuo to, kokia tavo šeima, kaip jie mato gyvenimą, ką transliuoja televizoriaus dėžutė.
Paskui vienas žmogus sugeba išsikapstyti teisingas knygas skaitydamas, kitas – tikėdamas. Trečias sportuodamas džiaugsmą atranda.
Aš tegaliu pasakyti, kad kiekvienais metais esu vis laimingesnė.
– Ir iš kur tas džiaugsmas ateina?
– Teisingesnis santykis su gyvenimu atsiranda. Yra toks nuostabus filmukas „Kungfu panda“. Ten yra toks vėžlys – senas vienuolyno išminčius, kuris ruošiasi mirti. Krenta vyšnių žiedai. Vėžlys sako savo mokiniui: „Praeitis užmiršta, ateitis užverta, o dabartis – dovanota“.
Štai ir viskas, apie ką daugiau kalbėti? Klausiate, iš kur ateina džiaugsmas? Kiekvienas gyvenime turi savo žaidimų. Papasakosiu apie savo žaidimą.
Jei ištinka nelabai palanki gyvenimo situacija, apie ją norisi galvoti. Tai tarsi įsiurbia ir pakabina kažkokį inkarą. Tada mąstau: „Aš ką tik praleidau penkiolika minučių brangaus savo gyvenimo laiko ir nieko gero nesugalvojau. Ką tik praradau penkiolika minučių – kodėl negalėjau nuveikti ką nors gero? Taip, yra problema. Bet juk anksčiau tiek išsprendžiau gyvenime problemų, dar ne to buvo“. Užuot sukusi galvą, galiu atsigerti vandens, nusišypsoti, paskambinti draugei ir paplepėti apie šuns kailį ar dar kokią nors nesąmonę.
Taip mąstydama save treniruoju. Mokausi džiaugtis.
– Nerimo nebebūna?
– Nerimo atsiranda. Juk veikia ir hormonai, ir Mėnulis. Šiukšlių atsiranda, tai normalu. Nereikia idealizuoti nei kitų, nei savęs. Tačiau gerai yra išsišluoti.
Mano profesija čia irgi padeda. Scenoje turi būti sąmoningas stebėtojas. Vaidini personažą ir stebi iš šalies: „Kas aš? Kaip mąstau? Kodėl tos emocijos?“
Užtat gyvenime jau nebeturiu poreikio kurti dramas. Kai man draugė ką nors pasakoja, būna, kad sakau: „Dieve, tau tiesiog trūksta dramų. Pavaryk, nusipirk lėkščių, padaužyk“. Juk žmonės kartais nori pasielgti teatrališkai, pasakyti kam nors: „Tu čia manęs nežeminsi“.
– Gal ir teroristai nori padaryti kažką ypatingo, apie ką rašys visi laikraščiai? Kažką ypatingai dramatiško?
– Taip, tai taps istorijos dalimi. „Kraujas – kaip šaunu! Vadinasi, ne veltui nugyvenau gyvenimą“. Nors gal jie visai kitaip galvoja, o dar kitaip galvoja tie, kurie juos siuntė. Būtų įdomu kada nors susipažinti. Ne su pačiu teroristu, bet su tokia galva, su tokiu mąstymu.
– Viename jūsų interviu skaičiau, kad kartais baiminatės susitapatinti su kokiu nors velnio personažu. Tačiau tada pamatote, kad jis ir taip jumyse yra. Taip vaidinant galima susipažinti su savimi.
– Taip, labai malonu su savimi susipažinti. Ypač – su tuo, ko nė neįtarei tavyje esant. Tu esi juk kaip pastatas. Nežinojai, kad buvo dar koks nors kambarys, durys, kurių tu neatidarei.
– Norite pasakyti, kad gali būti džiugu atrasti savyje negatyvius dalykus?
– Taip, kai atrandi, tu juos iškart preparuoji. Tai yra pirmas žingsnis į tai, kad jų nebūtų.
– Žmonės juk linkę kaltinti arba kitus, arba graužti save: „Koks aš blogas, kodėl mąstau taip negatyviai“.
– Man juokinga, kai žmonės melsdamiesi beldžia į krūtinę ir kartoja: „Aš kaltas, aš kaltas, aš kaltas“. Kur taip prisibelsi?
Sau atleisti dar sunkiau negu kitam. Štai todėl žmonės kaltes dažnai nešiojasi visą gyvenimą. Tik prieš mirtį išsitraukia iš kišenių. O kam reikėjo tą kaltę nešiotis? Juk galima paskambinti, nuvažiuoti, pasižiūrėti žmogui į akis, atsiprašyti ir toliau ramiai gyventi.
Tačiau tai nėra lengva. Reikia kasdienių pastangų, kad gyventum sąmoningai.
