Artimųjų ilgesys, kad ir kur gyventum, sunkiai numalšinamas. Jį kiek apmažina pokalbiai telefonu, laiškai elektroniniu paštu, tačiau tokiais būdais bendraujant seneliai negali apkabinti anūkų, seserys – viena kitos.
„Kiekvieno emigranto, nepaisant to, iš kur jis kilęs, istorija verta atskiro pasakojimo. Sprendimas išvykti iš gimtosios šalies ir gyventi kitame krašte – išskirtinė patirtis“, – tikino E.Poderytė-Esmoris.
Eglė su dviem jaunesnėmis seserimis užaugo Kaune. Šįkart sugrįžti į gimtąjį miestą pas tėvus praleisti žiemos švenčių ji negalėjo – kelionė su kūdikiais dvyniais būtų buvusi per sunki.
Televizijos laidos vedėjos, „Videometros“ komunikacijos vadovės Vaidos Skaisgirės (25 m.) vyriausia sesuo nekilnojamojo turto agentė E.Poderytė-Esmoris sūpuoja trijų mėnesių dvynukus Marką ir Luką.
Su argentiniečiu Federico (33 m.), Ibisoje dirbančiu laivo kapitonu, Eglė taip pat augina šešiametę dukrą Estelą del Mar.
„Mūsų vaikučiai turi dvigubą pilietybę, jiems davėme ir dvi pavardes. O mano tėtis, vienas iš nedaugelio lietuvių vyrų, turėdamas dukras gali didžiuotis, kad vyriausios dukters atžalos turi ir jo pavardę – Esmoris-Poderys“, – pasakojo Eglė.
Augindama vaikus E.Poderytė-Esmoris neturi kada mėgautis ispaniška siesta kaip vietos gyventojai – pokaičio miego nusnūsti jai neleidžia ant rankų vienas po kito supami dvyniai.
Jei jie ramiai miega, lietuvė kartais per siestą susitinka su kaimynėmis. Prieš Kalėdas Ibisoje termometrai rodė 22 laipsnius šilumos – Eglė su kaimynėmis šiltą popietę ruošė paeliją ir ja vaišinosi.
Eglės ir Federico namuose ruošiami ne tik tradiciniai ispaniški, bet ir argentinietiški patiekalai. Federico neįsivaizduoja dienos be mėsos kepsnio, nes tai įprato valgyti dar vaikystėje gyvendamas su tėvais Argentinoje.
Emigrantai dažnai susipažįsta su emigrantais. Taip nutiko ir Eglei su Federico. Juodu susitiko tuo metu, kai gyveno ir dirbo Ispanijos uostamiestyje Alikantėje.
Lietuvė ir argentinietis, dar nepažinodami vienas kito, ilgą laiką svajojo gyventi Ispanijoje.
„Atvykti į Ispaniją suviliojo meilė šiai šaliai. Po pirmo apsilankymo, kai man buvo 19 metų, žinojau, kad čia grįšiu ilgam. Beje, ispanų kalbos pradėjau mokytis sulaukusi 14 metų. Kartais gyvenime nutinka mistiškų dalykų.
Tarsi būčiau jautusi, kad likimas mane nusiųs į Europos pietus ir gyvenimą susiesiu su ispanakalbiu“, – sakė Eglė, kadaise pamėgusi ispaniškas dainas ir panorusi suprasti jų žodžius.
Išmokusi ispanų kalbos paauglė, kai baigė mokyklą, tuoj pat nepakėlė sparnų į Ispaniją. Lietuvoje, Mykolo Romerio universitete, ji baigė socialinio darbo specialybę, bet taip ir neišmėgino savęs šioje srityje.
Ispanijoje, Miguelio Hernandezo universitete, lietuvė apgynė verslo vadybos magistro laipsnį. „Mažyliams paaugus ketinu vėl užsiimti nekilnojamojo turto agento darbu“, – apie savo karjerą užsiminė E.Poderytė-Esmoris.
Ibisa garsėja jaunimo kurortais, triukšmingu naktiniu gyvenimu.
„Mums be galo patinka čia gyventi ir gaila, kad sala labiausiai pagarsėjusi savo naktiniu gyvenimu ir visa, kas su juo susiję.
Ibisa tokia maža, bet tiek daug gali pasiūlyti: nuo diskotekų iki ramybės oazių. Čia nepaprasto grožio įlankos, paplūdimiai, barai, pasiplaukiojimai laiveliais ir prabangiais laivais, kas gali tai sau leisti.
Ir nepamirškime garsiojo Ibisos saulėlydžio, kurį geriausia stebėti iš baro „Cafe del Mar“ San Antonio mieste, kuriame mes ir gyvename“, – pasakojo saloje įsikūrusi lietuvė.
Kodėl jai vis tenka gyventi Ispanijos uostuose? Tai ne atsitiktinumas, o lemtingas sutapimas. Mat jos sutuoktinis Federico, su kuriuo ji susipažino Alikantėje, – laivo kapitonas, todėl jam tenka dirbti uostuose.
Be to, Federico nuo vaikystės svajojo tapti laivo kapitonu. Ši argentiniečio svajonė išsipildė emigracijoje. Šiltuoju sezonu Federico greitaeigiais laivais plukdo Ibisos turistus.
Prieš tai laivo kapitonas su šeima gyveno kitoje turistų pamėgtoje saloje – Maljorkoje. Į ją argentinietis ir lietuvė su pirmagime dukra atvyko iš Alikantės.
„Dar mums gyvenant Maljorkoje, mano vyras gavo darbą Ibisoje. Pirmiausia jis atkeliavo pabandyti laimės vienas, o paskui atsikraustėme ir mes su dukrele. Ibisoje jau prabėgo daugiau nei treji metai ir šiandien nė už ką nenorėčiau grįžti į didesnius miestus ir didesnį šurmulį – į Alikantę ar Maljorką“, – įsitikino lietuvė.
Šie persikraustymai jų nevargino, juolab kad šeima jaučiasi gerai visur.
„Gyvendama su Federico daug naujo sužinojau apie laivus, laivybą, net ir jūrą. Nors esame pasmerkti gyventi uostamiesčiuose, dėl to tikrai nesiskundžiame. O mano vyrui patinka ne tik Ispanija, bet ir Lietuva.
Lankydamasis mano tėvynėje jis įsimylėjo gamtovaizdžius, maistą, kultūrą.
Jis man ne kartą sakė, kad Lietuvą įtrauktų į savo mėgstamų šalių sąrašą“, – pasakojo E.Poderytė-Esmoris.
Gimus dvynukams keliones į Lietuvą tenka atidėti neribotam laikui – lietuvės ir argentiniečio šeimai keliauti lėktuvais su trimis vaikais tapo per sunku.
Kai daugelis emigravusių lietuvių per didžiąsias šventes grįžo pas artimuosius į Lietuvą, Eglė buvo nuliūdusi, kad negali apkabinti tėvų, abiejų seserų – Vaidos ir Vilniaus universiteto teisės studentės Miglės (23 m.).
„Tik kitas emigrantas gali suprasti, kiek džiaugsmo teikia bilietų į Lietuvą pirkimas, o ką jau kalbėti apie užplūstančius jausmus, kai išaušta kelionės diena, kai žinai, kad po kelių valandų galėsi apkabinti savuosius“, – jautriais išgyvenimais dalijosi Eglė.
Gerokai už seseris vyresnė Eglė dabar dažnai prisimena, kad joms atstojo ir seserį, ir antrąją mamą.
„Teko nemažai padėti tėvams jas auginant, ir man labai patiko“, – apie tai, kad ši patirtis praverčia dabar prižiūrint tris savo vaikus, užsiminė pašnekovė.
Nors Eglė jau vienuolika metų gyvena Ispanijoje, jos santykiai su Lietuvoje likusiais artimaisiais išliko labai tvirti.
„Mano santykiai su tėvais ir seserimis visada buvo labai artimi, bet nemeluosiu, norėčiau dažniau juos matyti, sėdėti prie vieno stalo ir šnekučiuotis bet kokia tema“, – patikino E.Poderytė-Esmoris.
Nėra lengva auginti vaikus svetur, kai artimieji – toli. Juk ir seneliai nedažnai gali pasidžiaugti anūkais.
„Visokių akimirkų pasitaiko – bendrauju skaipu su artimaisiais Lietuvoje, o mano glėbyje miega kūdikis. Pasirodo, ir taip galiu. Bet, žinoma, senelių pagalba ir apskritai jų vaidmuo anūkų gyvenime neįkainojamas. Turbūt tai yra vienas liūdniausių gyvenimo svetur momentų.
Juk, kaip ir visi kiti vaikai, vieną gražią dieną pakėliau sparnus ir palikau tėvų lizdą. Tiek skridau, kad net Ispaniją pasiekiau. Kadangi mus sieja tokie gražūs santykiai, man labai norėtųsi, kad mano pačios vaikai praleistų daugiau laiko su seneliais, tetomis, pusbroliais.
Todėl stengiamės kuo dažniau susitikti – esame dažni oro linijų klientai“, – pasakojo E.Poderytė-Esmoris.
Klausimas, ar lietuvė ketina kada nors grįžti visam laikui gyventi į Lietuvą, jos nesutrikdė.
„Šiandien mūsų planuose tai nenumatyta. Bet gyvenimas bėga, aplinkybės keičiasi, todėl visada reikia būti lanksčiam ir pasiruošusiam bet kokiems pokyčiams. Prisipažinsiu – kas kartą lėktuvui palietus Lietuvos žemę širdis suvirpa iš džiaugsmo, o po viešnagės ne viena ašara nurieda skruostu, kai tenka atsisveikinti su saviškiais.
Gyvenimo paradoksas, bet po tiek metų Ispanija tapo mano antraisiais namais, širdis pasidalijusi į dvi dalis.
Todėl jei po ilgo laiko grįžčiau į Lietuvą, neabejoju, vėl jausčiausi emigrantė“, – tikino E.Poderytė-Esmoris.
