Tačiau šių mažų žmogučių mama Edita Ancionytė – tvirta ir stipri. Ji džiaugiasi pagaliau galėdama pati auginti savo vaikučius ir tikisi, kad gyvenimas klostytis tik į gerą – be skaudžių patirčių ir skausmo, kurį teko patirti dar visai neseniai.
Patikėjusi meile liko visiškai viena
Iš Joniškio rajono kilusios jaunos mamos istorija labai dramatiška. Nors ji nebuvo maištaujanti paauglė, vis dėlto gailisi dėl padarytų klaidų ir tikina, kad dabar jų nebekartotų. „Kai man buvo 19-ika, pamilau gerokai vyresnį vaikiną, kuriam tada buvo 23-eji. Tai buvo mano pirmoji meilė, ir aš tikėjau, kad būsime laimingi. Labai greitai ėmiau lauktis Eimantuko“, – istoriją pradėjo Edita.
Bet sužinojus, kad po širdimi plaka vaikelio širdis, santykiai su mylimuoju tapo prastesni. „Nebuvome net susirašę, vestuvių neplanavome. Prašiau gyventi kartu su juo, norėjau kurti šeimą, tačiau jis nesiklausė mano prašymų ir norų. Anaiptol – pasinaudojo mano asmeniniais duomenimis ir paėmė labai daug paskolų. Dėl tokio poelgio turėjau kreiptis į teismą. Tada ir nutrūko mūsų santykiai. Jokių alimentų niekada nesu gavusi iš Eimučio tėvo“, – sakė dviejų vaikų mama.
Tačiau čia istorija nesibaigia. Po kurio laiko, kai Editai buvo 20 metų, ji pamilo savo bendraamžį. Tikėdamasi, kad santykiai bus gražūs, ji pastojo antrą kartą. „Vyras, kurį mylėjau, labai gražiai elgėsi su mano pirmuoju vaikeliu. Galvojau, kad mūsų meilė tikra, tačiau ji tebuvo vienpusė – jis į mane nekreipė dėmesio, net nusprendė pasikeisti savo telefono numerį ir ištrynė manąjį, kad nebendrautume.
Be to, mane baugino tai, kad jo šeimoje buvo nuolat girtaujama. Mačiau, kaip jis mušdavosi su savo tėvu, todėl nusprendžiau, kad man, mano sūneliui ir būsimam vaikeliui ten ne vieta. Bijojau, kad būnant tokioje aplinkoje visai galiu netekti savo vaikų, todėl išsikrausčiau pas seserį.
Kai pagimdžiau Viltę, jos tėveliui pranešiau apie ją, bet jis tepasakė, kad myli kitą moterį ir keturis jos vaikus. Bet tie santykiai irgi nesusiklostė – girdėjau, kad jis grįžo atgal pas savo tėvus. Prašiau jo pinigėlių Viltei, tačiau į mano norus jis niekada neatsižvelgė“, – pasakojo Edita.
Tėvai paslapčia atidavė vaiką į globos namus
Didelį skausmą merginai sukėlė ir jos tėvai. Ji pati teigia, kad niekada negalės atleisti jiems už tai, ką jie padarė jos pirmagimiui. „Kai išvažiavau gimdyti Viltės, vienerių Eimutis liko su seneliais. Jie nusprendė, kad jam bus geriau augti vaikų globos namuose, ir atidavė jį ten. Apie tai, kad jau kurį laiką sūnelis gyvena vaikų namuose, sužinojau tik pagimdžiusi Viltę, kai dėl jos ligos mums reikėjo važiuoti į Kauną.
Tada man mama telefonu paaiškino, kad tai padarė dėl mano gerovės – ji teigė, kad man reikia baigti mokslus, ieškotis darbo. Sakė, kad geriausias variantas būtų ir Viltę atiduoti ten pat. Man buvo šokas. Maniau, išprotėsiu. Net norėjau pasitraukti iš gyvenimo dėl tokio skausmo, tačiau dukrytė sustabdė. Žiūrėdama į jos akytes supratau, kad turiu gyventi dėl savo vaikų“, – sakė ji.
Ypač norą gyventi ir gelbėti savo vaikus sustiprino tai, kad mergytė gimė su įgimtu gomurio defektu – jis nėra suaugęs. Pasak mamos, kai dukrytei sueis aštuoneri, jai reikės daryti operaciją. Šį defektą, dėl kurio jai skirtas net neįgalumas, paveldėjo iš tėvo. Būtent po šios diagnozės, kuri buvo nustatyta Kaune, moteris su Vilte atvažiavo gyventi į Vilniuje esančius „Caritas“ motinos ir vaiko globos namus.
„Juos man rekomendavo socialinė darbuotoja, su kuria bendravau Kaune. Esu patenkinta, kad galiu čia gyventi. Nors vietos nėra daug, tačiau čia su savo vaikais esu visiškai saugi, žinau, kad man niekas negresia, turime stogą virš galvos ir esame ramūs“, – džiaugėsi moteris.
Dėl vaikų gerovės pasiruošusi viskam
Edita tikisi, kad jai pavyks susirasti darbą, o vėliau baigti ir mokslus. Ji tikina galinti dirbti bet kokį darbą – ir prie gyvulių, ir valytojos, kad tik pavyktų išlaikyti vaikučius ir niekas jų iš jos neatimtų. „Kai mąstau realiai, suprantu, kad mama, atidavusi Eimutį į vaikų globos namus, norėjo man gero, tačiau vaikučiai man yra didžiausias džiaugsmas ir aš nenoriu jų niekam atiduoti.
Aš niekada nepamiršiu akimirkos, kai nuvažiavau į vaikų namus pasiimti Eimučio. Beveik pusmetį buvo tvarkomi dokumentai ir leidimai, kad galėčiau jį iš ten pasiimti, todėl nieko nuostabaus, kad jis per tiek laiko mane pamiršo ir nepažino. Paėmiau jį ant rankų, apsikabinau ir pradėjau verkti“, – graudinosi moteris.
Šiuo metu E.Ancionytė stojasi ant kojų. Ji jau baigia tvarkyti dokumentus dėl alimentų, kuriuos privalės mokėti abiejų vaikų tėveliai. Taip pat Edita stengiasi taupyti pinigus, kad galėtų pradėti ieškotis savo būsto.
Ji žino, kad niekada neleis niekam atimti vaikų ir padarys viską, kad užtikrintų jų saugumą ir ramią vaikystę. Edita tikina, kad jos gyvenime galėtų atsirasti tik toks vyras, kuris besąlygiškai mylėtų ne tik ją, bet ir jos vaikučius. Ji pasiruošusi geriau gyventi visiškai viena, negu kentėti smurtą.
