Romų ansamblio „Sare Roma“ vadovas I.Kvikas – daugiavaikis tėvas ir dviejų anūkų senelis. Būdamas penkiolikos Ištvanas vedė garbingo romų barono dukterį, su kuria susilaukė trijų vaikų. Pora turi du suaugusius vaikus – Michailą ir Lizą (21 m.), o prieš tris mėnesius gimė duktė Sara.
Prieš ketverius metus ištekėjusi Liza – jau dviejų vaikų motina. Su romu sutuoktiniu Germanu ji augina sūnus – beveik trejų metų Džastiną ir aštuonių mėnesių Kristianą.
Michailas prieš dvejus metus vedė „Sare Roma“ šokėją Dianą. Pora tėvystę dar atidėlioja. „Laukiu, kada Michailo šeima padovanos anūkų“, – juokėsi Ištvanas.
I.Kviko šeima, jo tėvai ir vaikai su šeimomis gyvena vieni šalia kitų – vienoje gatvėje. Kvikų klanas susitelkęs vienoje Vilniaus rajono gyvenviečių.
Tvirtos šeimos tradicijos ir muzika – Ištvano gyvenimo varomoji jėga. Tačiau dabar jo svarbiausias tikslas – garbingai susikauti nacionalinėje dainų konkurso atrankoje ir, žinoma, ją laimėti: „Aš nieko nedarau šiaip sau.“
Kaip Lietuvoje gyvenantis romas ketina užkariauti Europą?
Ištvanas: Šios atrankos laukiau ilgai – aštuonerius metus. Muzikinėje karjeroje pasiekiau daug – dainuoju įvairiuose miuzikluose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Daug koncertuojame su „Sare Roma“, salės visada būna pilnos žiūrovų.
Nors kvietimų dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje sulaukdavau ir anksčiau, atsisakydavau, nes neturėjau tam tinkamos dainos. Juk tai – ne eilinis konkursėlis. Norėjau išlaukti savo momento. Dabar aplinkybės susiklostė palankiai – dainuosiu su seniai pažįstama lietuve Ellada, gyvenančia Diuseldorfe, Vokietijoje.
Su ja susipažinau prieš penkiolika metų – teko dainuoti uždarame vakare, prieš pasirodymą sėdėjome vienas į kitą nugara. Tačiau jutau nuo jos sklindančią energiją taip stipriai, lyg mane būtų krėtusi elektros srovė. (Juokiasi.)
Atsisukau pasižiūrėti į tą moterį, o po pasirodymo susipažinau. Ellada apgailestavo, kad daugiau neteks padainuoti vienoje scenoje, nes ruošėsi po savaitės su tėvais emigruoti į Vokietiją.
Diuseldorfe ji įkūrė savo džiazo mokyklą. Bendravome elektroniniu paštu, jai parašiau dainų. Keliskart buvau nuvykęs į Vokietiją jos aplankyti.
Neseniai manęs Ellada paklausė, ar ką nors girdėjau apie Berlyne gyvenantį gruzinų kilmės kompozitorių Brandoną Stone’ą? „O kaipgi! Aš jį gerai pažįstu“, – šie mano žodžiai pribloškė bičiulę.
Viename televizijos projekte buvo proga padainuoti B.Stone’o sukurtą eurovizinę dainą „Love is Blind“. Ją 2012-aisiais „Eurovizijoje“ Azerbaidžano sostinėje Baku atliko Donatas Montvydas.
Prodiuseris sumanė, kad tą dainą televizijos projekte atliktume trise – aš, Donatas ir Brandonas, tąkart lankęsis Vilniuje. Sakyčiau, kažkokia magija suveikė!
Po to Ellada manęs teiravosi, ar aš dar svajoju apie „Euroviziją“. Atsakiau teigiamai, tačiau pasiguodžiau, kad neturiu dainos. Ellada prasitarė, kad Brandonas – geras jos draugas.
Susisiekus su Brandonu paaiškėjo, kad jis kaip tik turi dainą duetui.
Ellada man persiuntė jo parašytą kūrinį „Please Don’t Cry“, važiuodamas automobiliu jo pasiklausiau. Išgirdęs pirmus akordus supratau, kad ta daina verta dėmesio.
– Kodėl jūs neleidžiate sūnaus į sceną, nors jis puikiai groja gitara?
Michailas: Jis saugo šeimą, nes dainininkų ir muzikantų gyvenimas viešai aptarinėjamas. Be to, muzikantai daug keliauja, o tėvas nori, kad aš būčiau arčiau šeimos verslo, nes Salininkuose, Rudaminoje (Vilniaus r.) turime keletą kavinių ir picerijų.
Ištvanas: Niekada nenorėjau, kad mano vaikai būtų muzikantai. Tėvas ir senelis buvo muzikantai, aš toks tapau. Vaikai tegul renkasi kitą kelią.
Michailas: Bet aš negaliu būti kuo nors kitu. Noriu dainuoti, groti.
Ištvanas: Nors vadovauju ansambliui, sūnui groti ten neleidžiu. Jam sakau: „Jei tu ko nors nori, turi pats stengtis.“ Tuomet Michailas nusileido: „Jeigu ne muzika, tai šeimos verslas.“ Jis kavinėse turi ką veikti – paprašiau prižiūrėti tvarką, kol pats būnu išvykęs.
Bet slapta Michailas namuose dažnai į rankas paima gitarą – net mano pažįstami gitaristai patikino, kad jis talentingas.
– Kas išmokė groti gitara?
Michailas: Nelankiau vaikystėje muzikos mokyklos. Kai man buvo keturiolika metų, tėvas nusipirko gitarą. Ji apie metus gulėjo namuose, niekas jos nelietė. Bet kai tėvas įsigijo nešiojamąjį kompiuterį, susiradome gitaros pamokų programą.
Sykį pas mus atvykęs tėvo draugas smuikininkas iš Latvijos parodė man keletą gitaros akordų. Nuo to karto aš taip užsidegiau groti gitara, kad dabar ją kasdien brązginu dvi tris valandas. Nuo jos garsų atsigauna mano siela. Negaliu gyventi be muzikos.
Ištvanas: Pakartosiu, kad visada norėjau patraukti savo šeimą nuo didžiosios scenos. Scena – per didelis altorius, ant jo turi paaukoti ir savo asmeninį gyvenimą. Noriu, kad žmona, vaikai turėtų ramybę.
Matau, kad ne viskas – mano rankose, nes vaikai labai nori į sceną. Dukra puikiai šoka. Kai koncertuodavo „Sare Roma“, Liza penkerius metus stovėjo užkulisiuose. Sakydavau – jeigu nori, važiuok į koncertus.
Bet sykį viena šokėja susirgo ir visi ansamblio nariai pradėjo klausinėti, kodėl neleidžiu dukrai šokti. Ji tąkart išėjo į sceną ir atliko programą – Liza mokėjo visus judesius ir žingsnius, todėl tik laukė momento, kada galės pasirodyti.
Jai buvo trylika metų, kai tapo „Sare Roma“ šokėja. Kai susilaukė vaikų, nebešoka. Tačiau ji ne tik augina vaikus, bet ir studijuoja psichologiją.
– Kaip jums sekasi dirbti šeimos verslo vadybininku?
Michailas: Šį darbą pradėjau dirbti būdamas keturiolikos – turėjau dešimt automobilių ir dešimt darbuotojų. Man reikėjo parengti užsakymus.
Ištvanas: Juk romai iš prigimties verslininkai, jie moka pirkti, parduoti. Ketinu plėsti maitinimo verslą – norėčiau atidaryti autentiškų romų patiekalų restoraną. Lietuvoje tokio dar nebuvo.
Tai būtų viena romų integracijos į visuomenę projekto dalių. Tuo susidomėjo ir sostinės valdžia, apsidžiaugė, kad įdarbintume romus. Restorane būtų ne tiktai patiekalų, bet ir skambėtų autentiška muzika.
– Ar jūs pažįstate romų kulinarų?
Ištvanas: Yra labai gerų kulinarų. O romų virtuvė – sveika ir gausi patiekalų. Juk romai – klajoklių tauta, todėl jų valgių receptuose galima rasti įvairių šalių produktų. Romai netgi cepelinus gamina, bet jų skonis skiriasi nuo lietuviškų.
Romų virtuvėje yra nemažai vištienos patiekalų, padažų. Labai skani jų naminė duona.
– Kur nusidriekia jūsų giminės šaknys?
Ištvanas: Seneliai, tėvai kilę iš Lietuvos, čia gimiau ir aš, mano vaikai. Juk ansamblis „Sare Roma“ gyvuoja šešiasdešimt metų, jam nuo pat pradžių vadovavo mano senelis.
„Sare Roma“ išvertus iš romų kalbos reikštų „visi kartu“. Šiame ansamblyje prabėgo daugelio mano giminaičių gyvenimas.
– Turbūt esate dėkingas protėviams, kad likimas susidėliojo taip, jog niekada negyvenote Vilniaus tabore?
Ištvanas: Taboras – pats blogiausias socialinis pavyzdys, jis formuoja nekokį požiūrį į visus Lietuvoje gyvenančius romus.
Liūdna, kad taip yra. Bendruomenė bando ieškoti būdų, kaip romus iškeldinti iš taboro, surasti jiems normalią gyvenamąją vietą. Tačiau romams sunku pritapti mūsų visuomenėje – juk daugelis neturi darbo, nemoka parašyti net savo vardo.
– Jūsų požiūris į vaikų lavinimą kitoks – dukra ir sūnus baigė mokyklą, žinių sėmėsi universitetuose.
Ištvanas: Juk dabar XXI amžius – jaunimas turi judėti į priekį, o ne gyventi kaip pirmykščiai žmonės. Kaip pragyvensi, jeigu nemokėsi užsienio kalbų? Liza savo šeimoje dažniausiai kalba angliškai, nors vyras – romas.
Aš irgi susikalbu angliškai, bet norėčiau tą kalbą mokėti geriau. Anūkas su manimi kalbasi tik angliškai, nežinau, kodėl dukra nori, kad taip būtų.
Juk mano žmona angliškai nemoka, negali su juo susišnekėti. Stengiamės su anūku kalbėtis romų kalba, bet dar sunkoka.
Aš nuo mažens moku romų kalbą, dabar dalyvauju ta kalba rengiamose konferencijose.
Kalbu lietuviškai, rusiškai ir šiek tiek lenkiškai.
– Kokių romų tradicijų laikotės šeimoje?
Ištvanas: Mūsų šeima – stačiatikiai, švenčiame jų šventes.
Bet romams svarbiausia – gerbti tėvus ir vyresnius žmones. Niekur nepamatysite, kad vaikai išsikeltų gyventi toli nuo tėvų. Vaikai turi jais pasirūpinti.
Romų šeimose labai retos skyrybos. Bendruomenė to nepalaiko. Nors vedžiau labai jaunas, net nekyla minčių apie kokias nors skyrybas. Tėvai pasirūpino išrinkti gerą žmoną. Taip tradicijos susiliejo su gyvenimo būdu.
Michailas: Romai laikosi nerašyto įstatymo, kad negali prieštarauti savo tėvų valiai.
Ištvanas: Tėvai turi pasirūpinti, kad vaikai sukurtų šeimą. Michailui žmoną nužiūrėjau savo ansamblyje, domėjausi, kokia jos šeima, kuo užsiima, kaip gyvena, nes romų paštas – greitas ir objektyvus. (Juokiasi.)
Apie tai pakalbėjau su sūnumi. Jam būsimoji žmona patiko – ji graži, tvarkinga. Juodu puikiai sulipo į porą.
– Jaučiatės laimingas su Diana?
Michailas: Uhu. (Šypsosi.)
