Auklėjo buvusius sugėrovus
Pasvalio rajone, Ližų kaime, tėvų sodyboje su broliu šiuo metu gyvenančio 39 metų Bronislovo Rožėno gyvenimo istorija mažai kam žinoma.
Mažo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, barzdotą vyrą pasvaliečiai vadina tiesiog Broniuku.
Anksčiau B.Rožėnas buvo kaip amžinas valkata – trynėsi „Maximos“ parduotuvėje. Bet po lemtingo gaisro jis staiga praregėjo. Išvydo, kad gyvenimas ne į tą pusę nusukęs.
Už taikų girtuoklėlį ne vienas pasvalietis po šiurpaus gaisro ir amžinatilsį maldą sukalbėjo. Iš lūpų į lūpas vilnijo gandas, kad Broniukas neatlaikė nudegimų skausmo ir pasimirė kančiose.
Tačiau vyras po ilgo gydymosi į gimtąjį kraštą grįžo visai pasikeitęs ir ne vienam velnio lašus mėgstančiam buvusiam sugėrovui moralą apie alkoholio žalą jau atskaitė.
Jaunimą linksmindavo už alaus butelį
Iki nelaimės B.Rožėnas ištisas dienas leisdavo prekybos centre „Maxima“. Nors išgerti mėgęs vyras slampinėdavo po parduotuvės aikštelę, tačiau niekada neužkabinėdavo praeivių bei įkyriai nemaldaudavo pinigų alui ar cigaretėms.
Patikliu žemaūgiu vyru dažnai naudodavosi vietos jaunimas. Broniukas pramogų ieškantiems jaunuoliams sutikdavo sudainuoti dainą, pašokti ar padeklamuoti eilėraštį. Už tai jis gaudavo alaus butelį ar cigaretę. Jaunimas vaizdo įrašus su girtuoklėlio pasirodymais dažnai platindavo socialiniuose tinkluose.
Ištisus metus gėrusį vyrą puikiai pažįsta ir greitosios medicinos pagalbos bei Pasvalio ligoninės Priėmimo skyriaus medikai. Greitosios pagalbos ekipažo darbuotojai jau juokaudavo, kad į jų darbo užduotį įeina bent du kartus per savaitę iš parduotuvės aikštelės į ligoninę nugabenti priepuolio ištiktą Broniuką.
Baisus košmaras paveikė atmintį
Vyro gyvenimą pakeitusi nelaimė įvyko prieš keturis mėnesius, rugsėjo pabaigoje, per Pasvalio miesto šventę.
Išgėręs B.Rožėnas, kad nebūtų šalta, nusnausti pro langą įsiropštė į negyvenamą namą. Tačiau naktį pastate kilęs gaisras jį griebė visais liepsnos liežuviais.
Pajutęs baisų skausmą, Broniukas iššoko pro langą. Neužgesinęs degančių drabužių jis lyg gyvas fakelas tiesiai per pėsčiųjų tiltą nubėgo į ligoninės Priėmimo skyrių.
Medikai gelbėjo kaip galėjo. Ligonis buvo skubiai perduotas į Panevėžio, vėliau – Kauno klinikų gydytojų rankas.
„Tos baisios nakties įvykių aš gerai neatsimenu. Atsipeikėjau tik greitosios pagalbos mašinoje. Kol suvokiau realybę, maniau, kad sapnuoju dūmuose skendintį kambarį bei liepsnojančius drabužius. Nepamenu ir kaip atsiradau ligoninėje“, – pasakojo padegėlis.
Vyras neslėpė, kad jis dažnai įsiropšdavo į tuščią namą pamiegoti ar išgerti. Po nelaimės Pasvalyje sklandė kalbos, kad namą su jame miegančiu įsibrovėliu niekdariai tyčia padegė. Jie esą žinojo, kad pastate yra žmogus.
Tokias kalbas Pasvalio policijos komisariato viršininkas Dalius Prakuraitis paneigė. Pasak policijos vadovo, pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl netyčinio svetimo turto sunaikinimo. Gali būti, kad nelaimėlis rūkydamas pats supleškino namą.
Krovė dėžes alkoholio
Kai šaltą žiemos popietę aplankiau prie pat Lėvens upės gyvenantį B.Rožėną, vyras namuose kūreno krosnį ir ruošėsi kepti miltinius blynus. Tuo metu jo brolis su kitais žvejais ant upės ledo mėgavosi poledine žūkle.
„Man nepatinka šaltis, todėl žiemą niekuomet neinu žvejoti. Vasarą, kai gražus oras, kartais paimu meškerę į rankas. Geriau, kol brolis žvejoja, pataisysiu jam pietus ir pakūrensiu krosnį“, – svetingai priėmė nuo nelaimės alkoholio visiškai nebegeriantis sodybos šeimininkas.
Vyras noriai sutiko papasakoti apie nenusisekusį savo gyvenimą, subyrėjusią santuoką.
Dar būdamas visai mažas, su tėvais ir trimis broliais iš Panevėžio atsikraustė gyventi į vaizdingoje vietoje esantį Ližų kaimą. Kadangi jam sunkiai sekėsi mokslai, tai mokėsi tuometėje Pasvalio internatinėje mokykloje. Baigęs devynias klases amato mokytis niekur nebevažiavo, tad įsidarbino šalia mokymo įstaigos buvusioje parduotuvėje.
„Dar besimokydamas dažnai nubėgdavau į parduotuvę, todėl mane ne tik darbuotojai, bet ir savininkai gerai pažinojo. Dirbau kroviku. Kadangi dažniausiai kraudavau alkoholio dėžes, todėl kartą susigundžiau paragauti to taip pirkėjų mėgstamo gėrimo. Čia ir buvo mano nuopuolio pradžia“, – atviravo pašnekovas.
Sūnaus nematė nuo kūdikystės
Pasikeitus parduotuvės savininkams, B.Rožėnui teko bedarbio dalia. Nuo to laiko jis daugiau jokių pajamų nebegaudavo.
Kiekvieną dieną gerdamas vyras nesugebėjo susitvarkyti net dokumentų socialinei pašalpai gauti.
„Rinkdavau butelius, žmonės prie parduotuvės mane alkoholiu pavaišindavo. Jei nepramiegodavau pietų, tai nueidavau į „Carito“ valgyklą pavalgyti. Kai geri, tai ir to maisto nereikia. Vos pamiegojęs eidavau į „Maximą“, ten šilta ir gera. Mėgstu bendrauti, todėl ir pašnekovų visada susirasdavau“, – pragertas dienas prisiminė Broniukas.
Vyras prisipažino, kad jo gyvenime buvo ir labai gražių dienų, tik jos truko labai neilgai. Jis pasakojo, kad prieš keliolika metų su draugais viešėjo kaime. Ten susipažino su vieniša mama Jurgita. Stipriai įsimylėjęs B.Rožėnas savo svajonių moteriai pasipiršo.
Pora susilaukė sūnaus.
Tik šeimos idilė truko trumpai. Kai berniukui buvo vos 3 mėnesiai, Broniuko sutuoktinė pasiėmė sūnų ir išėjo iš namų. Nuo to laiko tėvas savo atžalos daugiau ir nematė.
B.Rožėnas prisipažino, kad apie sūnų dažnai pagalvoja, ne kartą bandė jam skambinti, tačiau vaikas su tėvu bendrauti nenorėjo. Paliktas vyras yra girdėjęs, kad jo buvusi žmona nuo skirtingų vyrų yra susilaukusi net 6 vaikų.
Alimentų tėvas iki šiol sūnui dar nėra mokėjęs.
Prekybos centras nebetraukia
Po nelaimės nė lašo į burną alkoholio nebeimantis ir cigarečių atsisakęs B.Rožėnas džiaugiasi, kad socialinė darbuotoja Laima jam padeda atsistoti ant kojų.
Moteris jau pasirūpino, kad vyras gautų socialinę pašalpą, padeda rinkti reikiamus dokumentus neįgalumo pensijai gauti, ligoniui nupirko reikalingų vaistų.
Gaisro metu nelaimėliui apdegė kairė kūno pusė. Nors nudegimo šašai jau nukrito, tačiau rankos pirštų lankstyti jis dar negali. Buvusių žaizdų vietoje ant galvos nebeauga plaukai.
B.Rožėnas kone tris mėnesius praleido Kauno klinikose. Po gydymo kauniečiai medikai jį išsiuntė į reabilitacijos ligoninę Birštone.
„Savo jau atgėriau, todėl daugiau – nė lašo. Kai prieš Kalėdas grįžau namo, kartą dar buvau nuėjęs į prekybos centrą „Maxima“, ten pasėdėjau, pasidairiau. Ne vienas pažįstamas siūlėsi nupirkti alaus butelį, bet atsisakiau jį priimti. Besėdėdamas supratau, kad man čia nebe vieta ir pėsčiomis parėjau į namus. Kai pradėsiu gauti pinigų, susiremontuosiu namą, nusipirksiu skanesnio maisto ir pabandysiu susigrąžinti sūnų“, – viltingai kalbėjo Ližų kaimo gyventojas.
