Panevėžiečių Sabonių meilė – pažymėta skaičiumi 13

Darbe griežtas ir reiklus Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato viršininkas 47 metų V.Sabonis per Šv. Valentino dieną virsta romantišku įsimylėjėliu – pas savo gyvenimo moterį Violetą jis skuba su puokšte gėlių.

V.Sabonienė yra Muzikinio teatro orkestro smuikininkė ir Biržų V.Jakubėno muzikos mokyklos mokytoja. Šv. Valentino dieną ji savo bendraamžiui sutuoktiniui taip pat parodo dėmesį – pavaišina saldumynais.

„Mūsų jaunystės laikais Valentino dienos nebuvo, bet kad ir kokia šventė būtų, moteriai gėlių niekad nebus per daug“, – gautais žiedais visada džiaugiasi V.Sabonienė.

Smuikininkei nėra negražių gėlių, patinka visų spalvų ir rūšių. Pavasarėjant jos akį labiausiai traukia geltonos tulpės.

Vienu metu prie šeimos namų V.Sabonienė gausiai augino kardelius ir jurginus. Vyras net papriekaištaudavo, kad geriau būtų lysvė daržovių ar prieskonių.

„Valentino dieną gal daugiau žmona mini, nors aš irgi stengiuosi, tik ne visad turim laiko ir galimybių, kartais užtenka širdelę padovanoti ar bučinį. Būna, kad išvakarėse pats daugiau gėlių gaunu, nes mano gimtadienis vasario 11-ą“, – šypsosi komisaras.

V.Sabonis prisimena, kad romantišku reikėjo pabūti ir prašant mylimosios rankos, teko priklaupti ant kelio ir ištarti klasikinę frazę: „Ar tekėsi už manęs?“

Šie metai Saboniams yra ypatingi, kitą mėnesį jiedu vyks į povestuvinę kelionę.

Kelionė gerokai pavėluota, ji turėjo įvykti prieš 25 metus, kai pora sumainė aukso žiedus.

„Tada nebuvo laiko, pinigų ir galimybių. Ką gi galėjo savo išrinktajai pasiūlyti studentas? Tik gražios ateities pažadą“, – juokėsi komisaras.

Saboniams gražios ateities vizija išsipildė, tačiau ne visai taip, kaip tikėtasi tuoktuvių dieną. Maudamas mylimajai žiedelį V.Sabonis svajojo apie visai kitokią karjerą, nė neįtarė, kad kada nors užsivilks pareigūno uniformą.

Saboniai tuokėsi balandžio 13 dieną Kupiškyje. Vidas dar mokėsi Kaune, buvo ketvirto kurso studentas, o Violeta jau dirbo muzikos mokytoja Kupiškyje. Abiem buvo po 23 metus.

Juodu supažindino Violetos brolis, jis buvo V.Sabonio kurso draugas. Kartą atsivežė bendrakursį į Pasvalį, į savo gimtadienį, ir teko įrašyti į giminę.

„Buvo gražus, labai sportiškas ir neturėjo žalingų įpročių“, – V.Sabonienė paaiškina, kodėl būsimas vyras krito į akį.

Violeta ir Vidas draugavo pus-antrų metų. Mobiliųjų nebuvo, tad ryšį palaikė laiškais ir retais pasimatymais tai Kaune, tai Kupiškyje.

Kai nusprendė tuoktis, pareiškimus atnešusios porelės Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos klausė, ar tiks 13 diena, nes kitų laisvų datų nebuvo, o „velnio tuzinu“ vadinamo skaičiaus kiti jaunavedžiai baidėsi.

„Pasakiau, koks gi skirtumas, tai tik data, prietarų neturime. O pasirodė, kad mums tas skaičius net laimingas, mūsų jaunėlė dukra gimė kovo 13 dieną“, – pasakojo V.Sabonis.

Vestuvių puotą surengė Pasvalyje gyvenantys Violetos tėvai. Mergina turėjo tik brolį, tad mama būtinai norėjo vienintelę dukrą ištekinti su giminių ir draugų palyda. Tačiau po puotos jaunavedžiai grįžo prie įprastų darbų, nevyko medaus kopinėti.

Tik sulaukę bendro gyvenimo jubiliejaus Saboniai nutarė susiorganizuoti ir povestuvinę kelionę. Abu sutuoktiniai nusprendė, kad vietoj sidabrinių vestuvių baliaus geriau pakeliaus.

„Vaikai užauginti, gyvenimas surikiuotas, tad pats laikas leistis į povestuvinę kelionę. Tik dar svarstome, į kokią šalį patraukti“, – juokiasi komisaras.

Jiedu mėgsta keliauti, jau yra aplankę nemažai kraštų, savo automobiliu apvažiavo Skandinaviją, žvalgėsi Europoje.

Saboniai užaugino dvi dukras. Jaunėlė Kamilė yra M.Romerio universiteto komunikacijų specialybės antrakursė, o vyresnioji Akvilė, tame pačiame universitete baigusi teisės studijas, jau turi šeimą, dirba Anykščių policijos komisariato viešosios tvarkos pareigūne.

Kol mokėsi vidurinėje Alytaus rajone, V.Sabonis nė minčių neturėjo tapti policijos pareigūnu, visos ateities svajos siejosi su sportu. V.Sabonis buvo aktyvus lengvaatletis, perspektyvus sprinteris.

Jau nuo mokyklos laikų jį nuolat lydėjo klausimas, ar nesąs tada dar tik kilusios krepšinio žvaigždės Arvydo Sabonio giminė.

„Jei sakydavau ne, ne giminė, prikišdavo, kad įsivaizdinu. Jei palinksiu, kad giminė, sako, na, baik tu čia! Taip ir anaip negerai, tada ėmiau išsisukinėti, kad gal ir tolimi giminės, bet nesigiminiuojam. Kai tik paklausdavo, sakydavau: aš per pusę su Saboniu – Ar-Vidas“, – pasakoja komisaras ir priduria, kad tą patį klausimą girdi iki šiol.

Teisybės šiuo klausimu ir nežinąs. Girdėjęs, kad krepšinio legendos giminė kilusi nuo tų pačių kraštų.

„Tėvai apie tai niekad nekalbėjo, niekas iš artimųjų nesistengė aiškintis giminystės ryšių“, – sakė pašnekovas.

Mokykliniais metais kartais pagalvodavo apie karinę uniformą, nes patiko kariška drausmė ir tvarka, bet gavęs į rankas atestatą V.Sabonis kariškų studijų nesirinko, įstojo į Kauno kūno kultūros institutą, jame išmoko dviejų specialybių.

Iš pradžių V.Sabonis pasirinko kūno kultūros dėstytojo specialybę.

Baigdamas institutą patyrė kojos traumą ir kelis mėnesius nebegalėjo intensyviai sportuoti. Tada suprato, kad su aktyviu sportu baigta. Dėl to pradėjo studijuoti kineziterapiją. Kūno kultūros institute tai buvo nauja specialybė, iki tol gydomosios mankštos specialistus ruošė tik Tartu universitetas Taline.

Medicininę praktiką vyras atliko sanatorijose ir Kauno klinikose. Ten kaip tik buvo gydomas omonininkų sušaudytas, bet iš mirties nagų išsivadavęs pasienietis Tomas Šernas.

Studentui teko prisidėti prie T.Šerno reabilitacijos.

Pasiteiravus, ar kolegos, kad ir juokais, neprašo pademonstruoti masažuotojo sugebėjimų, komisaras prisipažįsta, kad šie tikriausiai net nežino apie jo pirmąją specia-lybę, mat į Panevėžį atvyko jau uniformuotas.

Gavęs diplomą vyras tikėjosi gauti kineziterapeuto vietą Kupiškio ligoninėje. Bet tokios srities specialistų seniau beveik nebuvo ir mažai kur buvo gydoma mankštomis, Kupiškio ligoninė net ir sporto salės neturėjo.

V.Sabonis įsidarbino kūno kultūros dėstytoju Kupiškio žemės ūkio mokykloje.

Kartą susirinkę kolegos bėdojosi dėl sunkaus pedagogo darbo ir mažų atlyginimų. Kažkas tarstelėjo, kad policijoje, Migracijos tarnyboje, yra laisva vieta. Buvo kaip tik tas laikas, kai prasidėjo leidimų išdavimas užsieniečiams gyventi Lietuvoje. Kolegos vienas per kitą ėmė šnekėti, kad reikėtų ten pasidairyti, o V.Sabonis tarė taip ir padarysiąs.

„Kone susilažinome, kad nueisiu. Niekas netikėjo, o aš ėmiau ir nuėjau“, – prisiminė pašnekovas.

Tada jau viskas sukosi sparčiai. Po pusantrų metų V.Sabonis tapo Migracijos tarnybos viršininku.

„Bedirbdamas supratau, kad išsilavinimo nepakanka, įstojau neakivaizdžiai studijuoti į Lietuvos teisės universitetą, baigiau bakalauro, o vėliau ir magistro studijas“, – kalbėjo jis.

Prieš 17 metų V.Sabonis buvo paskirtas Panevėžio komisariato štabo viršininku, po poros metų tapo komisariato Valdymo organizavimo skyriaus komisaru, vėliau to skyriaus viršininku.

Prieš 7 metus V.Sabonis jau dirbo miesto policijos komisariato viršininku, o pernai sujungus miesto ir rajono pareigūnų pajėgas ėmė vadovauti naujajam Panevėžio miesto ir rajono komisariatui.

Kiek kartų buvo skatintas ir apdovanotas, pareigūnas jau ir nebesuskaičiuoja. Ir su sportu neatsisveikino. Dabar jis žaidžia pareigūnų krepšinio komandoje „Sakalas“. V.Sabonio kabinetą puošia sportinių pergalių medaliai ir statulėlės.

Komisariato vadui pavaldūs 145 pareigūnai. Jų akiratyje – mieste ir rajone vykstantys įvairūs nusikaltimai. Viršų ima vagystės, jos sudaro beveik pusę visų nusikaltimų. Pernai jų būta 999-ios.

Pasibaigus darbo valandoms V.Sabonis uždaro kabineto duris, bet galvos „išjungti“ negali, visą parą jam plaukia informacija, pavaldiniai skambina ir siunčia žinutes net naktį.

„Tam tikrais atvejais turi priimti sprendimus, kurių negali priimti žemesnės grandies vadovai“, – darbo ypatumus aiškina jis.

Gal ir namie drausmė kaip policijoje? Gal žmona neturi žodžio ir dukros ant pirštų galų vaikščioja?

„Nėra namų be dūmų, bet pareigūno teise namie nesinaudoju, problemas sprendžiame kartu. Ir mano žodis ne visada paskutinis. Jei ginčo sritis ta, kur žmona daugiau nusimano, jos žodis lemia“, – tikina komisaras.

Ir dukroms tėtis ne viršininkas, tik patarėjas.

„Kai suvažiuoja dukros, žentas ir anūkė, vyras visad ruošia pietus, kepsniai ir šašlykai – jo reikalas“, – V.Sabonienė atskleidžia sutuoktinio kulinarinius gebėjimus.

Tėčio patariamasis balsas nulėmė, kai vyresnėlė rinkosi studijas.

„Abi dukros pagal mamos užgaidą baigė muzikos mokyklą, viena smuiką, kita chorinį dirigavimą, bet muzikantėmis netapo. Turi klausą, balsą, nuomonę apie koncertus, tad bendram išsilavinimui – didelis pliusas. Akvilei rekomendavau studijuoti teisę. Jai patiko, nesigaili“, – sako V.Sabonis.

Vadovaujantis pareigūnas ir muzikė – labai skirtingos profesijos ir, tikriausiai, asmenybės. Ar nekyla nesusikalbėjimų?

„Kamilė buvo pirmoje klasėje, važiuoja iš mokyklos autobusu, bendraklasis klausia: „Kur tavo tėvai dirba?“ Ji atsako, kad tėtis policininkas, o mama smuiku groja. Pagalvojo vaikas ir atsiduso: na ir šeimynėlė“, – komisaras atpasakoja seną, bet atmintin įstrigusį momentą.

„Dėl skirtingų profesijų ir man sudėtinga, ir jam nelengva. Vyras nori karštų pietų, o aš lakstau po koncertus. Jau 15 metų, kai važinėju į Biržus, vėlai grįžtu“, – sako V.Sabonienė.

Dėl savo žmogaus darbo moteris seniai išmoko nebestresuoti.

„Realybė tokia, kad kitaip nebus: gers, vogs ir mušis, o kažkam teks juos gaudyti ir tramdyti. Neužsiprogramuoji, kad reikia blogo laukti, ir gyvenimas eina sava vaga“, – svarsto pašnekovė.

V.Sabonis su muzika „nedraugauja“: negroja ir nedainuoja, bet lanko visus koncertus, kuriuose groja sutuoktinė. Praėjusį sekmadienį jis ėjo į miuziklą „Mano puikioji ledi“.

Užtat profesines dienas Saboniai švenčia beveik tuo pačiu metu ir net du kartus. Spalio 1-oji yra Muziko diena, spalio 2-oji – Policijos (Angelų sargų) diena, o spalio 5 – Mokytojo diena. Tą dieną pareigūnas prisimena, kad ir jis kadaise buvo mokytojas.