Jiedu susitiko po 40 išsiskyrimo metų ir gyvenimo saulėlydyje ryžosi vienas kitam išpažinti anuomet gimusius jausmus bei galiausiai sueiti į porą.
Gėlių puokštės kėlė net pavydą
Jau dešimt metų, kai į Geležių kaimo gatveles kasdien pasivaikščioti išeina senyva pora. Kartais jiedu linksmai šnekučiuojasi, kartais tylėdami šypsosi, bet per visą pasivaikščiojimą nepaleidžia vienas kito rankos.
Tai buvusi vietos mokyklos pedagogė 77 metų Aldona Gedzevičienė ir 78-erių jos gyvenimo palydovas Jonas Zapustas, pas mylimąją į kaimą atsikraustęs iš Panevėžio.
Geležiečiai tikina, kad taip gražiai sutariančių ir vienas kitu besidžiaugiančių garbaus amžiaus porų jų kaime daugiau nėra, kaip nėra ir tokių, kurie išsiruošia laukan vien tam, kad pramankštintų kojas.
Kaimo moterys sako, kad anksčiau, kai Aldona ir Jonas tik buvo pradėję draugauti, tai aplinkiniams net kėlė pavydą.
„Būdavo, kultūros centre koncertas, Aldona sėdi salėje, o Jonas iš Panevėžio atvažiuoja autobusu, įeina salėn su glėbiu gėlių – taip ir nuvilnija moteriški atodūsiai. Nė vienai kitai nei savas, nei svetimas puokščių nenešė. Jeigu renginio nėr, tai anas, žiūrėk, su puokšte mokytojos namų link traukia. Apie dvejus metus jis jai gėles vežė“, – dar ir dabar kiek pavydžiai porina geležietės.
Moterys prisipažįsta, kad gražiai draugaujantiems žmonėms ne kartą yra priminusios, jog sena meilė nerūdija.
Dar juda, kruta ir studijuoja
Išskirtinę Geležių porą pirmą kartą sutinku vasarą Linų muziejuje. Pensininkai pasakoja, kad stengiasi nesėdėti namie, nuolat vyksta į ekskursijas, lanko parodas, koncertus, dažnokai perka bilietus į teatrą, bent kartą per metus išsiruošia prie jūros ir į Druskininkus. Namie taip pat turi gausybę veiklos, lanko vietos folkloro kolektyvą, dainuoja, šoka ir vaidina. Dar yra trečiojo amžiaus universiteto studentai, važinėja į Tiltagaliuose vykstančias paskaitas.
J.Zapustas ir A.Gedzevičienė nuolatiniai rajone kelintus metus organizuojamo žaidimo „Proto mūšis“ dalyviai ir dažni laimėtojai.
„Jonas daugiausia išmano istoriją, valstybės valdymą, aš kitus dalykus. Būnam vyriausi žaidėjai, visi kiti – buvę mokiniai. Pirmieji mano auklėtiniai dabar jau seneliai“, – šypsosi moteris.
Jei atsisės, teks nukelti
Su energingąja pora dar kartą pasimatau Geležiuose, jų namuose.
Pensininkai rodo sportui skirtą dviratį treniruoklį. Kai prastas oras, užuot sukę ratus aplink kaimą, jiedu pakaitom mina dviratį.
„Mūsų jaunoji karta sako, kad geriau pailsėtume, pasėdėtume šiltai ant krosnies, o mes atsikertam: jei ant pečiaus atsisėsim, tai jums teks ir nukelt“, – aiškina jiedu, kad stengiasi kuo daugiau judėti.
Čia pat prisipažįsta, jog ligos ir jų neaplenkiančios.
„Pas daktarus važiuojam, vaistus perkam, kartu ir kokią parodą aplankom ar į spektaklį nueiname. Visa kam aprėpti per mažai laiko, tad nėra kada dejuoti“, – draugei antrina vyras.
Paklausti, iš kur toks aktyvumas, abu šypsosi. Gal kad yra tarpusavio sutarimas? Kad gera būti su žmogumi, prie kurio nereikia taikytis, nes visi norai, pomėgiai ir taip sutampa.
Aldoną ir Joną likimas suvedė jau nebejaunus.
„Mes vienas kito būtume neturėję, jei būtume nepasižinoję iš jaunystės. Susitikome po 40 metų“, – atvirai sako jie.
Ta kaimiečių prikišama „nerūdijanti meilė“ gryna teisybė.
A.Gedzevičienė ir J.Zapustas vienas kitą buvo įsižiūrėję jaunystėje, tačiau anuomet neturėjo drąsos išpažinti savo jausmų. Abiejų gyvenimas pasuko skirtingais keliais, abu sėkmingai sukūrė šeimas, augino vaikus, dirbo savus darbus ir buvusių simpatijų stengėsi neprisiminti.
Sutarė, kad turto nereikės dalytis
Prieš 12 metų A.Gedzevičienė ir J.Zapustas atsitiktinai susitiko vaistinėje. Daugelį metų nesimatę žmonės iš pradžių tik pasilabino, persimetė tradicine „Kaip sekasi?“ fraze.
Žodis po žodžio, ir paaiškėjo, kad A.Gedzevičienė dvejus metus našlauja, o J.Zapustas žmoną palaidojo prieš metus.
Ilgėliau užtrukęs pokalbis baigėsi susitarimu dar kartą susitikti.
Netrukus J.Zapustas jaunystės laikų draugę ėmė lankyti Geležiuose, o galiausiai, abiejų sutarimu, persikraustė į kaimą.
„Pamaniau, kad reikalinga visokeriopa pagalba“, – džentelmeniškai paaiškina vyras.
Daugiabutyje, kuriame J.Zapustas gyveno, buvo per 20 našlių. Kai tik jos sužinojo, kad vienintelis laisvas jų namo našlys susirado draugę kaime, be galo pasipiktino. Susitikę net į akis klausė, ar negalėjęs iš jų, miestiečių, kurios nors išsirinkti.
J.Zapustas pajuokavo, kad tada, kai jis žiguliuku važinėjęs, šios branginosi ir į seną mašiną nesėdo. Tad radęs kuklesnę moterį.
Jųdviejų vaikai tokiems pasikeitimams neprieštaravo.
„Kas ten žino, ką minty turėjo, bet į akis nieko nesakė“, – apie dukrą, žentą ir anūkus sako J.Zapustas.
„Vaikams tik geriau, kad tėvai senatvėje nevieniši, jiems mažiau rūpesčių“, – sūnaus, marčios, anūkų ir proanūkių poziciją išsako A.Gedzevičienė.
Moteris priduria, kad ji ir Jonas iš karto sutarę, jog visa, kas užgyventa šeimose, atiteks kiekvieno vaikams. Dabar kartu gyvendami jokio turto jau nebesukaups, pensijas išleidžia maistui, vaistams ir nedideliems kultūriniams malonumams.
Kol yra jėgų pasikurti krosnį ir pasikapstyti darže, gyvens kaime, kai nebepajėgs apsitarnauti, kraustysis į miestą, ten abu turi butus.
Gyvenime į šonus nesidairė
A.Gedzevičienė į Geležius atsikraustė iš Utenos rajono, būdama 19 metų ir tik baigusi pedagogikos mokyklą. Pagal paskyrimą čia privalėjo atidirbti trejus metus.
Geležiai atrodė baisus užkampis, purvinas ir be elektros. Vietinį generatorių vakarais įjungdavo tik porai valandų, kad vaikai spėtų paruošti pamokas.
„Kai Aldytė čia atvažiavo, aš tais metais išėjau į armiją, o grįžęs atėjau į mokyklos ūkio dalį dirbti vairuotoju. Man ji patiko viskuo, ypač kad buvo taktiška, niekur neišsišokanti, visad maloni ir paslaugi“, – J.Zapustas prisimena, kada likimas jiedu suvedė pirmą kartą.
„Drauge važiavom į gegužines, vaidinom mokytojų dramos būrelyje. Žinau, kad Jonui patikau labiau nei kitos, bet jis nedrįso prisipažint. Man jis irgi patiko, buvo rimtas, mandagus, santūrus ir kultūringas, išsiskyrė iš visų. Tik buvau tokia jauna, kad kavalieriai dar nerūpėjo, apie galimybę pasibučiuot net klausimo nebuvo“, – dabar juokiasi A.Gedzevičienė.
Po pusantrų metų santūrųjį Joną pakvietė dirbti į Panevėžio švietimo skyrių. Jaunutė mokytoja įstojo neakivaizdžiai studijuoti į pedagoginį institutą. Taip jaunų žmonių ryšiai ir nutrūko.
Po penkerių metų A.Gedzevičienė ištekėjo už Leono, kurį pažinojo nuo mažumės. Iš Utenos rajono jis atsikraustė į Geležius. Šeima pasistatė namą ir kartu nugyveno laimingus 39 metus, kol vyrą pakirto infarktas.
Panašiai, tik mieste, klostėsi ir J.Zapusto gyvenimas.
A.Gedzevičienė mažne ketvirtį amžiaus dirbo Geležių mokyklos direktoriaus pavaduotoja, o mokytojavo iki 70-ies. Po to, kai J.Zapustas išvyko dirbti į Panevėžį, jiedu dar buvo susitikę darbo reikalais, vyras ne kartą buvo atvažiavęs į kaimo mokyklą.
„Mes gyvenome šeimose ir į šonus nesidairėme“, – nė minčių apie pažinties atnaujinimą anuomet neturėję.
Charakterių gludinti nereikėjo
Kai Aldona ir Jonas tapo našliais, nė vienas neketino gyvenimo saulėlydyje ieškotis poros.
Jeigu ne atsitiktinis susitikimas vaistinėje, iki šiol būtų buvę vieniši.
Jiedu vienbalsiai tvirtina, kad suėjimas poron yra geriausia, kas antroje gyvenimo pusėje galėjo nutikti.
„Kartais pasišnekam, kad reikėjo jaunystėje būti drąsesniems, neslėpti jausmų“, – svajingai sako jie.
Įdomiausia, kad garbiame amžiuje ėmus kartu gyventi nė vienam nereikėjo gludinti charakterio kampų, nereikėjo taikytis ir prisitaikyti.
„Trauka ir artumas jautėsi net gatvėje stovint, labai sutarėme visais klausimais, jokie būdo bruožai neerzino“, – pasakoja J.Zapustas.
Abu juokiasi, kad net dėl televizijos laidų netenka ginčytis, per visus kanalus pažiūri žinias, mėgsta tas pačias publicistines laidas, o jei nutaria žiūrėti serialą, ir čia skoniai sutampa.
„Niekada nesistengiame vienas kito perkalbėti. Jei pasiginčijame, liekame su savo nuomone, čia pat ir pamirštame“, – nesudėtingas sutarimo taisykles dėsto J.Zapustas.
Nors kartu jiedu jau dešimtmetį, vis dar vienas kitą stengiasi palepinti, pradžiuginti šiltais žodžiais, dovanomis, mažybiniais vardais.
J.Zapustas, lyg jaunas kavalierius, mylimąją nustebina dovanėlėmis, įteikia segę, apyrankę, laikrodėlį. Tiesa, vyras su gėlėmis kaimo gatvėse jau rečiau šmėžuoja.
„Nebeerzinu kaimynių, gėlių dovanoju tik tam tikromis progomis, nes jų reikia važiuoti į Panevėžį, Geležiuose gėlių parduotuvės nėra“, – juokiasi J.Zapustas.
„Jonuką stengiuosi tris kartus per dieną šiltu maistu pavalgydinti. Seniau gyvenome ūkiškai, tad įpratusi anksčiau keltis. Pakuriu krosnį, išverdu kavos su grietinėle ir kviečiu į šiltą virtuvę pusryčių“, – A.Gedzevičienė džiaugiasi, kad gali pasitarnauti mylimam žmogui.
