Kinija – tik tarpinė stotelė
Kinijoje A.Gunevičiūtė gyvena ir dirba jau pusmetį. O pirmosios mintys apie galimybę pažinti kitokį gyvenimą ir pabūti jo dalimi Adelei kilo dar studijų metu, kai ji pagal mainų programą tris savaites praleido Čongčinge.
Mergina, baigusi Lankasterio universitetą Anglijoje, likti šioje šalyje nenorėjo, todėl pradėjo ieškoti veiklos, kad galėtų derinti du dalykus – darbą ir keliones. Taip jos akiratyje atsirado „deVere Group“ tarptautinė kompanija, kuri ieškojo studijas baigusių žmonių, norinčių dirbti Šanchajuje. Adelė sėkmingai praėjo atranką ir praėjusių metų rugsėjo mėnesį pradėjo darbą tolimoje šalyje.
„Kinijoje gyvenimas yra visai kitoks. Vietiniai žmonės Šanchajų dėl jame stūksančių dangoraižių, masės žmonių iš viso pasaulio, vadina Kinijos Niujorku. Man čia patinka, bet pasilikti nenorėčiau.
Pasiilgstu Europos civilizacijos, kultūros, žmonių. Azijoje viskas kitaip, nors ir emigrantų bendruomenė didelė, vis tiek neišvengiamai kiekvieną dieną susiduri su kinų kultūra, kuri labai skiriasi nuo Europos. Šanchajus yra tik tarpinė stotelė. Kur keliausiu po to, likimas parodys“, – kalbėjo A.Gunevičiūtė. Ji neatmetė galimybės po kelerių metų grįžti gyventi į Lietuvą.
Atvykus stebino kinų dėmesys
A.Gunevičiūtei atvykus į Šanchajų pirmiausia reikėjo perprasti vietinių žmonių gyvenimą, o jų elgesys iš pradžių labai stebino. „Išėjau pasivaikščioti į vieną pagrindinių miesto gatvių ir prie manęs pribėgo kinų šeima su kelių savaičių kūdikiu ant rankų. Aš nesupratau, ko jie nori.
Jie įbruko kūdikį man į rankas, atsistojo šalia ir ėmė fotografuotis. Tik vėliau sužinojau, kad kinai tiki, jog kūdikis, kurį paliečia europietis, ateityje bus turtingas“, – prisiminimais dalijosi A.Gunevičiūtė.
Praleidusi Kinijoje kelis mėnesius Adelė spėjo pažinti ir kinus, ir jų kultūrą, ir jų gyvenimo įpročius. Dar studijuodama universitete Anglijoje Adelė turėjo progą pabendrauti su čia studijuojančiais kinais. Jau tada ji pastebėjo, kad kinams labai trūksta laisvės, kūrybiškumo. Atvykusi į Šanchajų ji tik dar kartą įsitikino, kad kinai gyvena pagal nerašytas taisykles, kurių besąlygiškai laikosi.
Pavyzdžiui, šalyje iki šiol yra labai aukštas korupcijos lygis, todėl užsieniečiui, norinčiam sukurti sėkmingą verslą, reikia būtinai turėti vietinį kiną, kuris žinotų visas vietines nerašytas taisykles. Priešingu atveju apie verslo kūrimą net nevertėtų galvoti.
Dar viena nerašyta taisyklė – europietis, turguje pirkdamas daržoves ar vaisius, visada sumokės daugiau nei kinas. Jie įsitikinę, kad atvykėlis visada turi daugiau pinigų, todėl būtinai pasistengs iš jo užsidirbti.
„Kinai užsieniečius labai gerbia ir bendrauti labai nori. Bet jie yra labai stiprūs rasistai juodaodžiams, indams. Nors kinų mentalitetas yra kitoks, jie kitaip mąsto, tačiau yra ir ko iš jų pasimokyti, pavyzdžiui, medicinos srityje. Jeigu tau skauda galvą, kinas ne tik išrašys vaistų nuo skausmo, bet ir atliks visus tyrimus, kad išsiaiškintų to skausmo priežastį“, – pasakojo Adelė.
Jai įstrigo ir tai, kad anksčiau Kinijoje buvo leidžiama turėti tik vieną vaiką, šiuo metu – du. Tačiau jeigu kinų šeima susilaukia daugiau vaikų, ji privalo valstybei mokėti didelę baudą. Kai tuo metu Lietuvoje – atvirkščiai. Daugiavaikėms šeimoms valstybė moka išmokas.
Naktiniuose klubuose – nemokami alkoholiniai gėrimai užsieniečiams
A.Gunevičiūtė pasakojo, kad pragyvenimas Šanchajuje nėra pigus, nors, anot jos, labai priklauso nuo to, kokią gyvenimo kokybę pasirinksi. „Šanchajuje yra labai daug europietiško maisto kavinių, restoranų, net ir maisto parduotuvių, kuriose galima rasti tik importuotų produktų. Jeigu žmogus lankysis tik minėtose vietose, tai išleis tikrai daug pinigų.
Aš vaisius ir daržoves perku turguje, apsilankau ir kiniškuose prekybos centruose. Įdomu tai, kad valgyti kinišką maistą, gaminamą tiesiog gatvėje, yra daug pigiau, negu gamintis pačiam namuose“, – kalbėjo A.Gunevičiūtė.
Nors užsieniečiams turguje ir tenka sumokėti brangiau (vis tiek pigiau palyginus su Europos kainomis), bet mėgstantys naktinį gyvenimą gali atsigriebti. Šanchajuje yra naktinių klubų, kuriuose alkoholiniai gėrimai europiečiams dalinami nemokamai. Taip jie tikisi prisivilioti ne tik užsieniečių, bet ir kinų, kuriems europiečiai yra gero gyvenimo simbolis.
Tačiau Adelė įspėjo, kad į tokias kinų dovanas reikėtų žiūrėti labai atsargiai. Pasirodo, kad kinai puikiai gamina ne tik garsių prekės ženklų drabužių ar batų kopijas, bet ir alkoholį. „Jeigu tu užsisakei „Jack Daniels“, dar nereiškia, kad jo tau ir įpils“, – juokėsi A.Gunevičiūtė.
Kinų kalba labai sunki, bet išmokti galima
Pusmetį Šanchajuje gyvenanti Adelė ne tik šiek tiek supranta kinų kalbą, bet ir pati jos mokosi tam, kad gyvenimo kokybė svetimoje šalyje būtų geresnė, kad galėtų susikalbėti turguje, parduotuvėje, užsisakyti maisto ar išsikviesti taksi.
„Kinų kalba yra labai sunki. Jie naudoja kelis tonus ir tas pats žodis, ištartas skirtingu tonu, turi visai kitą reikšmę. Anksčiau kinų kalba man buvo kaip paukščių kalba, bet dabar jau suprantu, kur žodžiai baigiasi, kur naudojamas vienas tonas, kur kitas“, – pasakojo A.Gunevičiūtė.
Alytiškė, sėkmingai dirbanti finansų srityje, Kinijoje planuoja praleisti dar pusmetį. „O tada jau galvosiu, ką daryti toliau. Dėl to ir pasirinkau tokią kompaniją, kuri turi dar 70 biurų visame pasaulyje, kad turėčiau galimybę užsinorėjusi pakeisti aplinką ir įsikurti kitoje šalyje“, – sakė Adelė.
