Jau daugiau nei penkerius metus Vilniaus gatvėmis Vilūnė vaikšto nesibaimindama, kad ją kas nors pastums – vien todėl, kad yra apkūni.
„Prisimenu, kaip mokykloje mane tiesiog pargriaudavo ant grindų. Man net ranką buvo sulaužę vien todėl, kad kažkam užkliuvau dėl savo svorio.
Neparodydavau, kad man skaudu – atsistodavau ir nueidavau.
Namie dėl to išliejau ne vieną ašarą“, – neslėpė V.Sabaliauskaitė, kad paauglystę, praleistą mažame mieste, ji išgyveno sunkiai.
Nemalonumai mergaitę užklupo pradėjus lankyti mokyklą.
„Kai per kūno kultūros pamoką mokytoja išrikiavo visus vaikus pagal ūgį, aš stovėjau pirmoji. Net berniukai liko gale.
Vaikai man būdavo labai žiaurūs – juk aš visada buvau didžiausia ir stambiausia. Tad paauglystėje buvau labai kompleksuota.
Atrodė, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mane“, – prisiminimais dalijosi V.Sabaliauskaitė.
Nieko keista, kad tyčiojosi vaikai, jei skaudžių replikų moksleivė sulaukdavo net iš mokytojų. Viena mokytoja Vilūnei išrėžė, kad ji gyvenime nieko nepasieks.
Todėl baigusi vidurinę mokyklą mergina nė nedvejodama rinkosi fotografijos studijas Vilniuje.
Kai po kelerių metų Vilūnė nuvažiavo į gimtąjį Rokiškį ir susitiko tą mokytoją, ši atsiprašė.
„Vilniuje gyventi labai gera. Tai – galimybių miestas. Čia pamačiau tikrąjį gyvenimą. Rokiškyje jauniems žmonėms nėra galimybių įsitvirtinti“, – tikino Vilūnė.
Apkūni jauna moteris prie antsvorio priprato – juk jau pirmoje klasėje buvo aukščiausia ir stambiausia. Už bendraamžius atrodydavo keleriais metais vyresnė.
Ištverti patyčias jai padėjo tėvai, sunkiomis minutėmis buvę didžiausia Vilūnės paguoda.
„Mama sugeba blogiausioje situacijoje įžvelgti ką nors gera, todėl mane ramino, kad viskas bus gerai“, – džiaugėsi Vilūnė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
