Su vyru jaustųsi laiminga
„Kas rytą nubudusi mąstau: kokia laiminga jausčiausi, jei šalia būtų Arūnėlis. Drauge gyvenome 28 metus – kartais rojuje, o kartais pragare, bet kitokio gyvenimo man nereikia“, – kalbėjo 52 metų panevėžietė Rita Bučiūnienė, prieš beveik tris mėnesius staiga netekusi sutuoktinio.
Smulkutė, jausminga moteris juodais gedulo drabužiais atėjo į redakciją, nes norėjo išsipasakoti, kas slegia jos širdį po netekties.
Jau anksčiau rašėme, kad 53 metų Arūnas Bučiūnas žuvo per tragišką nelaimę Varpučių kaime, „Elitėjos“ medienos apdirbimo ceche. Gateris nukirto vyro pažastyje arteriją, ir nelaimėlį ištiko staigi mirtis.
R.Bučiūnienė tikino, kad eidama per miestą vis dar sulaukia pažįstamų žmonių užuojautos. Todėl meilė vyrui ne slopsta, o stiprėja. Viso pokalbio metu vyrą ji vadino tik mažybiniu vardu.
Bet moterį skaudina įmonės vadovų elgesys. „Elitėjos“ direktorius Giedrius Šlekys darbininko laidotuvėms skyrė 2 tūkst. eurų, su dviem palydovėmis atvyko su juo atsisveikinti, tačiau su našle daugiau nebebendraujantis.
O R.Bučiūnienę kankina nežinia, kaip įvyko ši kraupi nelaimė ir kas dėl to yra kaltas.
Dėl mirties – skirtingos versijos
R.Bučiūnienė pasakojo, kad iš policijos, vyro bendradarbių, draugų prisiklausė įvairiausių versijų, kodėl žuvo jos sutuoktinis. Pagal vienus tikinimus, A.Bučiūnas prie gaterio stojo dirbti girtas, pagal kitus – blaivus. Nežinia, ar pjūklas jį sužeidė vienoje, ar dviejose vietose.
Kalbėdamasi su korespondente, moteris nekantravo laukdama skambučio iš Darbo inspekcijos atstovų, tikėdamasi, kad pagaliau viskas paaiškės. Bet suskambus telefonui, ji išgirdo žinią, jog įmonės vadovas nepasirašo išvadų dėl darbininko žūties aplinkybių ir priežasčių.
„Kaip tai suprasti?“ – nustebusi pečiais patraukė moteris.
Ji prisiminė girdėjusi vyro pasakojimus bičiuliams, kad įmonės darbininkus tikrindavo alkoholio matuokliu, bet vėliau šie alaus pūslių vis viena atsinešdavę ir gerdavę.
„Darbas Arūnėliui buvo viskas. Pašlijus sveikatai jis dirbo kranininku, nors neturėjo pažymėjimo. O kranas supuvęs buvo, kartą vos nuo jo nenugriuvo“, – pasakojo moteris.
Vyras mokėdavęs ir pjūklus galąsti, ir budėdavęs teritorijoje, kai to reikėdavę.
Sudžiūvusių kraujo lašų nenuplaus
A.Bučiūnas žuvo vasario 14-ąją. Išvakarėse juodu su žmona atšventė Valentino dieną: vyras už 9 eurus nupirko ir įteikė orchidėją, šampano ir didžiulę bananų kekę.
Paprastai jie švęsdavo kukliau, bet Arūnas nuolat ją palepindavo komplimentais, vadindavo didžiąja savo meile.
Nelaimės dieną R.Bučiūnienė išėjo į darbą, o pas vyrą pasėdėti buvo užėję keli draugai. Moteris sakė, kad vyrai tikriausiai gėrė alų, tačiau po žūties visi ginasi tąsyk buvę svečiuose.
Vakare sulaukusi pareigūnų skambučio ir išgirdusi apie sutuoktinio žūtį, R.Bučiūnienė tuo nepatikėjo.
Moteris pamanė, kad sukčiai apsimeta policininkais ir tuoj ims kaulyti pinigų. Sutarė susiskambinti vėl po 20 minučių. Dar norėjo juos iškoneveikti, kam gyvą žmogų laidoja, bet susilaikė.
R.Bučiūnienė paskambino savo seseriai ir vis dar juokomis paklausė, o kas gi organizavo jų tėvų laidotuves, mat esą Arūniuką kažkas rengiasi šarvoti gyvą.
Tačiau giminaičiai netrukus internete perskaitė, kad tragedija įvyko – A.Bučiūnas tikrai žuvo.
„Tik tuomet patikėjau. Pasijutau tarsi guminė“, – prisiminė R.Bučiūnienė.
Dar skambinę iš „Elitėjos“, siūlę pasiimti drabužius. Nespėjusi atsitokėti našlė niekaip nesuprato – nejaugi dabar ji turi lėkti jų pasiimti?
Žuvusiojo daiktais pasirūpino giminės. R.Bučiūnienė džiaugiasi atgavusi sutuoktinio laikrodį su sudžiūvusiais kraujo lašais. Su vaikais sutarė, kad toks tegul ir lieka – atminimui.
Laidoti galėjo tiktai urną
R.Bučiūnienė nespėjo apžiūrėti vyro kūno. Šarvojimo salėje ji drebančiomis kojomis apėjo karstą iš vienos pusės, iš kitos, bet netrukus pradėjo plaukti žmonės.
„Vieni, kiti vis eina ir vis rožes deda. Tik apsiraminu – ir prieš akis vėl rožės, ir vėl verkiu. Per ašaras nieko nemačiau“, – pasakojo R.Bučiūnienė.
Moteris nusprendė vyrą laidoti jo giminės kapvietėje. Bet ten amžino poilsio atgulę penki jo giminaičiai, todėl leisti dar vieną karstą į tą pačią duobę buvo uždrausta.
Atsisveikinę su vyru ir tėvu, R.Bučiūnienė ir vaikai išlydėjo žuvusįjį į Kėdainius. Ten kūnas buvo kremuotas.
R.Bučiūnienė svarsto, kad gal taip ir geriau – jei kada reikės, urną bus galima perkelti į kitą kapvietę.
Moteris kalbėjo, kad minčių laidoti A.Bučiūną skyrium nuo artimųjų nebuvo – juk ten jo tėvas, motina ir neseniai, maždaug prieš pusantrų metų, tragiškai žuvusi sesuo Vida.
Seserį nužudė girioje, sodyboje
Esame rašę apie Žaliojoje girioje, Pasvalio rajone, įvykusią kraupią dramą. Atokioje, ramioje, kruopščiai išpuoselėtoje sodyboje buvo rasti moters ir vyro kūnai. Sugyventinis nušovė šalin jį pavariusią moterį ir pats nusišovė.
Nužudytoji Vida buvo A.Bučiūno sesuo.
Tuomet kaimynai korespondentei pasakojo tik po tragedijos suvokę, kad vyras važiavo į sodybą jau su kraupiu tikslu.
R.Bučiūnienė sakė, kad Vida su sugyventiniu gyveno apie 10 metų, iš pradžių juodu sutarę labai gerai, vėliau viską sugadinęs alkoholis. Sugyventinis niekad nepasiūlęs Vidai už jo tekėti, tad bent jau po mirties šūvio sudarkytą moters veidą giminės uždengė vualiu.
Po laidotuvių R.Bučiūnienė išgirdo, kad visa giminė žinojo, jog sugyventinis grasino Vidai mirtimi, jei ši jį išvarys. Bet, moters manymu, vyras taip kalbėdavęs iš didelės meilės Vidai. Tai prisimindama, R.Bučiūnienė pratrūksta verkti – ji Vidą labai mylėjo.
Nuo to karto į sodybą nekėlusi nė kojos. Ši vieta dar nemiela ir mišką bei sodybą paveldėjusiems jos vaikams.
Pūvančios gėlės – mirties ženklas
„Mano Arūnėlis ir mane yra įspėjęs, kad niekam neatiduos, kad jeigu jį paliksiu, nužudys mane ir pasikars“, – tęsė pasakojimą R.Bučiūnienė.
Po vieno grasinimo ji buvo padavusi skyrybų prašymą, bet atsiėmė, nes gerosios savybės – meilė ir darbštumas – nusvėrusios sutuoktinio minusus.
R.Bučiūnienė pasakojo, kad po Vidos žūties nujautusi besiartinančią kitą nelaimę. Moteris manė, kad greičiausiai mirs kitas giminaitis, o kad likimas nepagailės jos vyro, supratusi prieš pat nelaimę.
„Pamačiau, kad Arūnėlio kambaryje pūva į vazonus pasodintos keturios gėlės. Jau iš anksčiau žinojau, kad tai pirmasis mirties ženklas“, – kalbėjo moteris.
Tačiau vyrui apie savo nuojautą nesakiusi, nes nei savo, nei kito likimo nepakeisi.
Po netekties – trys sapnai
R.Bučiūnienė įsitikinusi, kad turi ypatingą nuojautą. Tai lėmusios jos gimimo aplinkybės.
„Kai mama nuvyko manęs gimdyti, palatoje gulėjo kita moteris – čigonė. Man gimstant ligoninėje dingo elektra. Gydytojai mane traukė su replėmis, o kai ištraukė, mama išgirdo: „Mėlyna“, – keistus sutapimus vardijo R.Bučiūnienė.
Ji mano, kad buvo mirusi, bet atsigavo, arba buvo smarkiai pridususi, tačiau ir vienu, ir kitu atveju naujagimiai įgaunantys ypatingų galių. Galbūt todėl po vyro mirties sapnavusi tris nerealaus grožio ir gerumo sapnus.
Tamsa, aukštos žolės ir švyturys kažkur labai toli – tokia pirmojo sapno pradžia.
„Takas. Juo Arūniuko eita. Einu taku jo ieškoti. Didelės vėžės, iš šonų – kur kas mažesnės. Matyti, kad toli teks eiti. Ir nebežinau – pas Arūniuką labai noriu, bet ar spėsiu paskui jį? Nebežinau, bandyti vytis ar čia likti“, – pasakojo moteris.
Kitą naktį prabudusi R.Bučiūnienė pajuto, kad jos miręs sutuoktinis – lyg ir šalia, o ant sienos išvydo šviesos pliūpsnį. Suriko: „Oi“ ir vėl nukritusi į patalus užmigo.
Trečiame sapne regėjo staliuką – lygiai tokį pat, koks stovėjo per A.Bučiūno ketvirtines, vadinamąjį keturnedėlį, kavinėje.
Palikimas žmonai – šuo
Kavinės darbuotojai sutiko R.Bučiūnienę per vyro mirties ketvirtines priimti tik su sąlyga, kad svečiai velionį paminės ramiai, todėl staigmeną ji parengė prie kapo.
„Kai visi persižegnojome, aš pradėjau giedoti „Sveika, Marija“. Susirinkusieji stovėjo suakmenėję“, – pasakojo našlė.
Tik paprašiusi Dievą nebesiųsti jų giminei tokių baisių išbandymų, moteris pravirko.
Dabar jos džiaugsmas – sėkmę užsienyje suradę vaikai ir vyro jai paliktas šuo. Testamentą po sesers mirties parašęs A.Bučiūnas taip padalijo turtą – sodybą Žaliojoje girioje, miško ir buto dalį – vaikams, o šunį – žmonai.
Valytoja dirbanti R.Bučiūnienė tikino, kad to pati paprašiusi: apie mišką ir sodybą nenori net galvoti, o šuo bus šviesus prisiminimas apie sutuoktinį.
Šuo – mišrūnas, bet R.Bučiūnienei jis atrodo ypatingas, sumanus, žaismingas, tik sunkiai valdomas.
Direktoriui net neįdomu
Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus vadovas Rimantas Trota patvirtino, kad „Elitėjos“ direktorius nepasirašė inspektorių išvadų.
„Darbininkas buvo girtas – jam nustatytas 2,33 promilės girtumas. Kaltas ir darbuotojas, ir darbdavys, bet mes aiškinamės tik nelaimės priežastis ir aplinkybes, o medžiagą jau atidavėme prokuratūrai“, – kalbėjo R.Trota.
Byla, jei atsiras įtariamųjų, gali pasiekti teismą.
„Elitėjos“ direktorius G.Šlekys nesutiko kalbėtis su korespondentu iš karto po nelaimės, nekalbėjo ir dabar.
„Man tai neįdomu“, – paaiškino.