Amandos gyvybę išgelbėjo pieną išvežiojantis vyras – tačiau 25-erių motinai padėti nebespėjo, rašo „Daily Mail“.
J.Dickinsonas, kuris teigė, kad Sue žuvo per nepavykusią netradicinio sekso sesiją, buvo teisiamas už žmogžudystę ir padegimą.
Šeima mano, kad Sue leido jam miegoti laisvame kambaryje po to, kai jo žmona jį išmetė iš namų.
Grasino, kad nustotų rėkti
Amanda praleido kelias savaites ligoninėje. Gydytojai stengėsi atstatyti jos nudegusių kojų odą. Mergaitė po to persikėlė gyventi su savo menkai pažįstamu tėčiu ir šalta pamote.
Tačiau siaubingosios dienos prisiminimai niekada jos nepaliko.
Ji apie savo išgyvenimus parašė knygą.
„Kaip visada, buvau susirangiusi šalia miegančios mamos, Susan, - rašė Amanda. - Jos medaus spalvos plaukai buvo išsidraikę ant pagalvės, pečiai dengiami kreminiais naktiniais, o kelius ji laikė pritrauktus prie krūtinės.
Turėjau savo nuosavą kambarį, bet ten gyvenome tik dviese, todėl dažnai naktį nueidavau pas ją.
Tačiau tas rytas buvo kitoks. Šalia buvo vyras, nepažįstamasis, kurio nebuvau mačiusi.
Jis stovėjo prie lovos galo. Mano akys ėmė po truputį priprasti prie ankstyvo ryto šviesos. Bandžiau suprasti, ką jis daro. Buvo panašu, kad jis movėsi kelnes.
Jis apsirenginėjo. Mama šalia manęs miegojo, bet aš buvau visiškai budri ir stebėjau, kaip vyras paskubomis įkišo vieną koją, tada kitą, o tada kelnes užsitraukė ir skubiai užsisegė diržą.
Jis staiga prišoko prie mamos ir ją sugriebė. Viskas nutiko taip staiga. Jis ją už rankos ištraukė iš lovos. Ji nukrito ant grindų, ir taip pat pabudo. Ji buvo per daug šokiruota, kad rėktų. Jos akys buvo išsiplėtę – iš baimės, ar nuostabos? Nežinau, viskas įvyko per greitai.“
Jis ėmė smaugti Sue. Nors jos lūpos atsivėrė, ji neišleido nė garselio.
„Jis trenkė jos galvą į sieną, - pasakojo Amanda. - Ji užsimerkė. Ji išėjo. Žinojau, kad jos nebeliko tarp mūsų.
Jis vis dar laikė jos kaklą ir dar stipriau spaudė. Panašu, kad keitėsi jos spalva – iš baltos į raudoną, o tada į violetinę. Kambarį užpildė kitoks garsas.
Mano riksmas. Maldavau pasitraukti nuo mano mamos.
Sėdėjau lovoje, verkiau ir klykiau.
Vyras žemu, tvirtu balsu suniurzgė, kad užsičiaupčiau – ir pagrasino, kad nenustos, jei nesiliausiu.
Norėjau nustoti verkti, tikrai norėjau. Stengiausi būti tyli, tačiau buvau labai išsigandusi, ir žinojau, kad mano mama buvo labai sužeista. Jis mano mamą nutempė į kitą miegamojo pusę, o tada ėmė eiti link manęs.
Stengiausi būti tyli, bet aš taip bijojau, kad negalėjau nustoti verkti. Jis paleido mamos kaklą. Žinojau, kad jis ateina manęs.
Pajutau jo stiprias rankas aplink savo kaklą. Žinojau, kas laukia. Žinojau, kad ir aš nebekvėpuosiu. Jis ant mano veido uždėjo pagalvę.
Skausmas tik didėjo. Nebegalėjau kvėpuoti. Norėjau, kad tai baigtųsi.“
Jautėsi tarsi būtų sapne
Ji netrukus ir vėl pabudo.
„Vis dar buvau ant lovos, - prisiminė Amanda. - Pažiūrėjusi į šoną pamačiau mamą. Ji buvo šalia manęs – nebe ant grindų. Šalia lovos mačiau ugnį, tačiau nejaučiau šilumos – nejaučiau visiškai nieko.
Mama buvo rami, jos akys buvo užsimerkę, tačiau žinojau, kad turiu jas atmerkti. Reikėjo, kad ji atsimerktų, kad viskas būtų gerai
Troškau, kad ji pabustų. Labai to troškau.
Netrukus pajutau, kad esu nešama laiptais žemyn. Su manim kalbėjosi gaisrininkas. Žinojau, kad tai – gaisrininkas, nes atpažinau uniformą.
Nieko nejaučiau. Garsai ir balsai nutolo, jaučiausi tarsi būčiau sapne.
Besišypsanti seselė pranešė, kad turiu svečių. Su manimi norėjo pasikalbėti detektyvai, kuriems reikėjo mano pagalbos.
Turėjau gulėti ligoninėje, nes ugnis nudegino mano kojas. Mane operavo, gaudavau valgyti, kartais sulaukdavau šeimos narių vizitų. Tačiau kiekvieną dieną pabusdavau toje vietoje, o ne mamos miegamajame.
Vieną naktį supratau, kad seselės mano, kad nieko nepamenu. Jos klydo. Viską prisiminiau puikiai.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė