Iš linksmybių – į liūdesį
Patyrusi laidotuvių organizatorė 46 metų Sigita Jakubonienė praėjusį rudenį ėmėsi papildomos, iš esmės priešingos veiklos – įsteigė modelių ir mados teatro studiją.
Konkurentai ir pavyduoliai moteriai akimirksniu prilipdė kapų karalienės pravardę.
S.Jakubonienė dėl to nepyksta ir neįsižeidžia, nes niekada ir į galvą jai nešovė gėdytis šermenų pagalbininkės veiklos.
Dieną S.Jakubonienė dirba valdiškuose „Grauduvos“ laidojimo namuose, rikiuoja mirusiųjų palydas, bendrauja su gedinčiais artimaisiais, o vakare atsiduoda širdžiai mielam pomėgiui, moko vaikus ir jaunuolius sceninio judesio, gražios laikysenos, etiketo pagrindų. Vakarais ir savaitgaliais kuria originalias drabužių kolekcijas, kurios keliauja į konkursus bei visokius renginius.
Panevėžietės megztais, nertais apdarais puošiasi ir garsios šalies moterys.
S.Jakubonienės manymu, šios abi veiklos nesipyksta. Ji, diplomuota renginių organizatorė, geba laiku persiorientuoti į liūdesio ar linksmybių režimą.
„Čia profesionalumo klausimas. Kaip aktorius: kai reikia, verkia, kai reikia, juokiasi“, – sako moteris.
Ketino būti juodąja nuotaka
Ilgi darbo metai laidojimo paslaugų srityje ir jai uždėjo žymę, pakoregavo aprangos stilių.
S.Jakubonienė darbe dėvi juodus drabužius, dažniausiai žemę siekiančią suknią ar pačios megztą sijoną.
Aukšto ūgio, nepriekaištingos figūros, originaliais juodais apdarais vilkinti moteris „Grauduvos“ koridoriais plaukia lyg deivė, tad laidotuvių dalyvės sykiais pasmalsauja, koks drabužio modelis, pirštais siekia pačiupinėti audinį.
S.Jakubonienė tiek susitapatino su gedulinga spalva, kad antrąkart tekėdama norėjo būti juodąja nuotaka.
„Bet pamaniau, kad mano vyrui tai pirmos vedybos, tikriausiai tikisi gražios ir iškilmingos akimirkos, būtų negražu nepasipuošti. Pasilikau tik juodus aksesuarus: pirštines, kailį, auskarus“, – prisimena ji.
S.Jakubonienė ilgą laiką artimiesiems sakė, kad ir palaidota norėtų būti su ilga juoda suknia ir visą karstą dengiančiu juodu vualiu. Tokios kalbos labiausiai siutino jos bičiulį panevėžietį dizainerį Žygimantą Grabauską.
„Žygis man rėkė: „Atsipeikėk, taip netinka, aš tave mirusią išpuošiu!“ Jis pats sakosi norįs anapilin iškeliauti su oranžiniu kostiumu. Liepiu jį iš karto pasisiūti, nes vėliau kas gi tuo rūpinsis“, – juodo humoro nevengė pašnekovė.
Su Ž.Grabausku ji bendrauja internetu. Gabus panevėžietis jau keleri metai gyvena Londone, rimtoje įmonėje dirba vestuvinių suknelių dekoruotoju, fotosesijoms daro makiažus.
Dabar dėl laidotuvių moters požiūris pasikeitė. Nebesvarbu apranga: nori būti kremuota.
Pirmą vyrą perleido kitai
Prieš 7 metus S.Jakubonienė ištekėjo už 12 metų jaunesnio vyro, buvusio bendradarbio Andriaus Paipelio.
„Tarnybinis romanas“, – sako apie antrąją santuoką. Būsimasis vyras tada dirbo duobkasiu.
„Esu jaunatviška, dėl amžiaus problemų nekyla. Tik kai tuokėmės, dėl metų skirtumo buvo kiek nejauku prieš artimuosius. Bet jo mama į mūsų gyvenimą nesikišo“, – atvirai kalba S.Jakubonienė.
Registruojant santuoką S.Jakubonienė pavardės nekeitė. „Labai daug jėgų kainavo užsitarnauti vardą meno srityje“, – paaiškino.
Su pirmu vyru panevėžietė išsiskyrė ne savo noru. Idealia laikytą porą sužlugdė emigracija. Sutuoktinis išvažiavo uždarbiauti į Angliją, o ten jį paviliojo kita moteris.
„Po vestuvių Dievulis ilgai mums nedavė vaiko, buvo visokių sveikatos problemų. Dukra gimė tik aštuntais vedybiniais metais. Vyras ryžosi pagerinti šeimos materialinę būklę, išvyko į užsienį. Nesimatėme penkerius metus, jį išvydau tik per skyrybas. Atidaviau kitai moteriai be draskymųsi ir riksmų. Iš pradžių labai skaudėjo, vėliau viskas praėjo, užgeso, jis turi kitą šeimą, ramiai bendraujame, tariamės dėl dabar jau aštuoniolikmetės dukros Ievos reikalų“, – dėsto moteris.
Su naujuoju vyru ji augina penkiametę dukrytę Mėtą.
„Didžioji augo meniškoje aplinkoje, bet pasirinko dviračių sportą, šiuo metu treniruotis išvykusi į Italiją ir Šveicariją“, – pasakoja mama.
S.Jakubonienė džiaugiasi, kad Ieva gerai sutaria su į šeimą atėjusiu vyru. Kai ėmė bendrauti su Andriumi, mergaitei buvo 6-eri. Jis nuo pat pradžių buvęs jai labai dosnus – ir pirmą, ir antrą, ir trečią dviratį nupirkęs, gal tai mergaitę ir pastūmėjo į sportą.
Skausmas virto ilgutėliu tinklu
Moteris neslepia, kad pirmojo vyro išdavystę išgyveno sunkiai. Raminosi labai keistu būdu: ištisomis naktimis megzdavo didžiulius tinklus. Iš gerų ir ryškių siūlų, kad atrodytų gražiai.
Neturėjo jokios vizijos ir tikslo, nenutuokė, kur juos panaudos, mezgė, ir viskas.
Kol rankos dėjo ir kėlė mezginio akis, mintys po kaulelį narstė praėjusį gyvenimą. Jautėsi lyg žiūrinti filmą apie savo santuoką.
Iki tol ji ypatingų menų iš mezginių nekūrė, kaip daugelis darbščių mamų dukrelei primegzdavo visokių dailių drabužėlių. Kodėl iš sielvarto ėmė megzti tinklą, ir dabar nelabai supranta.
„Tikriausiai taip gydžiau sielą, pati to nežinodama ruošiau sau ateitį. Mezgiau, kol išmezgiau savo karmą. Tada lioviausi. Pasižadėjau daugiau į jokį vyrą nežiūrėti. Bet Andrius buvo labai atkaklus“, – jau linksmai sako moteris.
Beje, pasikartojo pirmosios santuokos variantas: gimus vaikui ir antras vyras išvažiavo į užsienį. Jau kelinti metai dirba Norvegijoje, šeimą aplanko 4 kartus per metus.
„Paskui pirmą nevažiavau, nevažiuosiu ir paskui antrą“, – taria atkakli moteris.
Andriui kategoriškai pasakiusi, kad gyvens tik tėviškėje, kur mama ir močiutė, 8 metais jaunesnė sesuo Silvija ir 18 metų jaunesnis brolis Rimantas.
„Vieną kartą buvau į Norvegiją nuvažiavusi, neapsakomai patiko. Verkiau, jaučiausi lyg į rojų patekusi, kieme debesys po kojom plaukia. Andrius gyvena vyrų kompanijoje, dirba sunkiai, statybose. Toli nuo šeimų daug pagundų nuklysti, gyvenime visko nutinka“, – realiai žiūri į situaciją moteris.
Liūdesys vis trumpesnis
Į laidojimo namus S.Jakubonienė atėjo tiesiai iš mokyklos suolo būdama aštuoniolikmetė. Buvo baigusi dailės mokyklą, gavo darbą rašyti ant gedulingų juostų. Kaligrafiška rašysena graudžius tekstus vedžiojo trejus metus, o tada įstaigos vadovė pasiūlė imtis laidotuvių organizavimo.
„Mieste buvome vieninteliai laidojimo namai, mirusiuosius dar šarvodavo namuose“, – prisimena pašnekovė.
Šį darbą S.Jakubonienė dirba jau 28 metus, per tą laiką kolegijoje baigė kultūros vadybos mokslus.
Diplominį rašė iš laidotuvių srities. Dėstytojai nenorėjo duoti tokios temos, sakė, jog laidojimas ne kultūra, o verslas. S.Jakubonienė užginčijo, ėmė aiškinti, kad per kelis dešimtmečius laidojimo ir šarvojimo papročiai labai pasikeitė, o tai juk tautos kultūros, papročių ir apeigų istorija.
Seniau laidotuvės be giedotojų buvo retenybė, o dabar jau giedotojai retenybė, juos pakeitė smuikininkas.
Žmonės nebenori ilgai liūdėti, gyvenimo tempas diktuoja savo sąlygas: skubama palaidoti, šarvojama nebe dvi dienas, o kelias valandas. Kartais vežama kremuoti visai nešarvojus.
Su urnomis elgiamasi taip pat įvairiai, vieni jas laidoja, kiti pasilieka namie, vis dažniau vaikai tėvų pelenus išsiveža į užsienį, kur gyvena.
„Pastebiu, kad žmonės nebeturi savo nuomonės, paiso to, ką diktuoja televizija, žiniasklaida. Mano, kad net gedėti reikia pagal kažkokias taisykles, madingai. Užduoda keistus klausimus: kaip elgtis prie karsto, stovėti ar sėdėti, verkti ar neverkti? Sakau, mano šeimoje yra taip ir taip, o jūs darykite, kaip širdis liepia“, – pasakoja S.Jakubonienė.
Kūrė seksualius apatinius
Dienomis rikiuodama palydų į paskutinę kelionę reikalus, vakarais S.Jakubonienė vis dažniau užsiimdavo kūryba. Vienas po kito radosi skoningi ir saviti rankdarbiai, jais puošė drauges ir artimuosius.
Gandas, kad Sigita išradingai mezga, greitai pasklido po Panevėžį. Ją susirado režisieriaus Gyčio Padegimo mokinė režisierė Janina Mažeikienė, kaip tik besiruošianti ginti diplominį darbą su judesio teatru „Akimirka“. Statė „Romeo ir Džiuljetą“, S.Jakubonienės paprašė visiems aktoriams sukurti kostiumus.
Per dvi savaites panevėžietė numezgė 14 originalių apdarų.
Po spektaklio ji buvo pastebėta, ėmė gauti užsakymų.
Naktinio klubo šokėjoms nėrė koncertinius apdarus, nes seksualių apatinių tada buvę sunku gauti, kūrė juos iš mezginių, darė korsetus, tinklinių kojinių imitacijas.
Tuo laiku S.Jakubonienės broliui buvo 16 metų, jo draugus prikalbino pabūti modeliais. Vaikinai entuziastingai sutiko. Be jokio finansavimo, vien entuziazmo vedama S.Jakubonienė sukūrė savo pirmą kolekciją, aprengė jaunikaičius ir keistoji mados savanorių grupė pasirodė miesto šventei skirtame parade.
Kolekciją skyrė žuvusiam vairavimo instruktoriui
Paskui tuos jaunus vyrukus S.Jakubonienė po truputį atsivedė į „Grauduvą“. Jos modeliai dirbo duobkasiais. Ir brolis tą juodo darbo praktiką atliko. Visi buvo jauni, stiprūs, išvaizdūs, neturėjo žalingų įpročių. Vėliau baigė mokslus, įgijo specialybes. Brolis gavo autotransporto inžinieriaus diplomą, dirba norvegų įmonėje.
Šitų duobkasių modelių gretose buvo ir Andrius, antrasis sutuoktinis. Sesuo Silvija irgi buvo ištekėjusi už duobkasio, deja, santuoka subyrėjo.
Antrasis didelis S.Jakubonienės kūrybos pasirodymas buvo per „Mis Aukštaitijos“ rinkimus. Tada ji kartu su Ž.Grabausku sukūrė kolekciją „Puolę angelai“, kuriai panaudojo savo sielvarto tinklą.
„Į sceną ėjo dvylika iki pusės nuogų vaikinų, priekyje žengė sidabro spalva nudažytas Radžis“, – širdžiai mielas akimirkas prisimena ji.
Ilgus metus stebėjusi mados renginį „Išdykęs stilius“, S.Jakubonienė tik pernai ryžosi jame dalyvauti. Vėl be jokio finansavimo ir rėmėjų sukurtą jos kolekciją „Laumžirgiai“ demonstravo Uliūnų kaimo jaunimas. Kolekcija pelnė geriausias nominacijas.
Uliūnuose yra S.Jakubonienės giminės tėviškė, močiutės vienkiemis, vietos bažnyčioje ji su sese barstydavo gėles.
„Konkurentai sujudo: kas tokia ir iš kur? Paleido gandą, kad esu latvė“, – po sėkmingo pasirodymo madų renginyje juokėsi moteris.
Ir tuojau turėjo surimtėti, nes ją, išsišokėlę kolekcijos autorę ir madas demonstruojančio jaunimo grupės vadovę, susirado 15 tėvų, kurių vaikai lankė kitas grožio studijas. Jie prašė, kad S.Jakubonienė imtų mokyti jų atžalas modelio darbo.
„Išsigandau, visą vasarą nervinausi, labai didelė atsakomybė“, – kalbėjo praėjusį rudenį duris atvėrusios studijos vadovė.
Šiemet „Išdykusiame stiliuje“ S.Jakubonienė dalyvavo jau su savo mados studijos merginomis. Kolekcija vadinosi „Ratai“. Ją kūrė balandžio pradžioje žuvusiam motociklininkui, vairavimo instruktoriui Donatui Tebelškiui atminti. S.Jakubonienės šeima šį vaikiną pažinojo, jis buvo geras brolio draugas.
Mokytojai tapo rakštimi
Mintį apie grožio ir mados verslą laidotuvių organizatorė puoselėjo jau seniai.
Prieš pirmosios dukros gimimą, būdama 28 metų, ji sumanė pasimokyti vaikščioti podiumu ir pravėrė Laimutės Jancevičienės vadovaujamos modelių studijos „Grožio mozaika“ duris.
Tarp 14–17 metų paauglių nesijautė sena, studiją lankė porą metų. Ir nuo tada užsibrėžė tikslą kada nors atidaryti savo studiją. Štai kodėl be jokio atlygio, tik iš idėjos kūrė kolekcijas, rinko norinčiuosius jas demonstruoti, repetavo lauke, gatvėje, stadione, važiuodavo visur, kur kviesdavo. Per daug metų susikūrė įvaizdį, savitą braižą.
„Grožio mozaiką“ nuo 2,5 metų lankė dukra Mėta. Kai pati ėmė mergaitę rengti ir vežioti po konkursus, L.Jancevičienė jai pasiūliusi steigti lyg ir josios studijos filialą.
S.Jakubonienė į pasiūlymą nereagavo, o netrukus įsteigė savo studiją. Supranta, kad dėl tokios situacijos mokytojai buvo skaudu.
„Savo mokytojai tapau rakštimi, konkurente. Bet ką padarysi, toks gyvenimas. Iš pradžių labai pykomės, dabar jau kalbamės“, – sako S.Jakubonienė.
Metai S.Jakubonienei netrukdo kartu su jaunimu lipti ant scenos. Kūrybinga ir drąsi moteris prireikus gali susivelti plaukus, pasidaryti tatuiruotę, apsirengti kolekciniais drabužiais ir su mokinėmis linksmai šėlioti scenoje.
„Dabar ruošiamės į Kačerginės ralį, merginoms bus praktika, mokysis būti reklaminiu veidu“, – energija trykšta naujosios studijos vadovė.
