Viskas prasidėjo, kai R.Geil buvo 13, rašo „The Sun“. Ji pastebėjo, jog plaukeliai ant jos smakro, žandų ir virš lūpų buvo tankūs ir tamsūs.
Ji nedelsdama pradėjo juos skustis, bet netrukus suprato, kad tai turės daryti kiekvieną dieną, jei norės vaikščioti be barzdos.
Tačiau po daugybės metų skutimosi, pešiojimosi ir brangių lazerinių procedūrų R.Geil priėmė save tokią, kokia yra, ir negalėtų būti laimingesnė.
„Barzdos auginimas man suteikė pasitikėjimo savimi, – prisipažino ji. – Su barzda jaučiuosi graži – taip nesijaučiau niekada anksčiau.
Būti savimi – nuostabu.“
Puikiai slėpė savo problemą
Moteris ne visada buvo tokia pasitikinti savimi. Veido plaukai neleido jai pasitikėti savimi, kai ji buvo paauglė. Nukentėjo ir tuometis R.Geil socialinis gyvenimas – ji atsisakydavo nakvoti pas kitas merginas, nes bijodavo nubusti su besikalančia barzda.
„Mokykloje iš dalies buvau atstumtoji, – pasakojo ji. – Nepritapau prie kitų – nesirengiau ir nesidažiau taip, kaip jos.
Mano draugės nežinojo apie mano problemą – puikiai ją slėpiau.
Apie emocinę tokio elgesio žalą supratau tik vyresnė. Anksčiau maniau, kad buvau paprasta nepatenkinta paauglė.“
Tačiau R.Geil negalėjo slėptis amžinai – jos mama kartą pamatė merginos veidą, kai ji pamiršo nusiskusti ryte.
Šeima paprasčiausiai ignoravo keistą R.Geil ligą.
„Manau, kad tėvai nežinojo, kaip mane palaikyti, kai sužinojo apie mano skutimąsi, – sakė ji. – Su mama trumpai pasikalbėjome apie tai, kad turėčiau nustoti skustis, tačiau žinojau, kad negaliu. Žinojau, kad negalėčiau nustoti.
Mama mane palaikė pakankamai, kad nuvestų pas gydytoją. Gėriau kontraceptinius ir kitokius vaistus, bet jie nelabai padėjo.“
Bijojo parodyti kūną
Ji paauglystėje turėjo dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis, nes norėjo paslėpti ant savo kūno augančius plaukus. R.Geil buvo sunku užmegzti romantinius santykius, nes ji nenorėjo rodyti savo kūno.
„Parodyti ant kūno augančius plaukus buvo baisu ir sunku, bet, visa laimė, turėjau supratingų partnerių, – pasakojo moteris. – Didžiausia problema buvo mano nepasitikėjimas savimi ir nerimavimas, kad būsiu atstumta.“
R.Geil liga nebuvo diagnozuota, bet ji įtaria, jog jos plaukeliai auga taip greitai dėl genų ir policistinių kiaušidžių sindromo kombinacijos. Dėl pastarosios ligos pakinta įprastas moterų hormonų balansas.
Kovojo su noru skustis
R.Geil savo požiūrį pakeitė prieš 8 mėnesius, kai suprato, jog jos šeimai ir draugams nerūpi, kiek plaukų ant jos kūno.
„Pavargau kasdien slėpti savo barzdą ir jaustis nevykėle, – prisipažino ji. – Barzdos auginimas buvo nuostabi patirtis.
Iš pradžių buvo sunku, nes jaučiausi nepatogiai, ir barzdą niežtėjo.
Turėjau kovoti su noru skustis.“
Prireikė 6 savaičių, kad R.Geil įsimylėtų savo barzdą. Ją priėmė ir šeima.
„Visi mano draugai ir šeimos nariai buvo labai palaikantys – jie nė neįsivaizdavo, kaip man buvo sunku, – teigė moteris. – Žmonės gatvėje į mane pažiūri kelis kartus, bet jie reaguoja arba neutraliai, arba teigiamai.
Žmonės kartais prie manęs prieina, nes nori paspausti man ranką ir pasakyti, jog esu drąsi ir net įkvepianti.“
Ji taip pat turi daugybę gerbėjų „Instagram“.
„Kai kurie jų šiek tiek perlenkia lazdą – siūlo susituokti, nupirkti lėktuvo bilietus, kad galėčiau atvažiuoti susitikti, siunčia nepadorių nuotraukų... būna visko“, – sakė R.Geil.
Ji nesigaili atsisakiusi skustuvo ir pagaliau jaučiasi esanti savimi.
„Tikrai jaučiuosi moteriška ir seksuali, – tikino R.Geil. – Tai nepriklauso nuo mano išvaizdos. Svarbiausia – tai, kaip jaučiuosi. Esu laisva būti savimi.
Pagaliau priėmiau save tokią, kokia esu.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
