Tie pagrobti pinigai – niekis, palyginti su tuo, ką patyrė mūsų šeima. Tada R.Zamolskis nepasigailėjo – du kartus šovė tėčiui į galvą. Akimirksniu sukniubęs tėtis (jam buvo 33-eji) nerodė jokių gyvybės ženklų.
Ligoninėje buvo padarytos kelios operacijos ir, kaip tada medikai sakė, tik stebuklas galėjo išgelbėti nuo mirties. Esu tikra, kad išgelbėjo ne tik stebuklas, bet ir tėčio noras gyventi, ryžtas ir užsispyrimas.
Antros operacijos metu pavyko pašalinti kulką, pavojus gyvybei nebegrėsė. Tačiau šio išpuolio padarinius matome kiekvieną dieną – kairės kūno pusės paralyžius, sunki eisena, visiškai nevaldoma kairė ranka.
Ir nors mano tėtis tvirtina, kad šaltakraujam žudikui nejaučia nieko pikto ir seniai atleido už negrįžtamai pakeistą gyvenimą, vis dėlto mano širdyje – kitokie jausmai.
Jausmai, kurie verčia rašyti drebančiomis rankomis. Emocijos, dėl kurių akyse kaupiasi ašaros. Ypač dabar, kai pamačiau, kaip gražiai apie sunkiais nusikaltimais kaltinamą vyrą atsiliepia jo žmona ir dviejų vaikų motina. Kuo jis ją primaitino? Kaip įtikino mylimąją taip kalbėti?
Pastebėta tendencija, kad dėl sunkiausių nusikaltimų uždarytus kalinius itin palaiko jų antrosios pusės. Nevardysiu konkrečių pavyzdžių, bet visa tauta puikiai žino tas gyvanašles, kurios lanko iki gyvos galvos nuteistus savo vyrus, ir tas, kurios įnirtingai tikina, kad geresnių už, pavyzdžiui, kelis žmones nužudžiusį niekšą, negali būti. Kas tai? Baimė ar suvokimas, kad negalint nieko pakeisti geriau liaupsinti nei rėžti tai, ką manai?
Psichologai įsitikinę, kad daugelį moterų užverbuoja kalinčių asmenų geraširdiškumas ir aukos poza – neva laisvėje esančios moterys yra vienintelės, kurios gali jiems padėti, jais rūpintis ir globoti. Taip pat specialistai tvirtina, kad daugelį moterų sužavi joms skiriama prabanga, meilės laiškai ir dėmesys. Bet ar jos mano, kad tai tikra ir nuoširdu?
Kai 2001 metais įtariamasis R.Zamolskis pasikėsino į tėčio gyvybę, o vėliau padarė dar daug nusikaltimų, už kuriuos dabar nuteistas, jis gyveno sveiko vyro gyvenimą – turėjo moterį, su ja susilaukė vaikų, prižiūrėjo milžinišką sodybą.
O kaip tuo metu gyveno jo auka ir aukos šeima?
Niekada nepamiršiu, kaip griuvo mūsų gyvenimas. Tėtis, kuris visada išlaikė šeimą, ilgus mėnesius leido ligoninėse, o vėliau daugybę metų neturėjo darbo. Kodėl? Nes neįgalus jis buvo niekam nereikalingas. Net darbovietė, kurioje dirbo iki nelaimės, paprašė jį atsistatydinti savo noru. Negana to, kad negavo nė menkiausios išmokos dėl to, jog amžiams liko neįgalus, tai dar turėjo savo noru išeiti iš darbo.
Mama, kuri iki tragedijos buvo žavinga jauna moteris, tapo neįgalaus vyro slauge. O dukra, kuriai didžiausia garbė būdavo eiti kartu su aukštu, tvirtu ir stipriu tėčiu, pati turėjo prilaikyti jį, einantį gatve. Bet tai supras tik tie, kurie akis į akį susidūrė su neįgalumu.
Atmintyje įsirėžė nežinia dėl ko smerkiantys žvilgsniai ir net kandžios replikos: žiūrėk, gal jis padaugino, kad svirduliuoja vaikščiodamas stadione?
Dėl koordinacijos sutrikimų tėtis negali važinėti dviračiu.
Dėl neįgalumo jis niekada nedirbs inkasatoriaus darbo, kuris jam buvo didžiausia dovana.
Jis niekada nepastatys namo, nes niekas negrąžins jėgų, kurias turėjo.
Ir jis niekada neapkabins savo šeimos abiem rankomis, nes viena visą laiką bus tarsi medinė.
Viso to akivaizdoje regiu nusikaltėlio gyvenimą – didelis ūkis, laiminga žmona, du mažamečiai.
Negana to, savo šeimai jis tvirtino norėjęs taikos visame pasaulyje. Akiplėšiška, tiesa? Žmona net sulygino jį su ateiviu – suprask, nėra žemėje tokių nuostabių žmonių kaip šis nusikaltėlis.
Man pikta ir skaudu, kad tokie žmonės turi teisę gyventi. Man pikta, kad sugriovus kitų likimą kuriami savi gyvenimai. Ir dar labiau man pikta, kad tokie padugnės kaip jis į savo žaidimų ratą įtraukia niekuo dėtus žmones, nė akimirkos nepagalvodami, kad gali padaryti neatitaisomą skriaudą.
