Lėlinės animacijos filmas „Nuopuolis“, sukurtas pagal gruzinų tostą, trunka vos šešias minutes, bet juo pasakoma labai daug. Per tokį trumpą laiką papasakojama nuopuolio ir pakilimo, nusižeminimo ir pasiaukojimo istorija.
Kad šešias minutes trunkantis filmas išvystų dienos šviesą, Urtė ir Johanas animacijos studijoje triūsė dvejus metus.
Kai Sidabrinių gervių apdovanojimų ceremonijoje, kuri vyko gegužės pabaigoje, buvo skelbiamas metų geriausio animacinio filmo pavadinimas ir jo kūrėjų Oettingerių pavardė, šeiminis duetas scenoje nepasirodė.
Į lietuviško kino apdovanojimo šventę režisieriai negalėjo atvykti dėl neseniai gimusio sūnaus.
Todėl Sidabrinę gervę pora atsiims rugpjūtį, kai lankysis Vilniuje.
Ką lietuvei ir danui reiškia šis apdovanojimas?
Urtė: Šios žinios labai laukiau ir tikėjausi apdovanojimo.
Man tai – aukščiausias įvertinimas gimtinėje, tai lietuviškasis „Oskaras“.
Apie laimėjimą pirmoji mums pranešė mano mama, netrukus su mumis susisiekė filmo prodiuserė Agnė Adomėnė, o po to pasipylė draugų žinutės.
Tuo metu mes ramiai sėdėjome sodo namelyje, kuriame gyvename vasarą.
Johanas: Tai – pirmas apdovanojimas. Jis labai svarbus. Tai padės filmui prasiskinti kelią į kitus festivalius.
– Apie Lietuvos animaciją iki apdovanojimo buvo mažai žinoma. Ar išties ta sritis merdinti?
Urtė: Animacija Lietuvoje auga ir sulaukia vis daugiau susidomėjimo.
Yra puikių kūrėjų ir apie jų filmus greitai išgirsime.
Šįmet nebuvo sukurta daug animacinių filmų, nes procesas ilgai trunka, bet kitąmet turėtų būti daugiau įdomių naujienų.
– Kiek laiko gyvenate Danijoje? Kodėl ten išvykote?
Urtė: Mūsų istorija Danijoje trunka dvejus metus.
Su šeima įsikūrėme Orhuse.
Šiame mieste Johanas turi lėlinės animacijos studiją, todėl mums čia patogu kurti.
– Kur judu susipažinote?
Johanas: Urtę pirmąkart išvydau autobuse, vykusiame iš Ženevos oro uosto Šveicarijoje į animacinių filmų festivalį Rytų Prancūzijos mieste Ansi.
Tai – didžiausias festivalis, į kurį susirenka daugmaž visi animacinio kino atstovai. O po to susitikdavome vis kituose festivaliuose, vis kitose šalyse.
– O kada jūs sukūrėte šeimą?
Urtė: Vestuves atšokome 2014-ųjų paskutinę vasaros dieną Gruzijoje, Signachyje.
Šiame Rytų Gruzijos mieste nusprendėme vienas kitam duoti meilės įžadus dėl to, kad mums čia sukurti šeimą patarė draugė.
Ji pasakojo, kad šiame miestelyje galima susituokti bet kuriuo paros metu ir tai padaryti labai lengva, nes tereikia turėti pasus ir liudytojus.
Be to, abu mėgstame keliauti. Ne tik susituokėme, bet ir praleidome nuostabią savaitę Gruzijos kalnuose ir miestuose. O šįmet mūsų šeima padidėjo – kovo 5-ąją susilaukėme Liudviko.
– Ar per vestuves Gruzijoje ir išgirdote tostą, kuris tapo filmo „Nuopuolis“ siužetu?
Urtė: Šį tostą išgirdau Lietuvoje per radiją dar prieš vestuves, maždaug prieš penkerius metus. Ir nuo to laiko ieškojau jam meninės formos.
Sutikusi Johaną jam papasakojau istoriją ir abu nusprendėme sukurti lėlinės animacijos trumpametražį filmą.
Aš iki vestuvių nebuvau lankiusis Gruzijoje ir su šia šalimi jokių ryšių neturėjau. O per radiją išgirstas tostas sukėlė daug emocijų.
Šis linkėjimas skamba kaip pasaka, kuri prasideda sakiniu: kartą gyveno erelis.
Nutiko taip, kad daug dienų jis nieko negalėjo sumedžioti. Staiga skrisdamas iš aukštybių pamatė negyvą žvėrį, bet, kaip žinome, ereliai yra labai išdidūs ir neminta bet kuo. Tad pasukęs ratus virš nugaišusio žvėries jis nuskrido tolyn.
Daugybę kartų erelis dar grįžo į tą pačią vietą, tačiau neleido sau pulti prie negyvėlio. Vis dėlto alkis pasidarė nepakeliamas ir erelis nutūpė nusprendęs pasistiprinti nugaišusiu žvėrimi.
Vos tik erelis suleido nagus į mėsą, jį pašovė medžiotojas. Erelis atsigręžė į medžiotoją ir tarė: „Ačiū, kad neleidai man tapti maitėda.“
Tad išgerkime už tuos, kurie veda mus teisingu keliu ir neleidžia iš jo išklysti.
Šio tosto esmė pasakoma paskutiniu sakiniu.
– Kodėl tiek ilgai užtruko animacinio filmo kūrimas?
Johanas: Ši istorija puikiai tinka lėlinei animacijai, tačiau jai sukurti reikia daug laiko. Dveji metai trumpam animaciniam filmui su menku biudžetu – gana greitas rezultatas.
Viskas, ką žiūrovas mato, sukurta mūsų rankomis: erelis, kalnai, audra, saulėtekis.
Vien erelio gamyba užtruko apie pusmetį.
Urtė: Lėlės pagamintos iš metalinių lankstų, silikono, plastiko ir vilnos, kalnai pastatyti iš porolono ir smėlio, audra ir saulėtekis sukurti kompiuteriu.
Kiekvienas judesys sukurtas rankomis, apšviestas kino lempomis ir nufotografuotas po vieną kadrą. Tai ilgas procesas, jis kūrėjui teikia lygiai tokį pat malonumą, kaip ir nepriekaištingas rezultatas.
Aš išmokau tiek daug naujų dalykų: nuo lėlių gamybos iki scenografijos, nuo darbo komandoje iki paraiškų rašymo.
Johanas – puikus mokytojas. O man įdomu išmokti ką nors nauja kasdien.
Su Johanu šiais metais gavome šeiminę Sidabrinę gervę, bet ją kaip režisierė jau esu gavusi ir 2012-aisiais už geriausią metų animacinį filmą „Nepriklausomybės diena“.
– Ar tai, kad esate vienos profesijos, šeimoje labiau padeda ar trukdo?
Johanas: Tai tikrai privalumas, nors mes ir animatoriai, bet skirtingos animacijos atstovai. Mūsų įgūdžiai buvo skirtingi. Bet tuo vienas kitą papildome.
Džiugu, kad labai panašiai matome pasaulį.
– Kokie pomėgiai jus labiausiai sieja?
Urtė: Filmai, tai yra geri filmai. Žiūrime jų daug – ne tiek daug animacinių, kiek vaidybinių. Kiekvienas kuriame filmus ir atskirai.
Aš prisidedu prie įvairių Johano projektų, klausiu jo nuomonės apie savo kūrybą.
Johanas: Be darbo, mums abiem patinka kinas, kelionės, geras maistas ir ramybė.
– Kaip namie dalijatės buities darbus?
Johanas: Natūraliai pavyksta, kad vienas kitam padedame atlikti visus darbus.
Viską darome kartu – ruošiame valgį, prižiūrime vaiką, tvarkome namus.
– Ar jums patinka Lietuva? Ar matote lietuvių ir danų charakterio panašumų?
Johanas: Lietuva – puiki šalis! Ji dega kūrybiškumu.
Tiesa, lietuviai ir danai panašumų turi nedaug. Lietuviai turi daug „prieskonio“, o danai kiek švelnesni.
Galbūt mes panašus tuo, kad esame nesustabdomi siekiant geriausio rezultato bet kurioje situacijoje.
– Nesigailite, kad išvykote iš Lietuvos? Ar palaikote ryšius su giminaičiais?
Urtė: Iš Danijos į Lietuvą – vos pusantros valandos skrydžio lėktuvu.
Stengiuosi aplankyti savo šeimą kuo dažniau. Aš gimiau ir užaugau Vilniuje.
Tai – mano mylimiausias miestas visame pasaulyje.
– Nesunku buvo pritapti svetimoje šalyje? Kuo gyvenimas Lietuvoje ir Danijoje panašus?
Urtė: Danijoje gyventi gera, o Lietuvoje jauku. Nebandau pritapti, tiesiog laikinai gyvenu ne Vilniuje.
Nei aš, nei Johanas nežinome, kur gyvensime kitąmet.
Gal nusipirksime laivą ir plauksime aplink pasaulį. Tokiu atveju Sidabrinę gervę pasiimsime į laivą.
– Rugpjūtį atostogausite Lietuvoje. Ką ketinate veikti per atostogas?
Johanas: Aplankysime draugus ir švęsime Urtės brolio vestuves. Taip pat turėsime ir darbo reikalų.
