Ar P.Dimša, nuteistas šešerius metus kalėti atvirojoje Pravieniškių kolonijoje už dviratininko žūtį, dabar nesigaili laiku neištaręs prisipažinimo ir atgailos žodžių?
„Esu nekaltas“, – ir toliau tą patį, ką sakė teisme, kartoja kaliniu tapęs kūrėjas.
Pravieniškės. Tik įvažiavusi į tvarkingą miestelį Kaišiadorių rajone pagalvoji – čia tikras vienišų moterų rojus!
Pagrindine gatve vaikštinėja, ant suolelių sėdinėja jauni, sportiški vyrai ir akimis nulydi kiekvieną praeinančią moterį. Na, ir kas, kad jiems ant kaklo kabo kortelės, o dauguma vilki sportiniu kostiumu.
Užtat jų širdys ilgisi moteriško žavesio, ir užkalbinta moteris bus apdovanota gražiais žodžiais, vylingais pažadais bei patikinimais, kad jie visai nekalti, o namie žmonos nebelaukia.
Ne vienai į Pravieniškes atsitiktinai ar su tikslu užklydusiai moteriai čia susukama galva, ir neretai pasimatymai Pravieniškių gatvėse ateityje baigiasi bendru gyvenimu.
Atvirojoje kolonijoje bausmę šiuo metu atlieka daugiau nei 70 vyrų ir viena moteris.
Pravieniškių atviroji kolonija – vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje. Čia bausmę atlieka iš kitų pataisos namų už gerą elgesį atvežti kaliniai, kuriems kalėti likę metai, ir nuteistieji, kuriems teismas skyrė bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje.
Jie naudojasi didžiausia lengvata – gali laisvai vaikščioti po miestelio teritoriją, vykti į darbą kituose Lietuvos miestuose ir 48 valandoms per savaitę grįžti į namus.
Vyriausias ir žymiausias šios kolonijos gyventojas – P.Dimša, atliekantis bausmę jau du mėnesius.
Visur kvepia kiaušiniene
Kai su Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotoju Dainiumi Sušinsku įeinu į kolonijos kiemą, šypteliu.
Suprantu, kad čia tikrai vyrų karalystė, nes jų išsiskalbti rūbai „džiūsta“ ant virvės lietuje. Prie vartų – grupelė vyrų su krepšiais. Šiandien penktadienis.
Nemažai nuteistųjų laukia artimųjų, kurie pasiims juos namo. Kiti, gavę leidimą, patys traukia į geležinkelio stotį.
Visi išvykę sugrįš sekmadienio pavakare. Visi? Šiuo metu yra pabėgęs tik vienas nuteistasis. Tokie atvejai – ypač reti.
Savaitgaliais – į namus
P.Dimša mane taip pat pasitinka jau vilkintis striuke. Po dviejų valandų traukinys jį parveš į Vilnių. 48 valandos ramybės namie ir atgal.
„Telefonu, internetu čia naudotis negalima, nežinau, kaip ten mano žmona.
Jos sveikata visai pašlijusi, prasideda Alzheimerio liga.
Baiminuosi, kad ji nepamirštų išjungti dujų, nesusižalotų ar nesudegintų buto. Nors buto kaip ir nebeturime – jis atimtas antstolių“, – ištarė P.Dimša, su žmona nesusilaukę vaikų.
Vykdama su juo susitikti tikėjausi įkalinimo įstaigoje rasti piktą, viskuo nepatenkintą žmogų, kokį neretai mes matėme per teismo posėdžius.
Bet P.Dimša, rodydamas savo naująjį būstą, neretai šypteli – ir nelaisvėje esą galima gyventi.
Kambaryje – devyni nuteistieji. P.Dimša įkurdintas dviaukštės lovos žemutiniame gulte. Plonas čiužinys, antklodė, galvūgalyje – spintelė, kojų gale plokščias nedidelis televizorius – draugų dovana. Vidury kambario – stalas su kėdėmis visiems.
„Vyrai mane priėmė draugiškai, žinojo, kad atvykstu. Jau kitą dieną priėjo stambus vyriškis ir užkalbino – jei kas skriaus, sakyk. Tačiau čia niekas nieko neskriaudžia.
Nemažai yra nuteistų dėl avarijų. Su vyrais daug sportuoju kieme, padarau po 50 atsilenkimų, vyrai pamokė kaip.
Numečiau svorio, sutvirtėjau“, – pasigyrė aktorius.
Kolonijos maistu jis negali skųstis, nes nuteistieji gaminasi patys iš nusipirktų ar iš namų atsivežtų produktų.
P.Dimša atveda į erdvią tvarkingą virtuvę, iš kurios sklinda gardus kvapas.
Vieni vyrai kažką kepasi, kiti užkandžiauja, treti mandagiai pasiūlo kavos ir man.
„Štai ši šaldytuvo lentyna – mano. Kiaušinienė, dešrelės, sumuštiniai – dažniausias maistas, nors gyvenimas išmokė viską gaminti“, – rodo P.Dimša.
Jis neslepia – kartais vyrai ir „pasiskolina“ maisto iš svetimos lentynos, bet dažnai ir pavaišina savo valgiu.
Švarios dušo, skalbimo patalpos, erdvi bendra svetainė, pasimatymų su artimaisiais kambariai. Viskas suremontuota, primena matytas Suomijos įkalinimo įstaigas.
Bet vis dėlto čia nelaisvė, kur nuteistieji atlieka teismo skirtą bausmę. Tad džiaugsmo ir šypsenų nedaug.
Neatgailauja, nes nekaltas?
– Kai mes šnekėjomės pastarąjį kartą, jūs tikėjotės, kad įkalinimo bausmės išvengsite.
Bet ir Aukščiausiasis teismas jūsų neišteisino. Po nuosprendžio kategoriškai nebebendravote su žiniasklaida. Įkalinimo bausmė jums buvo netikėta? – paklausiau P.Dimšos, kai susėdome pasikalbėti poilsio kambaryje.
– Taip, aš buvau įsitikinęs, kad būsiu išteisintas.
Ypač kai teismo medicinos gydytojas, medicinos mokslų daktaras iš Lenkijos Robertas Bojarunas teismui pateikė išvadą, kad mano vairuojamas automobilis avarijoje nedalyvavo ir ant jo nėra dviračio mikrodalelių.
Ant variklio dangčio esanti duobutė buvo užfiksuota jau ir 15-oje „Giminių“ serijoje.
Bet nei eksperto išvados, nei daugiau nei 15 faktų, įrodančių, kad aš negalėjau partrenkti jaunojo dviratininko, teismų neįtikino.
Jaunuolio tėvai net prašė nubausti ekspertą. Kodėl? Negi jiems nesvarbi tiesa?
Aš buvau pasmerktas ir nuteistas dar prieš teismus. Kažką reikėjo nuteisti? Tikau aš.
– Lietuvoje jūs jau nebeturite galimybių sulaukti išteisinimo, priekyje – daugiau nei penkeri metai nelaisvės. Ar jau susitaikėte, kad laisvę išvysite tik sulaukęs 83-ejų?
– Nenoriu apie tai iš anksto kalbėti, bet rankų nuleisti neketinu.
Antraip tie kalėjimo metai man reikštų mirties nuosprendį. Mano žmonai – taip pat. Bet mirti kalėjime neketinu.
– Nuo nelaimės praėjo jau treji metai. Žuvusio Šarūno Surblio artimiesiems jie – pilni kančios, jums – ilga teismų virtinė.
Šiandien ne vienas žmogus, išgirdęs jūsų pavardę, sako – būtų tas Dimša prisipažinęs, atgailavęs, būtų jau laisvėje.
Jūs visą laiką neigėte savo kaltę. Ką manote šiandien, kai nesimiega ant kieto geležinės lovos čiužinio?
– Aš tai žinau. Bet kaip galėjau prisipažinti, jei to nepadariau? Ar jūs prisipažintumėte? Suprantu tėvų skausmą.
Gal jiems ir lengviau, kad aš kalėjime. Bet aš tik sustojau šalikelėje, kai priešais mane tamsus automobilis kliudė dviratininką ir nuvažiavo.
Buvau gavęs net drastiškų pasiūlymų, kaip būčiau galėjęs išvengti bausmės. Bet meluoti, daryti ką nors nederamo? Ne. Garbė man brangiau nei laisvė.
Žinote, bemiegėmis naktimis aš stengiuosi įtempti atmintį – gal pamatysiu to automobilio numerį? Bet nepavyksta.
Nes aš numerio ir nepamačiau. Jis nuvažiavo, ir viskas. Pats labai sutrikau, man buvo šokas.
Antrąją rašinio dalį skaitykite šeštadienį.
