Septynmetė savo kojomis išmoko padaryti beveik viską, ką žmonės įprastai daro rankomis. Ji gali valgyti peiliu, šakute arba pagaliukais. Taip pat geba rašyti ir net važinėti dviračiu, rašo „Bulls Press“.
Christianne ir Jeremy ją įsivaikino Kinijoje, kai S.Green buvo vos dveji. Dabar šeima gyvena JAV, Jutos valstijoje.
Stebina gabumais
Mažylę įvaikinusi pora greitai suprato, kiek daug ji geba padaryti be rankų.
„Prisimenu, kai tik įsivaikinome, nupirkau Sophi pirmąją ledų porciją.
Norėjau mažylę pamaitinti ir ištiesiau jai porciją, tačiau ji pagriebė ledus iš manęs savo maža kojyte ir pradėjo valgyti pati.
Mes buvome priblokšti ir tą akimirką supratome, kad ji gali padaryti bet ką“, – prisiminimais dalijosi Christianne.
Kai pirmą kartą išvydo rankyčių neturinčią mažylę, sutuoktiniai ketino įsivaikinti S.Green vyresnę sesę Lexie, kuri yra akla.
Tuo metu nebuvo leidžiama įsivaikinti dviejų vaikų iš Kinijos vienu metu, tačiau abi mergaitės turėjo negalią, tad poros prašymas buvo patenkintas.
„Sophi turėjo dideles gražias akis. Mes pirma pastebėjome jas, o tik tada, kad ji neturi rankų.
Tiesiog žinojome, kad jai reikia šeimos“, – kalbėjo seseris įvaikinusi moteris.
Dabar seseris sieja ypatingas ryšys.
„Jos tokios žavios kartu, – džiaugėsi Christianne. – Lexie yra abiejų rankos, o Sophi – akys.“
„Lexie yra pati geriausia mano draugė, nes mus įsivaikino tą pačią dieną, manau, tai nuostabu. Jaučiuosi labai laiminga, nes dabar turiu brolių ir sesių“, – kalbėjo S.Green.
Laiminga jaučiasi, kai šoka
Christianne ir Jeremy į savo šeimą priėmė net septynis negalią turinčius vaikus. Jie labai džiaugiasi įvaikinimo teikiamais pranašumais.
„Vaikų, kurie turi ypatingų poreikių, ateitis vaikų namuose būtų blanki. Tokios vietos JAV nėra pritaikytos tiems, kurie turi ypatingų poreikių, tad jiems labai reikia šeimos. Kai įvaikinimo procesą atlikome jau kelis kartus, pastebėjome, kokią laimę jie atnešą į mūsų šeimą“, – aiškino Jeremy.
Norėdami palengvinti S.Green kasdienybę, sutuoktiniai namie įtaisė tik palenkiamas rankenas, kad mergaitė duris galėtų atidaryti smakru, be to, nupirko jai specialų dviratį.
Tačiau mažylė daugybę dalykų sugeba padaryti ir kojomis: ji gali nusiprausti, išsivalyti dantis ir rašyti.
„Tikrai nuostabu, kaip puikiai Sophi sugebėjo prisitaikyti. Žmonės dažnai klausia, kaip išmokėme ją daryti įvairius dalykus kojomis, tačiau iš tiesų mes jos nieko nemokėme.
Ji išmoko prisitaikyti daugybe būdų. Ji puikiai rašo kojomis, piešia ir spalvina, gali išsivalyti dantis, nusiprausti, išsišukuoti plaukus“, – apie neįtikėtinus mergaitės sugebėjimus pasakojo įtėvis.
Septynmetė labai mėgsta šokti ir lankė baleto pamokas, tačiau nustojo į jas vaikščioti, nes ją liūdino, kai kitos mergaitės atlikdavo choreografiją rankomis.
Vis dėlto S.Green nepasidavė, dabar ji turi privatų šokių mokytoją ir jaučiasi visiškai laiminga kurdama šokius.
„Man patinka šokti, nes tai darydama jaučiuosi laiminga. Kai mano brolis Connoras groja pianinu, aš kuriu savo šokius“, – aiškino mažylė.
Sophi noras ir gebėjimas šokti išties stebina įtėvius, mat kai buvo visai maža, nepajėgė vaikščioti, o pora baiminosi, kad jai gali tekti visą gyvenimą praleisti neįgaliojo vežimėlyje.
Dešinėje S.Green kojoje nėra šeivikaulio, tad ji silpnesnė ir trumpesnė nei kairė. Kurį laiką mergaitė važinėjo neįgaliojo vežimėliu, kurį kontroliuodavo smakru, tačiau buvo pasiryžusi išmokti vaikščioti.
Dabar mergaitė jau gali vaikščioti, tačiau jai sunku išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat krisdama ji negali pasiremti rankomis, tad galimybė susižeisti išlieka labai didelė.
„Man sunkiausia išlaikyti pusiausvyrą. Kartais parkritusi susižeidžiu ir verkiu, man tikrai sunku“, – sakė S.Green.
Skausmą kelia ne tik mėlynės
Žaizdų bei mėlynių sukeltas skausmas nėra vienintelis, kurį mergaitei tenka ištverti. Jai taip pat teko išmokti atlaikyti žmonių žvilgsnius bei pašaipas.
„Mes ją išmokėme patekus į nepatogią padėtį išsisukti šmaikščiais atsakymais.
Jos dažnai klausia, kodėl neturi rankų, o ji atsako, kad jas palaidojo ar kad nukando ryklys. Tuomet žmonės pradeda juoktis ir situacija tampa lengvesnė“, – apie mergaitės kovą su patyčiomis kalbėjo Christianne.
Kai S.Green pirmą kart nuėjo į mokyklą, bendraklasiai ėmė klausinėti, kodėl ji neturi rankų, tad mergaitė grįžo namo ašarodama ir bijojo vėl lankyti pamokas.
Tuomet situacijos tvarkyti ėmėsi įmotė. Ji parodė vaizdo įrašą, kuriame vaikai išvydo, kiek daug mažylė gali padaryti. Ji greitai tapo itin mėgstama bendraklasių, dabar visi vaikai nori sėdėti su ja, kartu važiuoti liftu.
Žinoma, kartais mažylę apima liūdesys.
Christianne pasakojo, kad sulaukusi daugybės skaudžių pastabų mergaitė užsidaro arba pravirksta, nes „paprasčiausiai nori viską daryti taip pat, kaip ir kiti vaikai“, tačiau su laiku vis labiau pasitiki savimi ir mažiau dėmesio kreipia į tokius komentarus.
„Ji tikras džiaugsmas, turi tiek daug drąsos ir užsispyrimo. Ji labai miela, rūpestinga ir draugiška. Ji iš tikrųjų yra mažas tobulas angelėlis. Nemanau, kad negalia ją gali sustabdyti“, – sakė Christianne.
S.Green tikisi, kad jos istorija paskatins kitus žmones įsivaikinti neįgalius vaikus, o užsispyrimas įveikti neįgalumą įkvėps visus: tuos, kurie neįgalūs, ir tuos, kurie yra sveiki.
„Jei trokštate ką nors daryti, neleiskite niekam jūsų sustabdyti“, – sakė drąsioji mergaitė.
