Rudenį bus ketveri metai – tiek laiko praėjo, kai Augustui lūžo stuburo slankstelis. Nors kojų nevaldantis vyras sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tai jam – ne kliūtis irkluoti valtį.
Iki lemtingos nelaimės 204 centimetrų ūgio A.Navickas žaidė krepšinį, lankė irklavimą, tačiau baigęs mokyklą ir tapęs studentu sportą metė. Akibrokštas, bet 2012-ųjų rudenį patirta trauma jį sugrąžino į sportą.
„Su draugu leidomės pasivažinėti kalnų dviračiais, nors nebuvau dviratininkas. Buvo smalsu išmėginti trasas. Nuo didelio kalno įsibėgėjau, pašokau ant žemesnio ir nesėkmingai kritau“, – likimo smūgį, patirtą netoli Šiaulių esančiose kalnų dviračių trasose, prisiminė A.Navickas.
Po stuburo lūžio pusmečiui gyvenimas sustojo – Augustas mėnesį gulėjo ligoninėje, dar penkis mėnesius praleido reabilitacijos centre. Šis laikotarpis vyrui buvo sunkiausias, nes dienų dienas teko praleisti gydymo įstaigose, vykdyti medikų nurodymus.
Tuo metu, kai ištiko nelaimė, Augustas neturėjo rimto užsiėmimo, nes buvo metęs mokslus. Prieš tai Kopenhagoje lietuvis studijavo multimedijos dizainą, tačiau šie mokslai jam nepatiko.
Po pusmečio grįžęs į Lietuvą jis vėl bandė tapti studentu. Augustas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti bendrosios inžinerijos.
„Šios studijos buvo ne man“, – ir vėl nusivylė vaikinas.
Ilgokai ieškojęs profesijos, kuri jį lydėtų per gyvenimą, Augustas nesikankino aukštosios mokyklos suole.
„Nemačiau savo ateities tose srityse, todėl nereikėjo man ir tų diplomų“, – apie specialybės paieškas užsiminė A.Navickas. Kadangi po traumos Augustas sugrįžo į sportą, ketina griebtis ir panašaus pobūdžio studijų. Irkluotoją vilioja treniravimo, sporto psichologijos studijos užsienyje.
Tačiau visa tai – dar tik svajonė. O jų ir romantikos jauno neįgalaus vyro gyvenime netrūksta.
Stuburo trauma Augustui netapo bičiulystės su draugais ir jausmų išbandymu. Po nelaimės draugai nuo jo nenusisuko, bet ir naujų neatsirado.
Tačiau į susižeidusio vyro širdį netikėtai pasibeldė meilė – prabėgus metams po nelaimės Augustas, nuvykęs pakartotinės reabilitacijos į Palangą, susipažino su kineziterapeute dirbusia Ema.
Ji neįgaliajam padėjo mankštintis, o vėliau tapo ir kasdiene jo pagalbininke. Augustas ir Ema trejus metus gyvena ir savo ateitį kuria kartu.
Mylimoji dėl Augusto atsisakė savo profesinių ambicijų. Šįmet palikusi kineziterapeutės darbą vienoje grožio klinikoje Ema irkluotoją lydėjo į treniruotes užsienyje.
„Draugė su manimi sausio viduryje vyko į treniruočių stovyklą Graikijoje, ji man padėjo ir kaip trenerė, ir kaip kineziterapeutė“, – pasakojo prieš dvejus metus į irklavimą, kuriuo užsiėmė būdamas moksleivis, sugrįžęs Augustas.
Neįgaliam sportininkui pagal specialų užsakymą Kinijoje buvo pagaminta valtis, kurios projektą kūrė vienas Vokietijos inžinierių.
Ši valtis nuo įprastos skiriasi tuo, jog yra šiek tiek platesnė, šonuose turi plūdurus, kurie užtikrintų, kad ji vandenyje neapsiverstų. Kad sportininkas jaustųsi stabiliai, įsėdus į valtį jo nugara remiasi į tvirtą atramą.
Irkluotojui ir jo mylimajai pavyko suderinti savo veiksmus – treniruočių stovykloje netoli senovinio Maratono miesto Augustas dviejų kilometrų vandens kanale irklavo vienvietę valtį, o Ema jį sekė palei kanalą mindama dviračiu.
Taip juodu norėtų vienas kitą palaikyti ir Klaipėdoje, tačiau irkluojant Danės upėje krantinėje nėra galimybės visa pakrante važiuoti dviračiu. Tad Emai tenka mylimąjį stebėti iš tolo.
Būdamas sveikas A.Navickas iškovojo Lietuvos jaunių, jaunučių ir suaugusiųjų irklavimo čempionatų nugalėtojo titulus. Šiuo metu jis yra pirmasis ir vienintelis Lietuvoje neįgalus irkluotojas.
Neįgaliųjų irklavimas nuo sveikųjų labai daug kuo nesiskiria. Skirtumas tiktai tas, kad Augustui dabar tenka iš vežimėlio persėsti į valtį ir joje prie sėdynės prisitvirtinus diržais galima jaustis daug saugiau.
Ir anksčiau, kol buvo sveikas, ir dabar, kai yra neįgalus, irkluojant didžiausias fizinis krūvis tenka rankoms. Tai akivaizdu tampa pažvelgus į atletiško sudėjimo Augustą.
„Patyrus traumą nebuvo apėmusi neviltis, neturėjau laiko liūdniems apmąstymams. Gal tik pirmus metus buvau labiau užsidaręs, mažiau judėjau, bet labai blogai tikrai nebuvo.
Į viską žvelgiau realistiškai ir turėdamas optimistinį požiūrį tuos metus nesunkiai pragyvenau, o po to susipažinau su Ema, ir viskas ėmė klostytis tik geriau“, – patirtimi dalijosi vyras.
Nelengvais gyvenimo momentais Augustas pagalvodavo, kad kitiems gali būti dar sunkiau. Juk jis – ne vienintelis neįgalusis pasaulyje. Kiekvienam – sava dalia, bet požiūrį į savo nelaimę nemažai lemia ir žmogaus charakteris.
Augustas visada norėjo būti savarankiškas, tad vos baigęs mokyklą išsikraustė iš tėvų namų ir išsinuomojo butą.
Net ir patyręs stuburo traumą vyras neprarado savarankiškumo – grįžęs iš reabilitacijos šiek tiek laiko bute gyveno vienas ir puikiai savimi pasirūpindavo.
Nors jis žinojo, kad po traumos galės gyventi vienas, aplankius jausmams vienišumo neteko patirti ilgai. Įsikūręs po vienu stogu su mylimąja Augustas noriai dalijosi buities rūpesčiais.
Medicininį išsilavinimą turinti Ema sportininkui tapo ir masažuotoja. Masažų irkluotojui itin reikia po intensyvių treniruočių. O dabar kaip tik toks laikas – Augustas prieš parolimpines žaidynes treniruojasi 15 kartų per savaitę.
„Aš pats vairuoju automobilį, todėl savarankiškai nuvykstu į irklavimo centrą. Jo darbuotojai sutartu laiku išneša valtį, po treniruotės ją padeda į vietą. Jokių nepatogumų dėl treniruočių nėra“, – apie įprastą dienotvarkę pasakojo sportininkas.
Be irklavimo, A.Navickas kūno raumenis stiprina treniruokliais, plaukioja baseine. Tad dėl pasirengimo parolimpinėms žaidynėms Augustas jaučiasi ramus, dieną naktį apie startą Rio de Žaneire negalvoja.
„Taip toli nuo Lietuvos nesu buvęs, tačiau vyksiu ne vienas, su manimi keliaus Ema. Ji daugiausia išmano apie neįgaliųjų irklavimą, ja visiškai pasitikiu. Esame gera komanda“, – tikino irkluotojas.
Dalyvauti parolimpinėse žaidynėse buvo A.Navicko svajonė, jis džiaugėsi, kad aplinkybės susiklostė sėkmingai – prieš dvejus metus sulaukęs specialios valties vyras kibo į treniruotes ir svajose jau regi Rio de Žaneirą.
Parolimpinėse žaidynėse varžysis irkluotojai iš 12 šalių, tad lietuvio laukia nuožmi kova irklavimo kanale.
A.Navickas savo galimybes vertino realistiškai: „Prizinių vietų nesitikiu užimti, nes sportuoju dar tik dvejus metus, o kiti neįgalieji irklavimui jau yra paskyrę po dešimt ir dvidešimt metų.
Neseniai vykusiose pasaulio taurės etapo varžybose nugalėtoju tapo į šeštąją dešimtį įkopęs ukrainiečių sportininkas, kuris irkluoja 26 metus.
Akivaizdu, kad šis sportas neturi amžiaus apribojimų. Todėl parolimpinėse žaidynėse būsiu vienas jauniausių irkluotojų. Man dar viskas prieš akis – tikiuosi kokį nors spalvos medalį laimėti nebent 2020 metais Tokijuje vyksiančiose žaidynėse.“
Anksčiau nesportavusią mylimąją Augustas jau užkrėtė aktyviu gyvenimo būdu – kol irkluotojas treniruojasi salėje, Ema laiką leidžia mankštindamasi treniruokliais. Be to, ji pamėgo bėgioti lauke.
Prieš kelis mėnesius Klaipėdoje moteris dalyvavo dešimties kilometrų bėgime, kuris buvo surengtas palaikyti vėžiu sergančius žmones.
„Tada buvau jos palaikymo komandoje, nes Ema pirmąkart varžėsi tokio bėgimo trasoje“, – pasakojo Augustas.
Abu pastebėjo, kad sportas stiprina kūną ir dvasią, pakelia nuotaiką, todėl kasdienybė įgijo dar daugiau šviesių spalvų. O ką pora veikia, kai nesportuoja?
„Dabar pasigendame laisvalaikio kartu, nes visas jėgas skiriu pasiruošti žaidynėms. Grįžę iš Rio de Žaneiro vyksime atostogų“, – užsiminė parolimpietis.
Juodu vis dažniau pasikalba apie šeimą.
„Kol kas dar nesame susižadėję, bet santykiai krypsta į šeimos kūrimą“, – patikino irkluotojas.
Paklausus, ar žaidynės negalėtų sportininko įkvėpti piršlyboms, A.Navickas nusijuokė ir tarstelėjo: „Gal.“
