Tai – ne scena iš filmo, bet tikras gyvenimas. Pastorius Mindaugas Palionis ir giesmių kūrėja Daiva Palionienė prieš dvidešimt metų apsigyveno apleistame būste Naujojoje Akmenėje. Tik vėliau suprato, kad jų namais tapo buvęs samanės „taškas“.
Iš pradžių M.Palionis niršo, kodėl jiems kliuvo toks išbandymas, tačiau vėliau rado kūrybingą išeitį. Pora problemą pavertė galimybe – ėmė padėti degtinės ieškantiems vargetoms.
Jie įkūrė reabilitacijos centrą „Prieglobstis“ ir ėmė iš sąvartynų, landynių ir gatvių kviesti žmones gydytis nuo priklausomybių.
Per du dešimtmečius jų veikla išsiplėtė į kelis miestus, atsidarė motinų reabilitacijos sodyba, krizių, vaikų dienos centrai, adaptacijos bei senelių namai, įsikūrė benamių kaimas.
Šiandien labdaros ir paramos fondas „Prieglobstis“ gali padėti ir kūdikiams, ir garbaus amžiaus senoliams. Jis jungia daugiau nei dešimt socialinių centrų, yra stiprus padėjėjas Naujosios Akmenės savivaldybei bei partneris užsienio organizacijoms.
Buvusiame Palionių bute dabar taip pat gyvena reabilitaciją praėję žmonės. Jie teikia pagalbą priklausomiems nuo svaigalų.
Nupirko samanės „tašką“
Palionių šeima susikūrė Vilniuje. Jie sunkiai vertėsi, todėl persikėlė į Naująją Akmenę, apsistojo pas Mindaugo tetą.
Abiejų tėvai sudėjo po porą tūkstančių litų ir iš antstolių nupirko vaikams butą.
Po namus bėgiojo tarakonai, visur karaliavo nešvara. Teko nemažai prakaituoti, kol butas tapo gyvenamas.
Ne ką geresnis vaizdas buvo ir laiptinėje. Vėliau iš užsienio atvažiuodavę pastoriaus kolegos negalėdavo patikėti, kad jis gyvena tokioje vietoje.
Tačiau aplinka nebuvo didžiausia kliūtis. Pasirodė, kad ankstesni buto šeimininkai gamindavo ir pardavinėdavo samanę. Galbūt dėl šios nelegalios veiklos butas ir atsidūrė antstolių rankose.
Į pastoriaus namus nuo pirmų dienų ėmė belstis nuvargę, prasigėrę, agresyvūs žmonės.
Kai suvokė, kad apskurę klientai ateina degtinės, Palionių šeima buvo šokiruota. M.Palionis nervindavosi, kodėl jiems kliuvo toks būstas.
Pirkėjai ateidavo ir dieną, ir naktį. Namuose imdavo loti šuo. Pora jau buvo susilaukusi pirmosios dukros. Mergaitė prabusdavo, imdavo verkti.
Dvokiantys ir girti svečiai iš pradžių ne juokais apkartino šeimos gyvenimą.
Vietoj degtinės – lankstinukai
Pastorius ėmė klausti maldoje, kodėl jam taip nutiko. Atsakymas jį nustebino – dvasininkas suprato, kad vietoj degtinės jis gali žmonėms duoti kai ko kito.
„Ar turit?“ – nesiliovė eiti interesantai.
„Turiu, užeikit“, – svečius į vidų kviesdavo pastorius. Degtinės mėgėjai laukdavo svaigalų, o pastorius atnešdavo bukletų apie Kristų.
„Galiu duoti, ką turiu geriausio“, – sakydavo M.Palionis.
Pirkėjai susinervindavo, bet daugelis klausydavosi pastoriaus pasakojimų. Kai kurie klaupdavosi ant kelių ir imdavo melstis atgailos maldą, norėdavo keisti gyvenimus, atsisakyti priklausomybės.
Kai kurie išėję sėdėdavo laiptinėje ant laiptų ir skaitydavo M.Palionio įduotus lankstinukus.
Per dieną ateidavo apie 40 žmonių.
Netrukus kone visi Naujosios Akmenės alkoholikai ir narkomanai žinojo, kad buvusiame „taške“ gyvena dvasininkas. Jie pradėjo kreiptis pagalbos.
Paramos ėmė prašyti ir tie, kurie grįžę iš kalėjimų neturėjo kur eiti.
Kas prašydavo pinigų, kas maisto, kas galimybės virtuvėje pasigaminti valgyti. Pastorius ir jo žmona kiek išgalėdami padėdavo.
Žmones rinkdavo iš sąvartyno
Tačiau buvo ir tokių, kurie piktnaudžiavo pagalba – pinigus pragerdavo, maistą parduodavo, pagalbos prašydavo net nusikaltimams atlikti.
„Pamačiau, kad duodamas žuvies negaliu jiems padėti, reikia duoti meškerę. Reikia vietos, kur jie galėtų gyventi, eiti blaivybės keliu“, – sakė pastorius.
Jis pradėjo ieškoti sodybos, kur priklausomi galėtų apsigyventi. Rado Arvydo Sabonio močiutės dvarelį Dabikinėlės kaime šalia Akmenės.
Namas buvo apleistas, supuvęs, apgriuvęs. „Kai atvedžiau pirmuosius žmones reabilitacijai pasakiau: „Kaip jūsų gyvenimai statysis, taip ir tas namas statysis“, – prisiminė „Prieglobsčio“ įkūrėjas.
Į reabilitacijos centrą M.Palionis su bendraminčiais žmones kviesdavo iš sąvartyno, landynių, patvorių.
„Surinkome visus Naujosios Akmenės benamius. Mūsų reabilitantai išmoko dirbti su žemiausiai puolusiais žmonėmis“, – sakė pastorius.
Palioniai matė baisių dalykų – kaip žmonės nuo alkoholio mirė, nusigyveno, užsidegdavo gerdami.
Kai kuriems alkoholikams ir narkomanams tekdavo amputuoti nupuvusias galūnes. Nauji reabilitantai užveždavo blusų, utėlių. Daug žmonių, nebaigusių reabilitacijos, išeidavo ir mirdavo perdozavę.
„Kilo noras nebepriimti benamių, bet kas kitas jiems padės jei ne mes?“, – abejones prisiminė dvasininkas.
Gyveno iš žmonos algos
Pirmąsias sodybas, kurias pirko reabilitacijos ir kitiems centrams, Palioniai pirko iš Daivos atlyginimo. Moteris dirbo muzikos mokytoja.
„Paėmėm paskolą vienai sodybai, per trejus metus išmokėjom. Tada paėmėm antrai, tada trečiai“, – prisiminė fondo vadovas.
Jo žmona svajojo dainuoti Nacionaliniame operos ir baleto teatre, tačiau svajonę paaukojo dėl šeimos misijos. „Ji suvokė, kur važiuoja“, – apie persikėlimą iš Vilniaus į Naująją Akmenę sakė M.Palionis.
Pora dar susituokdami pasirinko viską aukoti kitų labui. „Kol neaukoji, visko trūksta. Kai daliniesi, imi suprasti, kas yra tikras skurdas. Kai pamatau tik druską namuose, suprantu, ką reiškia neturėti, ko valgyti“, – pasakojo pastorius.
Palioniai ne kartą patyrė, ką reiškia neturėti maisto. Jų pasiaukojimas neliko bevaisis. Šiandien „Prieglobstis“ kasdien maitina apie 50 žmonių.
Vietoj Indijos – Naujoji Akmenė
M.Palionis iš pradžių manė, kad Naujoji Akmenė – jo nesėkmė. Praeityje jis labai norėjo važiuoti į misijas Rusijoje, Indijoje ar kitoje tolimoje šalyje.
„Dieve, nenoriu, – apie Naująją Akmenę mąstė M.Palionis. – Ten nė už ką nevažiuosiu. Mane ten visi pažįsta, jie matė, kaip neteisingai gyvenau.“
Paauglystėje pastorius buvo chuliganas, mušdavosi, neretai sėdėdavo prie butelio. Sako, kad ir pats būtų buvęs narkomanas – jį traukė svaigalai.
Dabar supranta, kad skurdi gyvenimo Naujojoje Akmenėje pradžia buvo tik dalis didingo plano.
Dabar šeima gyvena sodyboje miške. M.Palionis džiaugiasi, būdamas gamtoje – ten gali pailsėti nuo žmonių.
Jų kasdien sutinka labai daug. Labdaros ir paramos fondas rūpinasi benamiais, priklausomais, į krizes patekusiais žmonėmis, vaikais ir jaunimu.
„Į reabilitacijos centrą iš pradžių atėjo vyrai, paskui pagalbos paprašė ir moterys. Vėliau kreipdavosi ir besilaukiančios motinos. Negalėjome jų atstumti, Akmenėje įkūrėme Krizių centrą, Mažeikių rajone Mamos sodybą.
Įsteigėme vaikų dienos centrą bei centrą jaunimui. Senjorams, kurie kenčia nuo priklausomybės, įkūrėme atskirus – Senelių namus“, – vardijo pastorius.
Organizacija turi partnerius Norvegijoje, važiuoja pas juos skaityti paskaitų ir dalintis patirtimi.
Latvijoje M.Palionio iniciatyva neseniai įkurtas analogiškas fondas.
