Prisimindami šią dieną Ušackai pasakojo, kad vestuvės galėjo ir neįvykti – į bažnyčią jie atvyko be liudytojų, kurių šeimoje šventės išvakarėse įvyko nelaimė.
Tačiau kunigas rado išeitį – jis paklausė būsimų jaunavedžių, ar negalėtų liudytojais tapti vargonininkas ir zakristijonas. Vygaudas ir Loreta sutiko.
„Tą kartą mūsų vestuvės buvo kuklios, beveik niekas to nežinojo. Neseniai švęsdami mano tėvų deimantines vestuves – 60 metų jungtuvių sukaktį – supratome, kad ir mes norėtume atnaujinti santuokos įžadus“, – pasakojo diplomatas.
Nors pastaruoju metu Ušackai daugiau laiko praleidžia Maskvoje nei tėvynėje, savo namais jie vadina sodybą Utenos rajone, prie Indrajų ežero.
V.Ušackas gimė Skuode, todėl save vadina žemaičiu, bet vasaras leidžia Bajoriškėse, kur stovėjo jo senelio dvaras ir buvo 125 hektarų ūkis.
1941 metų birželio 13-ąją Adomas Ušackas su žmona Teofile, dukra Irena ir sūnumi Raimundu, būsimo diplomato tėvu, buvo ištremti į Sibirą.
Susigrąžinęs senelių žemę diplomatas 1999 metais pasistatė kelis rąstinius namus. Iš buvusio dvaro liko vos keli baldai – stalas, kėdė ir lova. Sodyboje kabo ir sena nuotrauka, kurioje įamžintas dvaras su kolonomis.
Vygaudui pavyko išsaugoti ir senelio laikrodį.
Pokariu pastatas atiteko kolūkiui, vėliau tapo Vilniaus grąžtų gamyklos poilsio namais ir 1980 metais buvo rekonstruotas. Tačiau 1989 metais dvaras sudegė, liko tik griuvėsiai. Kai diplomatas atgavo šias griuvenas, suprato, kad nepavyks atkurti buvusio dvaro, nes neturi tiek pinigų.
V.Ušacko senelio Adomo garbei yra pavadintas įvažiavimas į sodybą. Jį žymi lentelė su Adomo Ušacko vardu.
Šią originalią Niujorko miesto gatvės lentelę politikui atvežė ir padovanojo Amerikos lietuviai. Ant kalvos plevėsuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos vėliavos.
Sugriautą koplyčią žymi prie sodybos vartų stovintis kryžius, kurį padarė tautodailininkas iš Utenos Pranas Kaziūnas. Tai – Ušackų giminės, karo audrų išblaškytos po pasaulį, atminimas.
2007 metais sodyboje vyko giminės susitikimas, todėl kryžius simbolizuoja jos sugrįžimą į Bajoriškių kaimą.
Ušackų giminei priklausęs herbas taip pat puošia vieno rąstinio namo sieną.
Giminė buvo gausi, nes V.Ušacko senelis Adomas turėjo 6 seseris ir 3 brolius – visi jie pasitraukė į Vakarus.
1973 metais Ušackai susitiko Lenkijoje. Į šį susitikimą iš Lietuvos atvyko ir Adomas, kuriam pavyko sulaukti nepriklausomybės atkūrimo laikų.
– Kaip dažnai lankotės sodyboje?
V.Ušackas: Mes grįžtame iš Maskvos kad ir savaitgaliui, nes skrydis lėktuvu trunka valandą ir 15 minučių, maždaug dar tiek sugaištame, kol iš Vilniaus atvykstame į Bajoriškes.
Grįžti iš Maskvos į Bajoriškes lengviau, nei iš mūsų rezidencijos Rusijos sostinėje nuvykti į oro uostą.
Mūsų butas Vilniuje yra vieta, kur sustojame persirengti, o tada skubame į kaimą.
L.Ušackienė: Į sodybą važiuojame ne tik vasarą, bet ir rudenį, žiemą. Birželį čia būna žemuogių, o lietingą vasarą rudmėsių galima rasti beveik po kiekviena egle.
– Ar daug ką teko keisti įsikuriant Indrajų ežero pakrantėje?
V.Ušackas: Sodybos reljefas natūralus, nors kai kas mano, kad mes jį tobulinome. Čia beveik niekas nepasikeitė, tik iškirtome krūmus ir palyginome duobes.
Smetonos laikais čia buvo žvyrduobė. Ji ir dabar išliko. Tuo metu galiojo tokia tvarka – kiek dvarininkas turėdavo hektarų žemės, tiek vežimų žvyro privalėdavo nuvežti valstybiniams keliams tiesti.
– Ar būna laiko paspiningauti?
V.Ušackas: Labiau mėgstu žvejoti žiemą, o vasarą dažniau irstomės po ežerą. Giliausia vieta ežere – 28 metrai. Sūnus Raimundas labiau mėgsta žvejoti nei aš.
– Ar skaičiavote, kiek kartų per savo karjerą teko keisti gyvenamąją vietą?
V.Ušackas: Be studijų Norvegijoje ir Danijoje, dar buvo Belgija, JAV, Didžioji Britanija, Afganistanas, Rusija. Visų šių valstybių sostinėse teko įsikurti 2–6 metams.
L.Ušackienė: Suskaičiavau, kad gyvendami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje mes net 16 kartų kraustėmės vis į kitą butą. Galėčiau būti nekilnojamojo turto ekspertė.
– Yra žmonių, kurie skundžiasi negalintys pritapti naujoje vietoje, jeigu nepasiima savo paveikslų, stalo įrankių, baldų ar indų. Kaip jūs kraustotės – su visa manta ar tik su vienu lagaminu?
L.Ušackienė: Mums pakanka kelių lagaminų.
V.Ušackas: Kai vykau dirbti į Afganistaną, pasiėmiau vieną lagaminą, įsidėjau šeimos nuotraukų, mėgstamų knygų, dar kelias relikvijas.
Kelionėse mane lydi XVIII amžiaus buvusio JAV prezidento ir pagrindinio JAV Nepriklausomybės deklaracijos kūrėjo Thomo Jeffersono nuotrauka, nes jo politinė filosofija formavo mano asmeninį požiūrį į daugelį dalykų. Vilniaus universiteto Teisės fakultete apie tai rašiau savo diplominiame darbe.
– Kodėl pasukote į diplomatiją?
V.Ušackas: Turiu teisininko diplomą, Danijoje studijavau tarptautinę politiką ir ekonomiką. Nesigailiu, kad pasukau į diplomatiją, nors norėjau apsiginti disertaciją, likti Vilniaus universitete.
Kai 1991-ųjų gegužę buvau pakviestas dirbti į Užsienio reikalų ministeriją, sutikau tik po trečio telefono skambučio. Tuo metu stažavausi Danijoje, dvejojau dėl tokio pasiūlymo, nes norėjau baigti disertaciją.
Bet atsitiko taip, kad grįžau iš Danijos ir tą dieną, kai Maskvoje vyko pučas, pasirašiau darbo sutartį.
– Jūsų vyras vis atsiduria karščiausiuose pasaulio taškuose. Ar ramiai miegate?
L.Ušackienė: Kiekvienas Vygaudo paskyrimas man būdavo netikėtas. Prisimenu, prieš išvažiuodamas į Afganistaną jis paskambino ir pasakė, kad turi vos 10 minučių apsispręsti. Per tas 10 minučių ir nusprendėme, kaip toliau gyvensime.
– Ar diplomatinėje tarnyboje tvarka kaip kariuomenėje?
V.Ušackas: Man patinka darbas, kurį dirbu. Net Afganistane, kur buvo įvairių sunkumų, gavau vertingą pamoką, todėl visiems linkiu dirbti su meile.
– Ar būdamas Afganistane vyras sakydavo tiesą apie teroristų išpuolius, sprogdinimus ir savižudžių grėsmę?
L.Ušackienė: Tai buvo neramus laikotarpis. Rytais įsijungdavau kompiuterį, skaitydavau žiniasklaidos pranešimus, jei niekas neužsimindavo apie padėtį Afganistane, suprasdavau, kad viskas gerai.
Vygaudas mane ir vaikus dažnai informuodavo, kad viskas gerai, bet nutylėdavo detales. Apie situaciją jis sužinodavo kur kas anksčiau nei žiniasklaida.
– Ar jūsų sūnus Raimundas ir dukra Paula nori būti diplomatai?
V.Ušackas: Manau, kiekvienas turi pasirinkti tai, kas patinka. 23 metų duktė Paula šiemet baigė biologijos studijas su pagyrimu ir gavo diplomą.
24 metų sūnus Raimundas baigė politikos ir verslo bakalauro studijas. Tada nutarė, kad reikia mokytis rusų kalbos, ir atvyko į Maskvą – mes vėl buvome visi kartu, galėjau kartu su sūnumi keliauti po Rusiją ir leisti laisvalaikį.
Prasidėjus konfliktui Ukrainoje, jis tapo savanoriu ir baigė kario tarnybą Lietuvos kariuomenėje, Klaipėdoje.
Po tarnybos, siekdami surinkti pinigų jaunimo ekspedicijai „Misija Sibiras“ ir kartu norėdami save patikrinti beveik 350 kilometrų Raimundas su tarnybos draugu Luku įveikė pėstute, kol pasiekė namus Vilniuje.
Pastaruoju metu jis gilinasi į atsinaujinančiąją energetiką, todėl studijuos Londone magistrantūroje.
– Ar būna akimirkų, kai nusvyra rankos? Jūs buvote užsipultas, kai žaidėte krepšinį su blogos reputacijos Rusijos politikais.
V.Ušackas: Dirbdamas Maskvoje diplomatas turi suprasti, kad ne visiems įtiks.
Rusijoje nėra lengva ginti Europos Sąjungos interesus.
Krepšinio ar teniso aikštelėje neretai būnu kartu su įvairiais įtakingais Rusijos atstovais, tai man padeda suprasti jų tikruosius motyvus. Tai nereiškia, kad aš pateisinu jų veiksmus ar pritariu jiems.
Mano darbas – suprasti, analizuoti ir teikti rekomendacijas, ką daryti, kad toliau nebūtų liejamas kraujas, kuo efektyviau stiprinti ir ginti ES interesus. Bendravimas su įvairių pažiūrų žmonėmis yra būtinas.
– Jūsų vyras – įtakingas diplomatas, padaręs tarptautinę karjerą. O kaip jums pavyko rasti savo vietą gyvenime?
L.Ušackienė: Neakivaizdžiai Vilniaus universitete studijavau bibliotekininkystę.
Su Vygaudu susipažinau „Atgimimo“ redakcijoje, kur dirbau sekretore. Mano pareiga buvo perrašyti tekstus iš rankraščių.
Kadangi Vygaudo raštas nebuvo aiškus, jis dažnai užsukdavo į redakciją skaityti savo tekstų.
V.Ušackas: Kai sutikau Loretą, ėmiau dažniau rašyti straipsnius. Tuo metu ji dalijosi stalą su žurnalistu Audriumi Siaurusevičiumi.
– Apie ką jūs tuo metu svajojote?
L.Ušackienė: Susituokėme, dirbau, gimė sūnus, mes susiradome Vilniuje butą, atrodė, kad viskas sklandžiai klostosi, maniau, kad Vygaudas dirbs dėstytoju, bet reikėjo krautis lagaminus ir išvažiuoti į Briuselį.
– Ką veikia diplomatų žmonos, kurios nedirba?
L.Ušackienė: Apsistojusi Briuselyje iš pradžių mokiausi būti diplomato žmona. Gyvendami užsienyje neturėjome močiutės ar auklės, kuriai galėtume palikti savo vaikus.
Vėliau, kai grįžome į Lietuvą, dirbau Nemenčinėje, karių profesinio tobulinimosi centre, bibliotekoje. Kai Vygaudas gavo paskyrimą dirbti JAV, o vėliau – Londone, mielai prisidėjau prie labdaros ir paramos projektų.
Kartu su išeiviais iš Lietuvos ir verslininkais mes daug nuveikėme, kad vaikai iš socialiai remtinų šeimų galėtų ilsėtis vasaros stovyklose.
V.Ušackas: Diplomato antrajai pusei nėra paprasta, nes išvykus į užsienį prarandama darbo vieta, netenkama įgūdžių, būna sunku prisitaikyti.
Tačiau daugelis diplomatų žmonų atranda savo pašaukimą dirbdamos su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, telkdamos labdarą ir paramą likimo nuskriaustiems žmonėms.
