Devyndarbė močiutė Dalija Merčaitienė (62) moka viską – ir krosnį apmūryti, ir anūkus madingai apkirpti, ir gėlynus prižiūrėti. Kai vaikai klausia: „Močiute, iš kur tu viską moki?“, ji atsako: „Gyvenimas, vargas išmokė.“
Liaunus moters pečius iš tiesų buvo užgulę nemenki išbandymai. Prieš aštuonerius metus, būdama 29-erių, mirė jos dukra, trijų vaikų motina Irma Merčaitytė.
Tėvai patyrė šoką – nenujautė, kad jaunai moteriai gresia mirtis.
Nepalūžti padėjo Irmos vaikai ir pareiga jais pasirūpinti. Mažamečiai apsigyveno su seneliais. Vaikus prižiūrėti padėjo ir dvi jaunesnės Merčaičių dukros.
Po kelerių metų vaikų tetos išvažiavo užsidirbti į užsienį, o šeimą supurtė dar viena nelaimė. Naštos nebepakėlė senelis – sunegalavęs jis paliko šeimą.
D.Merčaitienei vienintele atrama tapo vyriausias jos sūnus.
Dabar moteris džiaugiasi, kad paaugę anūkai labai stengiasi padėti. Ji svajoja apie namelio remontą – medinuką verkiant reikia apšiltinti. Taip pat norėtųsi „pakelti“ ir įrengti antrą aukštą, kad augantys vaikai turėtų atskirus kambarius.
Visa bėda, kad šiems darbams šeima neturi pinigų. Šiai svajonei įgyvendinti jie prašo portalo lrytas.lt skaitytojų pagalbos.
Mirė dukra, išėjo vyras
Nelaimių ratas ėmė suktis, rodos, nepastebimai, kai I.Merčaitytė susirgo plaučių uždegimu.
Atskirai gyvenusi duktė tikino, kad geria vaistus. Tėvai nieko neįtarė.
„Tada ji dingo. Nei ji, nei jos draugas jokios žinios apie save nedavė. Rašinėjau jai, klausiau, kaip sekasi, ar susirado darbą. Matyt, nenorėjo manęs skaudinti“, – spėjo velionės motina.
D.Merčaitienė mano, kad duktė tinkamai negydė ligos – jai išsivystė lėtinis plaučių uždegimas.
Apie dukters mirtį motina sužinojo iš medikų. Jie paskambino ir liūdną žinią pranešė telefonu. Mirties priežastis buvo sepsis.
„Buvau depresijoje, bet nepalūžau, nes reikėjo rūpintis vaikais“, – graudinosi moteris.
Visa šeima iškart sutarė, kad augins tris Irmos atžalas – du sūnus ir dukterį. Mažiausiajam tebuvo 4 metai. Vaikai stipriai išgyveno motinos netektį, per miegus jos šaukdavosi.
Tuo metu Merčaičiai ūkininkavo, laikė karvių ir kiaulių. Su tėvais tebegyveno dvi jaunesnės dukros. „Jos daug padėjo“, – prisiminė D.Merčaitienė.
Vėliau jaunos moterys išvažiavo užsidirbti į Belgiją. Dalijos pečius užgriuvo dar didesnė našta – krūvio neatlaikęs namus paliko ir vyras. Sutrikus jo sveikatai, jis grįžo gyventi į tėviškę.
„Buvo sunku, bet nepalūžau. Palaikė kaimynai, vaikų mokytojai, seniūnijos darbuotojai“, – sakė Lekėčių gyventoja.
D.Merčaitienė nedideliame namelyje liko viena su trimis vaikais. „Ačiū Dievui, dar sūnus neišvažiavo į užsienį“, – džiaugėsi moteris.
Su šeima gyvenantis ir ūkininkaujantis, Kaune dirbantis Dalijos sūnus dažnai skuba motinai į pagalbą. Ypač, kai reikia stiprių rankų. Jis parūpina šeimai malkų, jas supjausto.
Paaugę vaikai irgi padeda močiutei. Du jų kambariai blizga švara – tai paauglių, ne D.Merčaitienės darbas.
Močiutė niekada nesvarstė atsisakyti anūkų. Kartą paklausė, ar negeriau jiems būtų vaikų namuose, kur viskas paduodama, ir sulaukė riksmo: „Na jau ne! Iš šitų namų niekur neisiu!“
Namui reikia remonto
Nedideliame name – trys kambariai ir virtuvė. Viename gyvena močiutė, kituose dviejuose – anūkai.
Medinį namelį šeima pirko dar 1985 metais. Ketino jį remontuoti, pristatyti antrą aukštą, priestatą, įrengti vonią, net projektą pasidarė. Tačiau atėjusi Nepriklausomybė pakeitė planus.
Šeima ėmė ūkininkauti. Pasistatė du ūkinius pastatus gyvuliams. Namas taip ir liko netvarkytas.
„Dirbdama komplekse prie paršiukų labai juos pamilau. Paskui ir patys ėmėme laikyti. Susipirkom visą techniką – tik kombaino neturėjom. Auginom tris karves, tris bulius, veršiukų ir kiaulių“, – prisiminė D.Merčaitienė.
Dabar iš didelio ūkio liko tik vištos, du šunys ir kačių. Taip pat daržas.
Užtat namą atnaujinti ir praplėsti labai norėtųsi. „Įdomu, ar būtų galima atnaujinti tą patį seną projektą?“ – svarstė Lekėčių gyventoja.
„Jei liktų koks papildomas euras, pirmiausia keisčiau langus. Tris po dukros mirties pasikeitėm, juos pagamino netoliese gyvenęs meistras. Bet jis mirė ir keli langai dar liko nepakeisti“, – pasakojo moteris.
Žiemą namelyje šalta. „Reiktų langų, grindis išbetonuoti, namuką apšiltinti, lentelėmis apkalti. Taip pat namelį reiktų kelti į viršų, kad paaugę vaikai turėtų atskirus kambarius“, – motinai antrino jos aplankyti atvažiavęs sūnus.
Namelis šildomas malkomis. „Krosnį pati taisiau, apmūrijau. Juokėsi kaimynai iš manęs – mūrininkės“, – prisiminė devyndarbė.
Taupydama pinigus močiutė pati išmoko apkirpti anūkus. „Žiūriu per televizorių, kaip kas apkirptas ir taip pat darau. Vaikai apkirpti madingai. Patenkinti. „Močiute, kada kirpsi, jau reikia kirpti“, – dažnai sako“, – šypsojosi kirpėja, apkerpanti ir šunį.
Moters darbštumą ir kruopštumą rodo ir sutvarkyti gėlynai, užsodintos bulvės, švarūs namai. Už moterį laiduoja ir jai padedantys geradariai, kaimynai, seniūnijos darbuotojai.
Norintys padėti Merčaičių šeimai, galite pervesti savo paramą: gavėjas – labdaros ir paramos fondas „Algojimas“, sąskaita „Swedbanke“ (su paskirtimi „Merčaičių šeimai“): LT05 7300 0101 2121 7083.
Galintys padėti statybinėmis medžiagomis, daiktais, darbu ar kitu būdu, gali rašyti el. paštu sigita.puryte@lrytas.lt.
