Kaime įsikūrę Lukenskai neatpažįstamai pakeitė aplinką – šalia sodybos atsirado įspūdingų meno kūrinių. Prie įvažiavimo pasitinka iš rąstų, akmenų ir vielos surištas didelis kryžius, tolėliau stūkso skulptūra „Kolona“, į dangų remiasi „Jokūbo laiptai“ ir „Smėlio laikrodis“.
Dar prieš dešimt metų viso to nebuvo.
Ten, kur anksčiau stovėjo belangiai buvusio kolūkio pastatai, įsikūrė meno dirbtuvės, galerija, atgijo kiemas, pagražėjo namas.
Dabar čia vyksta meniniai plenerai, koncertai, poezijos vakarai, mugės, mokomieji kursai – juos R.Lukenskienė sieja su kulinariniu paveldu ir biotechnologijomis.
Džiovintais baravykais, vaistažolėmis kvepiančiuose Lukenskų namuose nieko netrūksta – čia ne tik šiuolaikiškai įrengta virtuvė, bet ir pastatyta senovinė krosnis duonai kepti.
Vieną patalpą pedagogė juokaudama vadina babytės Bronės kambarėliu – jame kabo džiovintos žuvys, vytinta mėsa, saugomi obuoliai, uogos, džiovinamos mėtos, šlamučiai, vingiorykštės, kmynai.
Įvairių mokomųjų programų dalyviams R.Lukenskienė mėgsta parodyti, kaip bėgant laikui keitėsi maisto ruošimo būdai – nuo gaminimo lauke ant ugnies iki šiuolaikinių krosnių.
Kieme jaukią pavėsinę pastatė Rūtos vyras, jo rankomis sukonstruotas ir unikalus medinis baras.
Naujausias Vilniaus dailės akademijoje dėstančio Č.Lukensko kūrinys – rūsys, kuriame saugomas jo žmonos Rūtos bulvių derlius. Šios bulvės nelabai primena lietuviškas.
Jų lupena – juoda. Maža to, ir išvirtos šios bulvės lieka juodos.
Rūsyje saugomos ir įvairios raugintos daržovės.
Vienoje Kauno gimnazijoje dirbanti pedagogė laisvalaikį skiria kulinarijai – stengiasi atkurti senovinius patiekalus, kurie mūsų protėvius gelbėjo nuo bado, padėjo išsaugoti sveikatą, suteikdavo džiaugsmo vaikams.
Vykdama pas Lukenskus žinojau, kad Česlovas prieš kelis dešimtmečius išgarsėjo skandalingais darbais. Kaune jis su grupe „Post Ars“ pristatė dvokiantį kūrinį, dėl kurio teko skubiai uždaryti parodą.
Menininkas nesibodėjo savo kūrybai naudoti galvijų kraujo, kaulų ir kitų organų.
Kartą jis iš kiaulių pusgalvių padarė penkiakampę žvaigždę.
Kitoje instaliacijoje pasitiko žiūrovus su peiliu rankose rėkdamas: „Ko čia susirinkote?“ Taip jis elgėsi siekdamas šokiruoti. O iš tiesų yra taikaus būdo.
– Ar žinote, ką apie jus rašė žiniasklaida? Videoinstaliacijoje „Dimensijos“ blaškėtės su peiliu, ant galvos užsidėjęs kiaulės galvą.
Ar norėjote pavaizduoti pavojingą žmogų?
Česlovas: Menininko negalima tapatinti su tuo, ką jis vaizduoja.
Ramaus būdo, kitiems niekuo neužkliūvantys asmenys, kai juose būna susikaupęs didelis agresijos kiekis, taip pat gali pasielgti piktai.
Menininko darbas – tik priemonė kviesti visuomenę apie tai pamąstyti.
Norima jai parodyti, kad gyvenimas neramus, kad yra daug paslaptingų dalykų.
– Anksčiau dailės apžvalgas rašantys kritikai tarpusavyje kalbėdavo: „Kur Lukenskas, ten ir skandalas.“ Ar dabar kas nors pasikeitė?
Rūta: Ši frazė galioja ir dabar, ji tiksliausiai apibūdina Česlovo darbus.
Česlovas: Sovietmečiu kurti skandalą buvo labai svarbu. Sąjūdžio laikais mes veržėmės iš nelaisvės į laisvę.
Manau, kad tuo metu sukeltas meninis šokas prisidėjo prie žmonių išlaisvėjimo.
Lietuvoje įsitvirtino žodis „instaliacija“. Jaučiuosi šiek tiek prie to prisidėjęs.
– Mačiau lauke du šiltnamius. Kas juos prižiūri?
Česlovas: Mudu su Rūta turime po atskirą šiltnamį. Šiemet užaugo puikių agurkų. Norėčiau juos nufotografuoti, įkelti nuotrauką į feisbuką ir parašyti: „Va, kokie užaugo ir be viagros.“ Bet bijau, kad Rūta supyktų.
Rūta: Ne visiems Česlovo sumanymams pritariu.
Česlovas mėgsta pirkti brangių sėklų, o aš pati užsiauginu kai kurių sėklų, pasidaliju jomis darbe su kolegomis.
Daug sėklų atsiuntė duktė, kai gyveno Australijoje.
Iš profesijos esu pedagogė, dėstau vienoje Kauno gimnazijoje chemiją ir biologiją, domiuosi kulinariniu paveldu, stengiuosi įgyvendinti projektą „Kalendorinės vaišės“.
Kad galėčiau pasiekti užsibrėžtų tikslų, sodyboje man reikia nemažos erdvės.
– Ką labiausiai mėgstate gaminti?
Rūta: Mano atradimai – trintas žolelių padažas, vytinti mėsos delikatesai, šaltos trintos daržovių sriubos.
Padažui naudoju tai, ką randu darže ar pievoje: pavasarį – dilgėlių, kiaulpienių, vasarą – bazilikų, česnakų, prie tokio padažo puikiai tinka brandintas sūris, kedrų riešutai.
Kad padažas įgautų aštresnį skonį, galima eksperimentuoti su įvairiais prieskoniais.
Turiu namuose prieškario Lietuvoje leistų kulinarinių knygų. Vienoje jų rašoma, kaip elgtis užėjus netikėtam svečiui.
Pasirodo, reikia nueiti į palėpę, susirasti krepšelį, kur sudėta mėsa, šiek tiek paraikyti kumpio, šoninės ir iškepti kiaušinienės.
– Iš kur semiatės idėjų?
Rūta: Neseniai su vyru lankėmės Italijoje, svarsčiau, kuo galėčiau paįvairinti savo virtuvę.
Mane pakerėjo tai, kad italų virtuvėje paprastumas derinamas su tikslumu.
Lietuvoje mes pernelyg daug visko sudedame į vieną patiekalą. Nemėgstu mišrainių, sumuštinių, apkepų.
– Ar tai buvo kulinarinė kelionė po Italiją?
Rūta: Ne, bet mes taip planuojame kelionę, kad kiekvienas galėtų įgyvendinti savo tikslus. Išvykę svetur dažnai ginčijamės, kur eiti – į muziejų ar į botanikos sodą. Kiekvienas tampome paklodę į savo pusę, bet būdami skirtingi išmokome rasti kompromisą.
Česlovas: Aistra ginčytis užkrėtėme ir savo vaikus. Kai jie susirenka, būna nenuobodu.
– Ar bent vienas jų tapo menininku?
Rūta: Užauginome keturis vaikus – dukterį ir tris sūnus. Duktė Elžbieta studijavo Singapūre, dabar gyvena Londone, ji užsiima investicine bankininkyste.
Vienas iš dvynių – Jokūbas – tapo menininku, Vilniaus dailės akademijoje studijavo keramiką, vėliau skulptūrą. Kitas dvynys Dovydas baigė miškininkystės mokslus.
Jaunėlis sūnus Adomas studijuoja atomo fiziką Londono karališkajame universitete.
– O kur jūsų namai?
Česlovas: Namai yra čia, Kultuvėnų kaime, o dirbame su Rūta skirtinguose miestuose.
Jei pirmadienis, tai vaikai žino, kad mama dirba Kaune, o tėvas – Vilniuje. Jei šeštadienis – abu sodyboje.
Rūta: Pagal pasaulėjautą esu kaimietė, nors daug laiko gyvenau Kaune.
Man kaime patinka dirbti, ilsėtis, melstis, medituoti, stebėti paukščius, sodinti gėles.
Po ranka visada guli žiūronai ir gera knyga.
– Kaime daug darbo, o daugelis menininkų bėga nuo buities. Gal jūs esate išimtis?
Rūta: Ar žinote rojaus apibrėžimą? Tai – žemė, palaistyta prakaitu.
– Česlovai, baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, grojote saksofonu. Ar nusivylėte muzika?
Česlovas: Man muzika buvo kelias į menininko pasaulį.
Kai žmogus susimąsto, kas jis yra, kartais aplanko nušvitimas. Man tokia akimirka atėjo sulaukus 14 metų.
Tada ėmiau intensyviai mokytis, lankiau techninės kūrybos būrelį, piešimo kursus, bet pagrindas buvo muzika.
– Ar bandėti groti saksofonu šiltnamyje, kad geriau derėtų pomidorai ir agurkai?
Rūta: Mūsų namuose visko būna, daug ką įmanoma įgyvendinti. Kartą Česlovas buvo pakvietęs jaunuosius kompozitorius, kurie atvyko su visais instrumentais. Skambėjo puiki muzika, o už lango mūkė karvės, lojo šunys, pravažiavo traktorius.
Mes buvome tiesiog sukrėsti to, kaip viskas puikiai derėjo.
– Kaip radote šią vietą?
Rūta: Aš šią vietą susapnavau, o Česlovas apie ją sužinojo naršydamas internete.
Česlovas: Čia buvo pradėta statyti darbo ir poilsio stovykla tuometiniam kolūkiui.
Kai mes įsigijome šią vietą, daug kas buvo apgriuvę, nebuvo vandens, elektros, buvo šiukšlynas, apaugęs piktžolėmis.
Rūta: Pirmuosius trejus metus kuopėme.
– Kai tiek daug darbų, visada gresia pavojus susipykti ir išsiskirti. Gal žinote laimingos šeimos receptą?
Rūta: Moterys turi pakovoti už savo teises šeimoje, kaip ir visur kitur. Dažnai jų balsas būna toks tylus, kad jų niekas negirdi. Tada jos turi garsiau apie save priminti. Ant lėkštutės niekas nieko nepadeda. Reikia įdėti pastangų.
Moterys turi atsistoti šalia vyrų. Jos neturi laukti pritarimo iš šalies, jos turi siekti užsibrėžtų tikslų, nes tai svarbu visai šeimai. Šeimos išlikimo filosofija yra ta, kad moterys ir vyrai neturi skųstis, būti nepatenkinti gyvenimu – jie turi kartu veikti bendram labui.
