Senovės danai už svetimavimą bausdavo mirtimi, tuo tarpu už žmogžudystę tik bauda – tai rodo, kuris iš dviejų veiksmų yra laikomas rimtesniu.
Mongolai išdavikę perskeldavo į dvi dalis.
Tonkino karalystėje, Vietname ją sutrypdavo dramblys.
Tajų tradicijos buvo tolerantiškesnės, nors ir ten dalyvavo dramblys. Kaltininkė buvo kišama į specialų narvą, ir dramblys galėjo mėgautis nelaimingąja, galvodamas, kad tai yra dramblio patelė.
Analogiškais atvejais senovės bretonai nukankindavo moteris iki mirties.
Afrikoje, Loango karalystėje yra įprasta išdavikę ir jos meilužį nustumti nuo stačios uolos. Galų, keltų gentyse vyrai dažniausiai ištepdavo savo žmoną purvu ir tada tampydavo jos kūną per visą miestą.
Kai kuriose šalyse pats sutuoktinis teisdavo savo žmoną: bausmę įvykdydavo vietoje, jeigu jis manydavo, kad ji yra kalta. Tai galima laikyti senosios tradicijos atgarsiu, kuomet vyrai galėjo atsikratyti savo nusibodusių žmonų.
Tokią pačią praktiką turėjo gotai, kurie davė vyrui teisę savo rankomis vykdyti bausmę žmonai, jei aptikta jos išdavystė.
Laukinių majų gentis svetimautojai nupjaudavo nosį, abisiniečiai ištempdavo ją į lauką ir suplėšydavo į gabalus.
Kanados indėnai nukirsdavo pusę galvos ir nulupdavo galvos odą.
Rytų Romos imperijoje nusidėjėlę pardavinėdavo visiems norintiems turgaus aikštėje.
Diarbakire, Turkijos pietryčiuose, nusikaltėlę nubausdavo visa šeima, ir kiekvienas turėjo jai bent kartą įdurti durklu. Kai kuriose senovės Graikijos provincijose svetimavimas buvo draudžiamas, nužudyti išdavikę galėjo bet kas. Už tai niekas nebuvo baudžiamas.
Gentis, gyvenanti Pietų Amerikoje, mesdavo išdavikę priešais vado kojas, supjaustydavo į gabalus, ir visi juos suvalgydavo.
Hotentotai, tautų grupė, gyvenanti Pietinėje Afrikoje, žiauriai elgdavosi su svetimautoja. Jie bausdavo išdavikes mirtimi, ir kaip įrodymas galėjo pasitarnauti net vaiko parodymai.
Parengė Evelina Parniavskaja
