Stiklas – paslaptinga medžiaga, kad ji paklustų, reikia atkaklumo. Todėl R.Kriukas mėgsta kartoti frazę, kad stiklas yra lyg moteris – norint jį užkariauti, reikia labai mylėti.
Nors vakare grįžęs į namus Remigijus stengiasi nedirbti, jo mintys dažnai sukasi apie darbą. Sykį Indrė pastebėjo, kad jis net paros neištveria be pokalbių apie stiklą.
„Yra priklausomybė nuo rūkymo, azartinių žaidimų, nuo merginų ar dar nuo ko, o aš turiu priklausomybę nuo stiklo. Esu stikliukas gerąja to žodžio prasme“, – juokavo panevėžietis.
Bet geriausia gyvenimo dovana, kokią tik jis yra kada nors gavęs, stiklo menininkas vadina savo penkiametę dukterį Rugilę, nes kai ji gimė, Remigijui buvo 50 metų. Dėl dukters R.Kriukas kruopščiai renka savo asmeninį archyvą.
– Stiklas atrodo sunkiai suvaldoma medžiaga, todėl stiklo pūtėjai būna vyrai. Kaip jūs čia atsiradote?
Indrė: Stiklas ir moteris turi daug ką bendra. Remigijus kolekcionuoja stiklo skulptūrėles, vaizduojančias moteris.
Remigijus: Turbūt esu vienintelis Lietuvoje vyras, renkantis stiklo moteris. Tai mano draugų dovanos, nors kartais pats nusiperku kokią stiklinę moterį.
Šios stiklo skulptūrėlės – iš įvairių valstybių, o dvi stiklinės moterys atkeliavo į Panevėžį net iš Venesuelos.
– Kai susipažinote su Remigijumi, ar irgi dovanojote jam stiklinę moterį?
Indrė: Ne, tada jis dar jų nekolekcionavo.
Kartu esame 11 metų. Mūsų namuose beveik nėra stiklo, nebent stiklinės, o visa meninė kolekcija saugoma mūsų studijoje.
– Kuo jus patraukė Remigijus?
Indrė: Jis tiesiog gimęs vadovauti, tai – ašis, apie kurią sukasi visi reikalai.
– Dažnai darbui atsidavęs žmogus nebūna itin šeimyniškas.
Indrė: Mūsų su Remigijumi šeima nėra standartinė. Abu esame iš to paties molio, dažnai neturime laisvalaikio, išsiverčiame be atostogų net vasarą.
Buvome sutarę – namie nebus jokių kalbų apie stiklą, bet tai nepavyko.
Studija – tai mūsų šeimos verslas, gyvas organizmas.
– Kaip susipažinote?
Indrė: Mus suvedė stiklas, nes susipažinome vienoje stiklo studijoje. Tuo metu Remigijus buvo vienišius, laisvas, galėjo daryti, ką nori.
Jis tada juokaudamas man prisipažino, kad dar nespėjo susituokti su jokia moterimi, nes buvo vedęs stiklą.
Remigijus: Iki 45-erių gyvenau kaip žmogus. (Juokiasi.) Niekas tada nevaržė mano blaškymosi. Keliaudavau po pasaulį – iš vieno simpoziumo į kitą – ir maudžiausi stiklo upėse ir mariose. Mano gyvenime atsiradus Indrei vėl gyvenu kaip žmogus, tik jau kitaip.
– Ar jums nėra ribos tarp darbo ir laisvalaikio?
Remigijus: Man neišeina atrasti tos ribos. Kartais juokauju – aš per tą stiklą jaunystėje užmiršau susituokti. Per daug karštai pamilau stiklą – aš ne dirbu, o mėgaujuosi gyvenimu.
Būna, kad su Indre susitinkame kokioje nors Lenkijoje. Aišku, kartu su mumis į tarptautinius stiklo simpoziumus vyksta ir duktė Rugilė, ji neturi pasirinkimo.
Rugilė manęs dažnai klausia: „Ir vėl eini į darbą?“
O kartais kokį šeštadienį, kai visi būname namie, ji klausia: „Tai tu neini į darbą?“ Duktė žino, kad esu darboholikas.
– Ar jau pagalvojote, kam galėtumėte patikėti savo stiklo imperiją?
Remigijus: Nenoriu apie tai galvoti, nes manau, kad tik dabar pradėjau rimtai dirbti. Tačiau kai ima streikuoti ranka arba kelis, turi susimąstyti apie ateitį.
Svarbu, kad Lietuvoje visi žinotų, kas yra meninis stiklas.
– Ar svajojate, kad ji irgi pasirinks menininkės kelią?
Remigijus: Bijau sakyti, nes kol ji taps savarankiška, manau, mūsų visuomenėje pasikeis požiūris į stiklo meną. Bet būti stikliumi nėra lengva, moteris turėtų daugiau skirti laiko šeimai.
– Ar sunku būti visada kartu – ir namie, ir studijoje?
Indrė: Man kartais reikia vienumos, kad ir pasižiūrėti į ugnį, nors jos ir studijoje netrūksta, pasižiūrėti į vandenį ar mintimis paklajoti po kalnus, tolimas erdves.
Remigijus yra kitokios prigimties, jam reikia veiksmo, būti tarp žmonių, o aš mėgstu žmones stebėti iš šalies.
Ne veltui yra toks posakis, kad priešybės traukia.
Esu kaunietė, kai persikėliau į Panevėžį, tapau aukštaitė, o Remigijus gimęs ir augęs Panevėžyje, jis čia giliai įleidęs šaknis.
– O ar esate pasidariusi iš stiklo papuošalą ar lėkštę?
Indrė: Nemėgstu puoštis, nešioju vienintelį papuošalą – vestuvinį žiedą iš aukso ir sidabro.
Stiklas – trapus, bet gamtoje – tai viena lėčiausiai yrančių medžiagų, tai gali patvirtinti ir atliekų perdirbėjai.
Iš stiklo galima lieti ne tik indus, taures, bet ir skulptūras, interjero dalis, instaliacijas. Man labiau prie širdies skulptūros. Tik mes su Remigijumi skirtingai jas matome.
Mano vyrui svarbesnė stiklo struktūra, o man norisi į stiklą įdėti kokių nors simbolių, tarsi užšaldyti juos lede.
Stikliniai kaštonai – tai vaikystės prisiminimai, kai iš nukritusių kaštonų darydavome įvairius žvėrelius. Nuliejau ir grafiną, tačiau jis sunkus ir nepatogus, tai tik iliuzija į butelį.
– Degimo krosnyje stiklas įkaista netgi iki 1400 laipsnių. Ar teko susižeisti liejant stiklą?
Indrė: Stiklas – labai užsispyrusi medžiaga, greitai galima apsitaškyti ir apdegti. Visi pradeda nuo to – mano žaizdos jau sugijo.
Bet šeimininkaujant virtuvėje ir būnant prie puodų taip pat galima nudegti.
Stiklas gali būti liejamas kelias valandas, viskas priklauso nuo komandos ir patirties.
Aš mokausi visą gyvenimą, Vilniaus dailės akademijoje dar studijuoju doktorantūroje, man norisi tyrinėti stiklą tiek teoriškai, tiek praktiškai.
– Ką reiškia jūsų studijos pavadinimas „Glasremis“?
Remigijus: Kai prieš 16 metų rinkau meninei studijai vardą, norėjau pavadinti „Remis“, nes esu Remigijus. Bet toks pavadinimas jau buvo registruotas.
Tada pridėjau anglų kalbos žodį „glass“, reikiantį „stiklas“.
Tačiau kalbininkai neleido rašyti dviejų s. Taip atsirado meninio stiklo studija „Glasremis“.
– Ar šiuolaikinius žmones traukia stiklo dirbiniai?
Remigijus: Prieš dvejus metus pirmą kartą surengėme Panevėžyje tarptautinį meninio stiklo simpoziumą „Glass Jazz“. Vienas svečias išvažiuodamas pasakė: „Jūs turite rimtą bėdą. Taip patiko, kad visi simpoziumo dalyviai norės sugrįžti į Panevėžį.“
Tai buvo nuostabi padėka, nes esu maksimalistas – jei mylėti, tai mylėti karalaitę. Viską, ką darau, stengiuosi daryti geriausiai. Šiemet toks renginys įvyko antrą kartą. Suvažiavo 29 menininkai iš 16 valstybių.
Esu dalyvavęs daugiau nei keliasdešimtyje tarptautinių simpoziumų.
Mačiau ir gerų, ir nelabai. Mes stengėmės išsiskirti, todėl jungėme kelias meno sritis – ne tik stiklą, bet ir džiazą, pirotechnikos efektus, fotografiją.
– Esate sukūręs ne vieną įsimintiną prizą. 2013 metais padarėte vadinamuosius rusiškus „Oskarus“, kurie Maskvoje teikiami už geriausius teatro sezono spektaklius ir vaidmenis. Ar daug gaunate pasiūlymų iš užsienio?
Remigijus: Yra darbų, kuriuos vadinu duona. Kad galėčiau Maskvos teatralams padaryti stiklo statulėlių „Turandot“, laimėjau tarptautinį konkursą.
Neseniai vėl sulaukiau skambučio iš Rusijos. Maskvoje esantis „Lenkom“ teatras, kuriame vaidino tokios įžymybės kaip Olegas Jankovskis, greitai švęs 90-ąjį sezoną. Turėsiu sukurti prizą Krištolo rožę. Tokie apdovanojimai kitų metų pradžioje bus įteikiami rusų scenos meistrams.
Bus proga nuvykti į Maskvą ir vėl susitikti su geru bičiuliu režisieriumi Rimu Tuminu. Mes kažkada net juokavome, kad klestime Rusijoje, nes mano kūryba, prasidėjusi sovietmečiu, kurį laiką geriausiai buvo žinoma Rusijoje ir Ukrainoje, kur labai stiprios stiklo meno tradicijos.
Dabar esu labiau žinomas Vakaruose. Į pasaulinę stiklo laviną įtraukiau ir žmoną, ir dukterį. Nuo pat gimimo ji keliauja kartu. Kartą suskaičiavome, kad jai tebuvo dveji, o jau buvo aplankiusi aštuonias valstybes.
Vardinių prizų, verslo dovanų užsako ir mūsų šalies įmonės, švenčiančios įvairius jubiliejus. Esu daręs originalių darbų ir meno pasaulio žmonėms, pavyzdžiui, aktoriui Donatui Banoniui.
Bet pradžia buvo sunki. Pirmaisiais studijos gyvavimo metais iš visų dirbinių Lietuvoje likdavo vos keli procentai, beveik viskas iškeliaudavo į užsienį.
Pastaruoju metu Lietuvoje jau lieka apie 15–20 procentų mūsų darbų. Kai vokiečiams ar olandams darai vardinę dovaną, negali skųstis, juk ten milžiniška konkurencija, bet jei mus susiranda, smagu.
– Gal turite namie aitvarą, nešantį turtus?
Remigijus: Esu turtingas darbu ir bendravimu su mylimais žmonėmis. Režisierius R.Tuminas kartą man aiškino: „Jei tave kur nors kviečia, neatsisakyk, nes gali atsitikti, kad vėliau būsi niekam nereikalingas.“
Bet vis kokie nors negalavimai įspėja – turiu sustoti. Neseniai mane kvietė Rusijoje kurti įvairius projektus. Neišvažiavau, nes reikėjo keisti kelio sąnarį.
Jaunystėje žaidžiau regbį. Gal smarkiai apsidaužiau, kad vienas kelio sąnarys pasidarė per silpnas?
Pernai kelis mėnesius gyvenau vien tabletėmis nuo skausmo, turėjau užbaigti tai, ką buvau suplanavęs.
Po to guliausi ant operacinės stalo, nes nepaėjau. Operacija pavyko, lazdos nereikia, pasisekė, kad gyvenu geru laiku – juk prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje tokios operacijos buvo retenybė, manau, tikrai būtų reikėję susirasti lazdą.
